Pakaruoklis (11)

Kastutė už lopšio – pas Julikę piršliai.
Prieš kurį laiką Ventys buvo sutikęs  piršlį miestelyje, šnekėjo, bet ant rimtųjų nieko nebuvo sutarę. O vieną šeštadienio vakarą, jau po vakarienės šis su jaunikiu užgriuvo visai netikėtai.
Ventienė kažką dar tvarkėsi prie pečiaus, Ventys jau taisėsi gulti, Julikė baigė plauti šaukštus, kai į kiemą įvažiavo gražiu arkliu pakinkytas vežimaitis.
Visi metė ką beveikę ir sužiuro pro langus.
– Piršliai, – pažinęs piršlį paskelbė ant visos pirkios Ventys ir užsitempė atgal jau atsegiotas kelnes. Motina nusirišo prijuostę, o Julikė nusišluostė į rankšluostį šlapias rankas, priglostė už ausų netvarkingai sukritusius ant kaktos plaukus ir lyg niekur nieko atsisėdo už stalo.
Per žiemą ji atsigavo, parausvėjo išbalę skruostai, neliko nė ženklo buvusios bėdos. Motinos dėka ji gyveno be jokių rūpesčių, išsimiegojusi, skaniai pavalgiusi, be sunkaus darbo, taip kaip gegutė, padėjusi kiaušinį į svetimą lizdą, kukuodama džiaugėsi pavasariu. Taip ir ji, jau viską užmiršusi, su džiaugsmu laukė vasaros, kada vėl galės pasirodyti jaunime. Galės gyventi taip kaip ir anksčiau linksmai, nerūpestingai. Ne taip kaip pernai, kai reikėjo slapstytis nuo žmonių, kavojant savo „padėtį“.
Piršliai ją pradžiugino ir sudomino.
Ką gali žinot, gal jau nuo šios vasaros jos laukia naujas gyvenimas? Pagaliau, kad ir nieko su piršliu nesutartų, ne tiek svarbu. Smagu dėl to, kad piršlybos tarsi patvirtino, jog žmonėse tikima, kad žiemą gimęs vaikas ne jos, nors vis tiktai buvo pasklidusių visokių kalbelių...
Pagaliau į pirkią įžengė du vyrai kaip mūrai.
Ant kiek storas, pilvotas, atsilošęs piršlys, ant tiek aukštas, pečiuitas, gunktelėjęs jaunikis. Praleidęs pirma savęs piršlį, eidamas į vidų pro duris, gerokai pasilenkė, kad neužkliūtų už durų staktos. Peržengę slenkstį, jie sustojo ir pasisveikino.
– Gero vakaro.
– Gero, gero, – pagarbiai juos sutiko Ventys ir, padėjęs jiems nusivikti puspalčius, pakvietė prie stalo.
Jaunikį pamačiusi, Julikė išsigando. Kai šis atsitiesė – beveik iki lubų...  Pečiai kaip du šunes surišti, galva kaip „ušėtkas“ iki pusės kaktos užžėlusi tankiais juodais plaukais. Palikta vietos tik dviem didelėm, skvarbiom akim, kuriomis iš po gauruotų antakių jis taip pažvelgė į Julikę, kad tą net šiurpas nukratė.
Visiems susėdus, piršlys į vidurį stalo pastatė butelį degtinės, Ventienė atnešė stiklelius, vikriai apsisuko su užkanda ir vyrai tučtuojau išgėrė. Tik patys vieni, moterims nė nepasiūlė. Nesimatė, kad būtų atvežę saldainių...
Kai tik liko tušti stikleliai, piršlys kaipmat juos pripildė. Taip pasišnekėdami apie orą, spėliodami, kokios galima sulaukti šiemet vasaros, kokios grūdų kainos, jie gurkšnojo toliau, nė žodžiu neužsimindami, ko jie čia atvažiavo...
Nusivylusi Julikė sėdėjo nuleidusi galvą, nepakeldama akių, nedrįsdama pažvelgti į svečius, kad vėl nesutiktų aštraus, kiaurai veriančio jaunikio žvilgsnio. Ji sėdėjo ir laukė nesulaukė, kada jie baigs tas kvailas kalbas ir išsinešdins.
Nors ir kaip buvo nemalonu Julikei, ji dar ilgokai pasėdėjo ir tik tada, kai ištuštėjo butelys, jaunikis sujudo.
– Na, ką gi, ilgai negaišinsim, jau ir taip užsibuvome, – prašneko jis, – užsukom tik trumpam, važiuodami pro šalį. Sakom, reikia pažiūrėt iš arčiau. Kokia vieta, kas do žmonės, kokia mergina... – tęsė jis dalykiškai ir atvirai. – Piršlys nesumelavo. Ir vieta atrodo gera, ir žmonės „patiešni“, ir mergina patiko. Tokia tyki, „sarmatlyva“, bet ko gi norėt? Mergaitė jauna, o čia svetimi, nepažįstami žmonės... Bus drąsesnė, kai pasimatysim dažniau. Po teisybei, tai tos „išplėštakės“ man ir pačiam nepatinka. Šiaip tai aš su dideliais pinigais ir pasiruošęs visus įdėti į žemę, ūkį, namus.
Jeigu tiesa, ką piršlys sako, tai jūsų žemės gabalas ne toks jau mažas. Teks gerokai padirbėti. Bet darbo aš nebijau. Žemės ūkio darbus mėgstu, sveikatos turiu, man tik „padavai“. Esu ne tinginys, to paties ir iš visų reikalausiu. Jeigu darysit, kaip aš pasakysiu, tai per kelius metus iš ūkio dvariuką padarysim, – įsismaginęs jaunikis net užraudo.
– O kaip ta duktė, kur su vaiku? – staiga paklausė iki šiol tylėjęs piršlys. – Jai tai irgi priklauso dalis, – bet čia jau skubiai įsikišo Ventienė.
– Tai kad galima sakyti ji atidalinta. Miestelyje suderėjom pusę namuko. Pirksim ir išleisim ten gyvent su visu vaiku.
– O iki to čia gyvens? – susidomėjo ir jaunikis.
– Ne visą gyvenimą gi. Kai tik paaugs berniukas, tuoj pat išgabensim ir niekam nesimaišys po kojomis, – vėl aiškino moteriškė. – Kiek išleisim už namuką, kiek paremsim pinigais, teks dar duot kokią karvutę, kad būtų vaikui pieno. Dar duosim mėsos pradžiai gyvenimo. Per kiek laiko po truputį padėdami nė nepamatysim, kaip ją išpasoginsim. Mūsų jau seniai sugalvota taip, kad visas ūkis Julikei vienai atitektų. Dė to galit būti ramūs.
– O geriau būtų, kad tuoj pat jos čia neliktų. Kam reikalingas namuose nedarbingas žmogus, – rimtai pareiškė jaunikis ir pridūrė, – o dėl to, ką ji gauna išeidama iš namų, turbūt  reikėtų turėt kokį nors raštišką dokumentą su jos parašu. Na, kad tas popierius paliūdytų, ką kada ir už kiek ji yra visko gavusi. Visai paprastai gali atsitikti ir taip, kad kišus, kišus visą gyvenimą dar ir dalį teks atiduot, jeigu sugalvos pareikalauti.
– O čia tai man patinka. Iš karto matos, kad žmogus „dielavas“, – nudžiugo tėvas, – tikrą teisybę sako. Būna gi taip sviete, kad dėl tų dalių savi artimi žmonės pykstasi, tarpusavyje bylinėjasi.
– Ko ji reikalaus tokia žioplelė, – vėl įsikišo motina, – ne jos galvai tokie reikalai.
– Ale nebijok. Atsiras tokių, kurie paprotins, pakurstys, – nesutiko su motina tėvas, – visokie šunadvokačiai taip ir žiūri iš ko pasipelnyti. Tokį popierių turėt nepamaišys. Reikia apie tai gerai pagalvot.
– Na, bet čia jau ne mano reikalas, – pakilo jaunikis, – tai tik patarimas, žiūrint iš šalies. Mes išvažiuojam, o jūs viską gerai apgalvokit. Pažiūrėkit, ką sako duktė. Ką nutarsit, pranešit per piršlį. Jeigu kaip, tai atvažiuosim dar kartą. Tada tai jau pasivaikščiosim po laukus, apžiūrėsim tvartus su gyvuliais, aruodus su grūdais. Ilgiau pasišnekėsim, apsitarsim dėl vestuvių. O jeigu ne, tai žiūrėsim kitur. Tik nelaukit labai ilgai. Man tai labai svarbu. Per šią vasarą trūks plyš noriu susitvarkyti savo gyvenimą.
Kai išvažiavo piršliai, Julikė, pakilusi nuo stalo, atėjo prie motinos ir verkdama ją apkabino.
– Mama, mama, ar matei koks baisenykas? Iš kur tokie ir imasi? Netekėsiu aš už jo, nevarykit. Ko skubėt? Negi neatsiras geresnis, labiau į žmogų panašus? Tas gi, juodais gaurais apžėlęs, visai kaip beždžionė. Aš jo bijau...
– Ne toks jau baisus, – nepaguodė motina, – stambus vyras ir tiek. Bet čia jau kaip tėvas pasakys. Šiaip tai šneka labai „razumnai“.
– Įdomu, kur jis išmoko žmonių kalbos? Urvinis toks...
– Ką čia nusišneki? – net supyko motina, – turėjai jau vieną gražų, gerą... Ar jau užmiršai, kiek dėl jo prisikentėjome? Ar vėl norėtum tokio?
Tėvas irgi nenorėjo nieko girdėti.
– Toks vyras. Kad tik imtų... Su tokiu žentu mes kalnus nuversim. Viską patys pasidarysim, nė berno samdyti nereikės. O kas gi iš tavęs? Merga su vaiku ir tiek. Tokią „apasna“ ir namie ilgai laikyt, kad kito neparsineštų.