Trumpiausias kelias Namo -46

Liudvikui. Lietuvoje            Mr. Gipsas. Kalifornoija. Holivud Bię..


                                              Lietuva, Lietuva, Mano krašte brangus,
                                              Rašo Tau iš toli, Tavo mažas  žmogus….

..
Mielas bendražygi, Liudvikai. Turiu nuliūdinti, musu bendrazygis Dipsis, isvyko mane  perspejes, kad isvyksta  trumpam. Gavau is jo žinutę, pasirodo jis yra Lietuvoje, Tėvynės ilgesys ji priverte drąstiskam zingsniui. Gavau is jo zinutę kurią noriu Tau persiųsti Tai viskas ką galiu tau pasakyti šį kartą. Atleisk man, kad negalėjau ji apsaugoti ir sulaikyti. Atleisk, mano bendrazygi, negaliu sulaikyti asarų, mielas Drauge Liudvikai. Skaityk tai ką  jis parasė man.
       
Mielas mano globėjau, Mr Gipsai, as išvykstu į Lietuva, trumpam, bet jaučiu, kad amžinaj. Toliau  rašau  tau žemaitiskai, nes bus saugiau. Lietuvoje šiandiena yra labai nesaugu, -visur pilna šnipų, Todėl rašau senąją  žemajčių kalba, - bus saugiau. Tai yra senas mūsų išbandytas būdas dar nuo Siberijos katorgos laikų, būnant mums kartu Jakutijos aukso ir dejmantų kasyklose. Skaitydavo  artimieji mūsų laiškus, skaitydavo ir Lietuvos girių Partizanai. Paima veidrodėli: -Veidrodėli pasakyk, - priglaudžia prie lapo iš kairės, ar dešinės, skaito žemaitiškus tekstus ir juokiasi iš  NKVD cenzorius. Todel skaityk ir klausykis ką tau pašnibždėsiu. Į Lietuva gali siųsti išvertęs taip kaip pageidauja Rasyk. lt . skaitytojai, taip kaip Jonas Jablonskis ar Majronis  norėtų girdėti, kitaip gali nesuprasti ir gausim abu iš kolo tarp blakstienų. Klausykis ir atsimink, nes reikes kada nors priminti  Lietuvoje mūsų Ainiamsi, o gal būt ir Aukščiausiasis, per  Paskutinį Didijį Teismą, kaip liūdijimą išklasys, supras, kad buvome nemarškoniai siūlai, o Kariai, Lietuvos Partizanai. `
      Į Lietuvą atvykau sekmingai  su savo mustangu -Pegasų „Ferdinandu“, Savo tėviškeje, šalia Saules miesto pagaminau Kryžių, pašventinau  bažnitėlėje, savo brangių ęsamu ir išėjusiųjų, taip pat  ir Rasyk . lt vardu. Išdrožiau paprastą uzrašą: „ Ačiū Dieve uz globa“ ir pastaciau Šventoje visai Lietuvai vietoje, Kryzių kalne. Atlikęs apeigą, skubejau  į Lituvos sostine Vilniu. Saulės mėste, jodamas pro vieną turgelį, užkalbino mane ankstyva prekiautoja. Mano mustangas Pegasas  “
Ferdenandas” nugriebė nuo prekystalio iš senos močiutės gorčių Briuselio kopūstų, -Kad jos gabalai, Močiuitė pradėjo raudoti: -Ajaja-jai, Ajajaja-jai. Teko nuraminti senolę, iš “Makelio” teko išberti saują aukso smilčių, buvau prisiplovęs Kalifornijoje, šiauriau San -Francisko, link Aliaskos Auksinio Tako, Menulio slėnyje iš srūvenančių sraunių kalnų upelių prigiebiau. Prisimeni medžiotojų rančą? Aš Tau nesakydavau, Mr. Gipsai, kur kartais dingdavau. Tai štai ir pravėrtė. Įpyliau saują smilčių į nosinuką  močiutei, kad galėtų pasirūpintų savo praretėjusiais dantukais. Reikės netrukus visa burna dainoti: - Lietuvaaa, Lietuvaaa. Aš Tave suradau,  -Nepaliksiu daugiau,, Čia manieji Namai…-Žibės burnelė, kaip Ryto Aušrelė. –Veiziek tik Radžiai neatiduok, surenka jis auksą ir nuotakom dalina,,. - Geriau pasidalink su kaimyne…Pastačiau savo “Ferdenanda piestų, atsisveikinau, nukėlės skribelę ir lengva ristele nubinzenau link Radviliškio, pro  Salduvės piliakalnį, Kairius. Užkišau už lūpos Močiutės Goprertos duonos plutelę, iki  Kairių ir sužindžiau, o toliau  gera magistralė, pasileidau kaip vėjas. Nepajutau kaip praskriejau Radviliški, link Šeduvos, pamačiau iš tolo, menesienos apšviestą Šeduvos Velnių malūną. Sukasi sparnai šlamėdami.. ”Ferdenandui” pridengiau akis kad nepasibaidytų. Ties sankriža truputi užtrukau, prisivyjau didelius būrius keliauninkų, - užkalbinau, jie keliavo  piesti, raiti, kiti ratuoti, priekyje visų ėjo Ekselencija Eugenijus kratydamas kyivulią su barškaliukais. JIs vedė Skautų, karių Savanoriu, Gimnazistų visa kariuomenę, Jie nešė Kryžių ir įvairių organizacijų vėliavas. Kariomėnė  ėjo sparčiai, giedojo giesmes, dainavo dainas. Kiek  toliau atsilikę, žygiavo keliauninkai  iš Žemaitijos,  nuo Žagarės ir Joniškio, Naisių, kad nepamirščiau- su jais kartu sparčiai žingsniavo Braliukai latviai iš Žemgalos žemių, Žemaičiai dainavo;- Koks gi yra Žemaitis? - Koks gi yra Žemajtis?  Teko man, Dipsiui  jiems atsakyti: - Štai koks esu Žemaitis,,, -Štai kok esu Žemaitis, Žemajtiiiiiiiis,  Braliukai Latviai traukė:: - Kur tu teci, -Kur tu teci, Gaili ti man – Ka-ka-rėkųžūūūū;- atsilėpė Velnių malūne  gaidys. …
      Pagal priekyje žengiančio Ekselencijos Eugenijaus mostus ilga kryvule su barškaliukais visi sutartinai  dainavo: -Su Tavim, Geležėlė, eina visa Lietuva.
            Trumpam pritilus užkalbinau: -Kur keliaujat? Atsakė: - Ęsam  Dvidšimt pirmo amžiaus Lietuvos Partizanai, keliaujam į Vilnių kovoti, nugalėti ir  švęsti Pasaulio  Tautų šventę. – Gal girdėjai, Kaubojau, -Išvakarėse  visai Lietuvai “plačiai”  pranešė žaviios Televizijos pranešėjos, Ritos, Rūtos, Kostia, Dviratininkų žynios, visais skaitmeniniais kanalais  Lietuvos Generaliteto ir Šturmano Geležėlės kvietimą į Didingą Mugę ir smagią  Tautų šventę. –Su Tavim, eina visa Lietuvaaa- nutolo atsisveikinę žygeiviai  su manim, su Dipsiu.. Pamojavau jiems ir pasukau link Kėdainių, kur mažiau spųsties. Lėta žengine prajojau pro Velnių malūną, spųstelėjau pentinais, paspartinau šimta dvidešimt greičiu ir- vėliau pasigailėjau, nenujaučiau, kad reikės atsisveikinti su akso smilčių “Makeliu”-Kad jas šimtas čemeryčių, - net nupurtė..
      Nustebau, mat senai Lietuvo nebuves. Keliuose pilna „Kelių fotografų“. Reikėjo taip atsitikti, šuoliojant pagreitintai prie Baisuogalos, netikėtai, iš kart nesupratau, - stovintis prasizergęs fotografas blikstelejo su žaibojančia lempa. Mano mustangas „Ferdenandas” staigiai sureagavo, kaip ricinos prsirijęs, pakele uodega ir aptaške stovintį, placiai šsižiuojusį fotografą. Pakvipo zirgo, na ka padarysi, ir Kaubojaus Dipsio, ne- ne nepagalvoki, Mr. Gipsai,, -prakaito kvapu. Nekreipiau dėmesio, nušuoliavau toliau pro  Dotnuvos vienuolyną, Kedainius, ir  čia, artiejant prie Labunavos, vel pajaučiau po savim, - Linksmosius kalnelius, išnėriau į Didžiąją Lietuvos magistralę, ties Babtais. Pažvelgiau į rodyklę: - Kur Vilnius? Parodžiau kairį posūkį ir pasileidau  žalia veja link Sostinės. Štai matosi Elektrėnų žiburiai ir Vievio paukštynas. Girdėjosi giedančių gaidžių chorai ir vištu kudakavimas. Matomai dėjo kiaušinius ir šildė juos, saugojo nuo šeškų. Didžiąja magistrale, taip pat  ėjo ir ėjo minios Lietuvos Partizanų, girdėjosi: -Sėk sesutė ir gvazdiką, kad neliktų Bolševikų. -. Oj Lietuvėlė, Oj Lietuvėlė, Oj Lietuvėlė, buk laisva. - Viens, - Du, -Trys, Tram-tara-ra-ra...
      Po trečiųjų Gaidžių jau buvau Vilniuje. “Ferdenandą” paleidau pasiganyti Paneriais,  bet jis            apsižvalgė, sužvengė  ir nurisnojo ten kur dideleme aptvare bėgioja daug Vidurio Europos Karžygių žirgų: - eržiliukai, kumelaitės. Buvau ramus, Ferdenandas, kaip ir žemaitis, -nepražus. Nepražus, nes jis yra Žemajčio ąpjodinėtas “Amerikonas”.
      Atsipūtęs,  atsargiai, ištempęs kaklą, pritūpdamas, su trumpais perbėgimais, šliaušdamas, kanalizacijos vamzdžiais  prasibroviau neužkliuvęs iki Parlamento mūrų. Tikrai įsitikinau, kad Vilniuj kaip ir Telšius, -veini mūra. Lietaus nutekamaisiais vamzdžiais  kabar-kabar, ant stogo, atsargiai, ant pirstų galų, praslinkau pro pagaliuku mosikojančio Maestro Kristofora, uzlipau dar auksciau ir ventiliacijos vamzdziais pralindau į posedžių salę. Iš viršaus pamačiau, kad du, tikriausiai broliai dvyniai šnabzdasi ir nepasidalina Braunik tipo, su septynių uztaisu barabanu. Aiskiai matesi, kad tai 13 kalibro „Mantakristas”. Supratau, kad jie nori kaž ką “nubausti negyvai, arba patys nusišaus. Savo, 15 kalibro “Koltą”, virvute nuleidau žemyn,  išgirdau: “Ka-darkt”, subarškėjo, neij  tai į unitazą, nei tai į vonią, o gal būt kad į požemio kanalizacijos vamzdžius, Staigiai, kaip lūšis, nušokau ir patajkiau tiesiai  abiems  ant sprando, atėmiau pavoingą ginklą. Teko užlaušti abiem rankas, gerokai papurčius, issiaiskinom, -norejo pasikesinti  į Generaliteta. Supratau, kad tai neteisinga. Kaltas ne Generalitetas, o kaz kas kitas. Turejau priimti labai griežtą  sprendima. Mielas  Mr. Gipsai, tai gali but paskutiniai mano žodziai, tikriausiai nebepasimatysim, nes mano sprendimas galutinis ir neapskundžiamas.. Manau kad reikia sustabdyti Sturmaną Gelezelę, nes jis siandiena gali buti pavojingas Lietuvai. Kaip be butu, jis yra mano Sūnus ir man reikia nusprčsti jo likima. Tik aš turiu teisę tai padaryti su visa  atsakomybe. Lietuvai jis yra neberaikalingas ir dar daugiau, gali buti pavojingas. Jam laikas eiti i „atsarga“ Su Dievu, mielas drauge -bendrazygi, mano likimas yra tampriai susietas su Sturmanu Gelezelio, todel mes iškeliausim kartu. Atleisk Mr. Gipsai, Atleisk. Man jau laikas……