Pakaruoklis (12)

Džiaugėsi Venčiai pirmųjų piršlių pasirodymu, džiaugėsi ir Kastutė pagaliau sulaukusi pavasario. Atšilus orams ir kamaraitėje pasidarė šilčiau. Negalima būtų sakyt, kad per žiemą buvo labai šalta. Pirkioje pečius buvo kūrenamas per visą dieną, o kad ilgiau išsilaikytų šilta siena prie lovelės, nakčiai Kastutė dar atsinešdavo didžiulį špyžinį puodą su žarijom. Bet vis tiek, kai naktį reikėdavo atsikelt prie mažiuko, būdavo žvarbu ir nemalonu.
Dabar jau visai kas kita. Galima net langelį atidaryt valandžiukei ir įsileisti gryno pavasario oro, kad mažumėlę išsivėdintų per žiemą pridvisusi patalpa. Iš kampo, kur buvo supiltos ankstyvosios sėklinės bulvės, nuo raugintų kopūstų statinės ir vystyklų, džiovinamų prie šiltos sienos, kamaraitė buvo pritvinkusi tokio biaurus kvapo, kad net kvėpuoti buvo trošku.
Dabar ir su mažiuku daug lengviau. Jau didesnis, mažiau reikia supti, pavalgydintas ir pervystytas jis kartais išmiega iki ryto ir leidžia pamiegoti Kastutei. Mergaitė ketino kurią nors dieną, kai tik labiau sušils, ir mažiuką išnešti į lauką, kad pakvėpuotų grynu oru. Bet neteko...
Nesitikėjo ji, kad taip greitai teks išeiti į miestelį. Buvo kalbėta, kad pagyvens kaime kol Vytukui sueis bent pora metelių, tačiau Julikės jaunikiui pareikalavus, dar prieš vestuves ji skubiai buvo išgabenta ir apgyvendinta naujoje vietoje.
Ventys, vakarykščiai išvežęs dukrą su vaiku ir šiokiais tokiais rakandais, kitą dieną ruošėsi nuvest ir karvę.
Po pusryčio, išleidęs šeimyną į laukus, pats pakinkė arklį į ratus, įkėlė maišą ruginių miltų, gerą pusmaišį kvietinių, dar porą maišų bulvių ir atėjo į pirkią.
– Tai kurią karvę duosim? – paklausė jis žmonos ir, pasisėmęs iš kibiro šalto vandens puoduką, atsigėrė.
– Gal atiduokim tą Žalutę ir gana, – pagalvojusi atsakė Ventienė, – karvutė jauna, pieninga, pienas riebus, skanus ir vaikas prie jos pieno jau pripratęs. Jei Kastantė gerai prižiūrės, ilgam užteks visko. Ir pieno, ir sviesto... Kas gi, tik trijų veršių tebėra. Kol ji pasens, tai ir vaikas užaugs, nebereikės jam nė to karvės pieno.
– Na, Žalutę, tai Žalutę, – neprieštaravo Ventys, – maišai su miltais ir bulvėmis jau ratuose. Ar duosi dar ką? – jau nuo durų atsisuko Ventys.
– Dar burokėlių cviklinių šaltibarščiams ir poskelę taukų, – prisiminė moteriškė, – tu eik į tvartą, o aš pati viską nunešiu į ratrus.
Kol žmona atėjo iš kamaraitės, Ventys atvedė iš tvarto karvę ir tvirtai ją pririšo prie užpakalinės drabinos. Atkėlęs kiemo vartus, jis dar pasiėmė nuo prieklėčio botagą ir jau norėjo sėstis ant vežimo sėdynės, kai pro vartus raitas įlėkė jaunikis Rapolas.
Jis čia dabar jau dažnas svečias. Kai jau sutarė vestuves, tai jis šiuose namuose taip kaip ir savas. Tai raitas, tai važiuotas – žiūrėk ir pasirodo netikėtai. Kitą kartą ir nelabai tinkamu laiku, bet Venčiai jį sutinka pagarbiai ir priima kaip brangų svečią.
– O, žentas, – nudžiugo jį pamatęs Ventys. – Toks ankstyvas. Su geromis ar blogomis naujienomis? – pasisveikino priėjęs, kai šis nuo balno nušoko žemėn.
– Tamsta irgi nemiegi kaip matau, – paspaudė Rapolas ištiestą Venčio ranką, – iš pat ankstaus ryto pasiruošęs kažkur važiuoti? Ar aš netrukdau?
– A jau... Man neskubu, visada spėsiu. Kur pats jodinėji?
– Ar karvę pas jaučius vedi? – tik dabar pamatęs pririštą prie ratų karvę, pasidomėjo Rapolas. – Jeigu taip, tai atidėlioti negalima.
– Jau pora mėnesių, kai pasilaksčius, – atsakė Ventys ir pakvietė, – einam į vidų, papusryčiausim. Turbūt pats labai anksti iš namų, kad tokiu laiku jau žmonėse? Gal nespėjai nė pavalgyti?
– O, tai visai geru laiku. Per žiemą turėsim pieno, – ne pusrytis rūpėjo Rapolui. – Dažniausiai karvės veršiuojasi pavasarį. Visos žymės rodo, kad karvė gera, pieninga ir pienas turėtų būti riebus, – apžiūrėjęs iš visų pusių Žalutę, gaspadoriškai pareiškė jis. – Kai atsives, jeigu telyčaitė – būtinai auginsim. Iš tokių po truputį, po truputį ir susidaro geros bandos.
– Tai kad ne. Vedu ją į miestelį dukrai, – nelabai tvirtai ištarė Ventys. – Vakar išgabenom ją pačią, o šiandien vedu karvę. Taip kaip žadėjom... Karvės jai su mažu vaiku verkiant reikia.
– Nu va, jau ir prasideda, – nepatenkintas dėbtelėjo savo skvarbiomis akimis į Ventį Rapolas, kad net tas susigūžė. Ventys irgi jau pastebėjo, kad būsimo žento akys kažkokios tai juodos ir piktos. – Kodėl būtinai šitą? Gal kokią kitą, ne tokią gerą, senesnę?
– Mano visos karvės geros, – įsižeidė Ventys, – o prie tos karvės pieno vaikas jau pripratęs. Per žiemą jos pienu girdytas išgyveno...
– Man nerūpi, kokiu pienu girdytas vaikas. Man svarbu ūkio gerovė. Netekti tokios karvės – tai ūkiui didžiulis nuostolis. To neturi būti.
– Ką reiškia tokiam ūkiui kaip mūsų ta viena karvė arba paršas? – jau drąsiau paprieštaravo Ventys. – Juk kaip tik taip ir darom, kad ūkiui būtų geriau, kad čielas, neišdraskytas atitektų jums su Julike. Ar tai blogai?
– Še tau, ir maišai ratuose... Taip pat į miestelį, tam pačiam vaikui? – apėjęs aplink ratus, piktai nusišaipė būsimas žentas. – Ne, iš viso to nieko gero nebus, taip darydami, mes nieko gero nepasieksime. Tu šiandien karvę, aš sugalvojęs rytoj – arklį... Vietoj to, kad žiūrėtume kokios nors naudos namams, mes viską taip ir išpūstysime.
– Na, jau ne. Tiek metų gyvenau ir neišpūstijau, nesugrius ūkis ir dabar dėl tos vienos karvės. Tik nereikia manęs mokinti. Aš ir pats žinau kaip gyventi, – jau pradėjo pykti Ventys.
– Gyveni, tai gyveni, bet ką užgyvenai? – vis kėlė balsą Rapolas. – Ką paveldėjai iš tėvų – tą ir turi, o aš galvoju pasiekti daugiau. Aš jau sakiau, jeigu tik gerai sutarsime, jeigu klausysit, ką aš sakau, pamatysit, ką galima padaryt iš tų paties hektarų...
– Vienas Dievas žino, kaip čia seksis toliau, jeigu jau šiandien, galima sakyt, dėl tokių niekų negalim susitart...
– Tai kad jūs nenorit manęs klausyt, – toliau kaito Rapolas.
– Kaip gi, – tvardėsi Ventys, – pats norėjai, kad vienkiemyje nebūtų vaiko – išvežėme, norėjai, kad nebūtų keliamas vestuvių balius – sutikom. Atrodo, viską darome, kad tik sutartume... O dabar, kai reikia atiduot karvutę, jau nebegerai. Esi ne mažas vaikas, o suaugęs vyras, pats gali suprast, kad karvė, tai visas jos pragyvenimas. Negaliu gi aš, viską atidavęs vienai, nieko neduoti kitai. Kastutė irgi mano vaikas. Po teisybei, jai ne tiek visko priklauso...
– Nieko nežinau. Imu merginą su tuo, kas jai yra duodama dabar. Kiek kam ko priklauso, ne mano reikalas. O karvės išvesti neleisiu. Taip ir žinok! Geriau jau atrišk ją nuo ratų ir nuvesk atgal į tvartą. O jei ne, tai ir aš pats galiu tai padaryti, – jau beveik šaukė Rapolas ir prišoko prie virvės mazgo.
Bet čia jau trūko Venčio kantrybė ir jis, pastvėręs iš ratų botagą, užsimojo.
– Pasitrauk nuo karvės, bo kai liesiu per sprandą... Nepažiūrėsiu nė kad jaunikis, – pro sukąstus dantis iškošė jis, – kol kas – aš čia gaspadorius. Ir niekas nenurodinės man, ką turiu daryti.
– Man, man... Mane, mane... Kaip šunį botagu... – žengęs žingsnį atbulas, springdamas iš netikėtumo, vos pralemeno Rapolas. – Aš su visa dūšia, su tokiais pinigais... – bet čia Ventys jį nutraukė.
– Nemačiau aš tų tavo pinigų, nenoriu ir tavęs daugiau matyti. Dumk tik greičiau iš kiemo, kol iš tikrųjų negavai botagu! Ir kad daugiau tavęs nematyčiau! Jei dar kada nors išdrįsi pasirodyti, šunimis užpjudysiu... Taip ir žinok!
Kai jaunikis Rapolas iššuoliavo iš kiemo, Ventys kiek atlėgo ir, atsisukęs į vartų pusę, nusispjovė.
– Na ir žentelis... Nuo pat anksčiausio ryto visai dienai sugadino sveikatą... Še, net ranka dreba... – vis dar negalėjo nusiraminti jis. – Kur tai matyta? Dar tik kaip svečias, svetimas žmogus tebėra, o jau drįsta su niekuo nesiskaitydamas šeimininkauti... O kas būtų po vestuvių? Iš karto visi po padu. Jis vienas gaspadorius. Aš bundininko vietoj, motina vaikams daboti, o Julikė – samdinė... Štai kaip būtų... Iš visko matosi... Gerai dar, kad laiku pasirodė, koks yra iš tikrųjų. Ne ūkiui, o jam pačiam reikia gerovės, kad galėtų puikuotis prieš žmones. Svetimu geru... Dar tik pirmi piršliai, nėr ko skubėti. Mergiotė jauna, dabar jau be vaiko... Atsiras dar ne vienas. Yra parapijoje ir daugiau jaunikaičių, – visai nusiramino Ventys.