Trumpiausias kelias Namo -45

j, - Lietuva.                                      Mr. Gipsas.  Kalifornija.
    Mielas bendražygi Liudvikai. Privalau pranešti, kad Dipsis, netikėtai  mane perspėjęs, kaž kur išvyko. Man sakė, kad  išvyksta  trumpam . Nesakė kur. Pasakė tik, kad  tkriausiai sugrįš, o jei ne, atsisveikindamas prasitarė, kad buvo verta gyventi dėl šio, venintelio šūvio. Man pasirodė, kad paskutiniu laiku jis buvo labai keistas, Prieš tai labai daug treniravosi Holivud Pikčers studijose ir Nevados dykumoje ant mustangu ir stručių. Čia jų nėra, bet surado  vieną fermeri, irg kaubojų  Apačį su žemaitiško kraujo kuneliais, - nuo Priekulės. Krizas atrodo jo vardas.  Kaj arčiau susipažinsiu,  parašysiu  plačiau.
                                            Lik svejkas  ir drūgtas Liudvikai.                              Pagarbiai Mr Gipsas. 
……………………………………………………………………………………………………………………………………              Trumpiausias kelias Namo-45 

Atvykę kviestiniai svečiai iš visų Vidurio Europos valstybių sėdėjo tribūnose aukščiau ir stębėjo, kaip Šturmanas Geležėlė šoka fokstrota:
                    Agnytė, Agnytė duok savo rankytę.....
        Kaip manot, kas atsitiko? Atsitiko štai kas. Prasiskleidė aukštai užuolaidos ir laiptais žemyn, basa, rankose laikydama smailiakulnias laivutes, išskleistom rankom, leidosi Agnietė. Leidžiasi žemyn vos neklupdama ir žiūri smailiom akim į Šturmano sferines, arkliškas  akis. „Ką tai galėtų reikšti? „- pagalvojo Šurmanas. Agnietė pribėgo prie šokančios Šturmano Geležėlės ir egzotiškais apdarais apsirengusio Arūnėlio ir tyliai  į ausį,  kaž ką jam pasakė ir dar pridūrė pirštais-gestų kalba. Būtų panašu: „Pasitrauk, Pinder, ar Kinder ąsas:
        - Tai mane kvietė Šturmanas pašuokti, -Štaj, stovi tavoji Ingrida, - tikra pamaiva, griebk ją, o jei ne, matai stębi mus visus Bocmanas Krauzeris, užkėlęs ant stalo medinę „koją“.
          Teisingai buvo pastebėjusi Agnietė. Bocmanas Krauzeris tikrai stębėjo juos visus, o labiausiai tai Šturmaną Geležėlę ir aukštai judančias užuolaidas. Už jų girdėjosi kišenėje barškinamo trylikto kalibro, septynių užtaisu, Brauniko markės „Mantekristas“ sukinėjamas barabanas. Nepatyrusiam buvo sunku suprasti ar taj girdėjosi barabano, ar kinietiško biliardo garsai: -Brrrrrrr. Brrrrrrrr. Bocmanas Krauzeris suprato teisingai kas tai, todėl buvo pasiruošęs bet kuriam atvėjui. Vidinis jausmas jam sakė, kad bus blogai, bet jis nežinojo, kad bus taip labai, labai blogai. Blogiau nebūna. Pagalvojus, -    plaukaj ant pečių stojosi.
      Šturmanas Geležėlė atsiprašė Agnietės ir parodė stotis greta Ingridos ir Arūnėlio per trys žingsnių nuo baltais puošniais rūbais, su perlo vėriniais ant krūtinės. –Nu, negaliu, tokia panaši  į Barborą.
    - Stokit toliau nuo  mano globėjos “Barboros” toliau, nepriminkit  ilgos baltossuknelės su gulbės plunksnų kalnierium. Ji, kaip ir Bocmanas Krauzeris, nenuleido akių nuo Šturmano ir buvo labai nusiminusi.
      Šturmanas jautė, kad karas eina į pabaigą, tėsioginio priešo kaip ir nesimatė, bet širdimi jautė, kad ši apgaulinga tyla  kaž ką slępia. Sunku taj apibudinti keliais žodžiais. Jis atsisėdo į krėslą, primerkė sferines akis, priglaudė rankos pirštus prie nosės, pamasažavo ir nugrimzdo į gilius apmastymus. Jis suprato, kad laiko turi labai ne daug, už poros valandų pradės brėkšti ryto aušra. Šturmanas suprato, kad šį mūšį jis laimėjo, bet karo, -ne. Teks atidėti ketveriems metams, todėl jo tikslas buvo šiandiena ne pilnaj nugalėti, bet svarbiausiai ne pralaimėti. Svarbiausia, - nepralaimėti šio mūšio, šiandieną.  “Reikalingos paliaubos”- pagalvojo . Šturmaną kankino liūdesys ir mintis: „Ką pasakys Lietuvos žmonės? Ką pagalvos jo bendražygiai? Ką pagalvos jo Tėvo,  Dipsio bendražygiai, kybantys kampe, ant Laukinės obelės. Už Parlamento sienu jau sklido gandas, kad priešininkas jau nugalėtas, - vieni geroju pasidavė, iškėlė baltas vėliavas, o kiti požemiose tarėsi, - tikriausiai taip pat iškels baltas vėliavas ir pasirašys „Kapituliacijos Aktą. „ Tikriausiai taip ir bus, bet kas atstovaus priešininkų pusej? Kaž kur matėsi besišlaistantys šešėliai, bet dabar sugauk juos, išsiaškink jų  tapatybes.  „Labai nevykęs sumanymas“ pagalvojo Šturmanas. Reikia klausti Vėjų Direktoriaus Žilvino Žvangučiio:
        -Žilvinai, Surask Parlamento Kanclerį. Jis dabar yra vyriausias, kol kas nesulaikytas ir yra  atsakingas už visą ūkį.. Tegul atsineša herbinius  poperiaus lakštus, formatas nelabai svarbu, geriau būtų didesnis. Lai nepamiršta Didijį  Valstybinį anspaudą. -Pasiruošęs, Žilvinai. - Pirmyn. Su pagrejčių…
        Pakalbėjo Šturmanas su Vėjų direktorium Žilvinu ir vėl grįžo į apmąstymus. Ji kamavo mintys: -“Kaip sekasi Komisarui Pasagėlėj paieškos „Šiaurės miestelyje“ – Tai- pirma, -o antra, -pati svarbiausia  mintis, kaip sekasi tėvui Gipsiui Barboros Radvilaitės gatvėje prie Sereikiškių parko. Butent dabar ten, yra pagrindinė smogiamoji kryptis. Susisiekti ęsamom ryšio priemonėm negalima, visur pilna šnipų, visur klasomasi ir perdodama į Globalistų štabus, į Rytus ir į Vakarus. -Vot įklivau, - pagalvojo Šturmanas Geležėlė. Reikės skaudžiai atsakyti už savo veiksmus. Negalima atsipalaiduoti. Gyvenimo patyrimas jį išmokė jausti ir girdėti taj ko kiti negirdi ir nejaučia. Svarbiausiai Šturmanui buvo užduotis apsaugoti  savo kovotojus ir žmones, nesvarbu kas jie būtų, ar priešininko stovykloje, ar  bendražygiai. Jis, Šturmanas Geležėlė, šiandiena yra Vadas ir yra atsakingas už visus. Nei viena gyvybė negali užgesti po Kapituliacijos akto pasirašymo. Negali žūti nei vienas, nei nuo automato, ar „Mantekristo“ kulkos, nei nuo Molotovo koktejlių, nes jis pažadėjo, kad grįš visi namo su pergale ir apkabins savo artimus mylimus tėvus, mylimasias, broliukus ir sesutes. Pažadą Vaduj reikia  tęsėti visada,  gal būt net  savo gyvybės kaina.
        Maestro Kristoforas toliau ant Parlamento stogo vadovavo Jungtiniam Kameriniam simfoniniam orkestrui. Skambėjo  Cicilietiškos-Neapalėtiškos serenados, “O Sole mia” ir kitos populiarios melodijos. Chorai ir solistai  pritarė, Buvo ruošiama nauja, šventinė programa. Šturmano Geležėlės bendražygiai stovėjo Generaliteto ir baltas vėliavas iškėlusių  Parlamentinių Klonų- belaisvių apsaugoje. Pasitikėti buvo dar per anksti, nes požemiuose gaudė:
-    - Išleiskit, išleiskit, - Mes apeliuosime. Geležėlė, ar girdi?
          Šturmanas tyliai atsakė:
      -Girdžiu, girdžiu.
        -Apeliacija priimta; - pasigirdo  labai netikėtai, aukštai pro praskleistas užuolaidas sodrus balsas su žemaitiškai –techsatietišku akcentu.. Viskas gavosi taip  netikėtai. Tikėjosi pamatyti ParlamentAZą ir Šnobelį MeraZą, o gavosi panašiai, bet šiek tiek kitaip. Iš tikro  taip ir buvo, tik labai keistomis  aplinkybėmis. Aukštai stovėjo kręsnas  65-70 metų vaikinas su Nevados dykumų kaubojaus, smielio spalvos  apdarais.. Po kaubojiška skrybėle, kaip priklauso, - degė akys. Viena ranka laikė užlaužęs  ParlamentAZą ir Šnobelį MerAZą, o dešinėje, konfiksuotą Brauning tipo septynių užtaisų barabaninį “Mantekristą”. Jis stovįjo ir  nieko nereiklalavo, tik pasakė, kad primą apeliaciją. Pasakė ir  nusitaikė  į kampe stovinčią “Laukinę obelę”su kybančiais Rašyk. lt “ žaisliukais” ir- pasigirdo  trys šūviai, staiga be atskviepimo, pasuko ranką, išbėrė trys patronus ant žemės, -br-r-r, ir tiesiu taikymų nusitaikė tiesiai į Šturmaną Geležėlę.
            Geležėlė  pamatęs tai, nepasimetė, priėmė kaip dar vieną išbandymą, o gal kaip  lemtį, tik atsisuko į Bocmaną Krauzerį ir  isakmiai kreipėsi:
          - Bocmane. - Bocmane Krauzeri, darom posūkį dešinėn…
        Nuaidėjo dar  vienas paslaptingojo šaulio  šūvis. Lemtingas šūvis.
        Bocmanas Krauzeris buvo pasiruošęs. Ne bereikalo jis stębėjo užuolaidas ir Šturmaną Geležėlę, ne be reikalo jis laikė pirštą ant Mauzerio nuleistuko savo pakelto ant stalo smujko futlere . Jis laukė. Viskas įvyko labai greitai  Paleista paslaptingo šaulio kulką  atsimušė  į pražiotą Šturmano Geležėlės burną su titnagine plokštelės  apsauga, sukibirkščiavo ir rekošetavo tiesiai į paslaptingojo šaulio krutinę, tarp šonkauliu, tikriausiai į širdį.... Skrisdama kulka pakirto dar vieną, ParlamentAZą, ir sužeidė Šnobeliui MerAZui ranka. Du kūnai krito pakirsti  kaip Lietuvos  girių ąžuolaj. Po suolu budėjęs paaugęs, kačiuko dydžio, drakoniukas Džiugis, kaip šaulio paleistą strėlė, padarė žaibišką šuoli,  prikibo Geležėliai ant krūtinės ir pradėjo lietai nykti po šarviniais marškinias. Bocmano Krauzerio Mauzeris buvo, kaip visada, taiklus. Deimantinė kulka smigo tiesiai į  nykstantį  drakoniuką  Džiugi,  į Šturmano Geležėlės krųtinę. Šturmaną mestelėjo atgal ir jis lėtai atsklaupė ant kelio, pažvelgė į bendražygius ramiu žvilgsniu, į Bocmaną Krauzerį, tyliai sušnabždiejo:
                -Pataikė. - Pataikė šelmis. Ačiū, Bocmane Krauzeri Ačiū mano drauge- bendražygiai, Atleiski, Lietuva.  Aš padariau viską  ką galėjau. Daugiau aš Jums ęsu nebereikalingas. Tvarkykitės patys. - Aš didžiuojosi Jumis ir myliu jus visus.
          Iš krūtinės, ant šarvinių marškinių  sunkėsi klampus, tamsiai mėlyno atspalvio kraujas.
          Šturmanui Geležėlei  nuriedėjo skruosais skaidrios kaip krištolas ašaros, jis  pasviro ir staiga, - krito ant žemės šaltos……
          - Mama. - Mama, Neišeik, - pasigirdo tylios dviejų žmonių ajmanos ir jie  pribėgo prie gulinčio Geležėlės  kūno. Tai buvo  sūnus Arūnas ir generolė Dalytė. Jie pasilenkė prie Šturmano Geležėlės kūno ir švelniai  šlostė  riedančias  ašaras.
                                            Tu neverk Motušėlė kaj jaunas sūnus,
                                            Eis ginti brangiosios Tėvynės,
                                            Kai pavitrtęs kaip ąžuolas girių puikus,                                          Lauks Teismo dienos paskutinės….