Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Susitiko jie tuoj po Atvelykio, bet šis jų pasimatymas Julikei nebuvo labai malonus.
Aleksas atėjo gerai nusiteikęs, beveik linksmas. Julikė pagalvojo, kad jis taip džiūgauja ją matydamas, bet netrukus išgirdo tikrą, jo tokios geros nuotaikos priežastį ir nusivylė.
– Prisimeni, aš dar žiemą tau pasakojau, kad Kalėdų šventėms gavome sveikinimą nuo dėdės iš Kanados? – pabučiavęs Julikę, paklausė Aleksas.
– Taip, prisimenu. O kas?
– Rašė, kad norėtų, jog atvažiuočiau pas jį gyventi. Ar nesakiau?
– To nesakei...
– Tai va, sakė, kad gyvena gerai. Turi didelę fermą, augina veislinius žirgus. Norėtų plėsti savo verslą, bet vienam per sunku. Ieško padėjėjų. Su svetimais prasidėt nenori, todėl kviečia mane...
– O kodėl būtinai tave? O ne Justiną? Jis gi vyresnis, – nelinksmai pasiteiravo Julikė.
– Aš, matai, esu jo krikštasūnis, man pirmenybė.
– Na, ir ką manai daryt? – baimindamasi paklausė ji.
– Pasitarėm tada su tėvu ir dėl visa ko nusiuntėm sutikimą. Nelabai tikėjomės, kad kas iš to išeis... O vakar sulaukėme šipkartės. Nė nemanėm, kad atsiųs taip greitai. Teks turbūt tuojau išvažiuot... Ką dabar tu pasakysi, Julike? – paėmė Aleksas merginą už rankos, – ko gero teks mums išsiskirti...
– Niekur tu negali važiuot, – neleido jam toliau kalbėti Julikė, – tu turi mane vesti...
– Kodėl? – išpūtė akis Aleksas.
– O todėl, kad aš jau tokia...
– Negali būti, – nusigando Aleksas, kad net pasikeitė jo balsas.
– Ir dar kaip gali, – griežtai paprieštaravo Julikė, – ar jau pamiršai, kaip dažnai per vasarą gulėdavom? Gulėdavom tiek kartų, kiek tik pats panorėdavai... Nė karto neatsisakiau...
– Norėdavai ir tu, o ne aš vienas... – paniuręs mestelėjo Aleksas, – o dabar jau aš vienas kaltas.
– Betgi visą laiką kartojai: „ Nebijok, nieko nebus“. Aš tavimi pasitikėjau...
– Ar ne taip ir buvo? Stačiai nesuprantu, kaip čia galėjo atsitikti? – stebėjosi susirūpinęs Aleksas.
– O gal geriau tu niekur nevažiuok, Aleksiuk? – pakeitė toną Julikė. Iš piktoko, priekaištaujančio perėjo į prašantį, beveik maldaujantį verkšlenimą. – Na, apsiženysim, susilauksim vaikelio ir gyvensim kaip visi žmonės, – arčiau prisislinkusi, apkabino Aleksą ir padėjo galvą jam ant krūtinės. – Nieko mums netrūks... Negi tau neskaudės širdies, kai žinosi, kad vaikas auga be tėvo? O kas bus su manimi? Kas bus, kai sužinos mano, tavo tėvai, kaimynai? Kokia gėda... Ar tau nė kiek negaila manęs?
– Nevažiuot negalima, – griežtai ištarė Aleksas, – negalima nuvilti dėdės. Tokius pinigus išleido, laukia... Ir išvis, žmonės ūkius parduoda, kad galėtų išvažiuot į Ameriką. Metus ir daugiau vargsta nuvažiavę, kol prasimuša, praturtėja, o čia – viską gaunu už dyką: ir kelionė, ir užtikrintas pas dėdę darbas. Reikia manyt, kad ir neblogas uždarbis... Manęs laukia kitas gyvenimas. Gal kaip tik ten man skirta laimė? Pati žinai, ką mes čia matome. Malamės nuo tamsos iki tamsos Ir ką turime? Pagaliau gal nereikės taip sunkiai dirbti kaip čia dabar kaime... Visgi tikras dėdė, krikštatėvis, gal ras kokį lengvesnį darbą? Ne, nė nemanau atsisakyti. Važiuosiu ir niekas manęs nesulaikys.
– Aš sulaikysiu, – pasitraukusi nuo Alekso, pagrasino Julikė, – eisiu pas tavo tėvus, viską pasakysiu. Pulsiu ant kelių, bučiuosiu rankas, kojas, su ašaromis prašysiu, kad padėtų. Gal jie pasigailės ir neleis tau išvažiuoti? Juk jiems irgi ne vis tiek, kad anūkas augs be tėvo.
– Nieko nebus. Niekuo tas nepadės, – kaip kirviu nukirto Aleksas, – jeigu aš nenorėsiu, niekas manęs neprivers. Viskas priklausys tik nuo manęs... Bet tu nusiramink, – pamatęs Julikės akyse ašaras, prabilo jis daug švelniau. – Aš tavęs nepaliksiu. Labai nelaiku sukliuvom. Kas tiesa, tai tiesa, bet čia dar ne svieto pabaiga. Nuvažiuosiu, apsižiūrėsiu. Jeigu ten taip, kaip dėdė sako – liksiu, gyvensiu ir čia negrįšiu. Ten vietoje matysiu... O tu nebijok, kad ir negrįžčiau. Prasigyvensiu ir pasiimsiu tave su visu vaiku. Būsi amerikonka... Ar negerai?
– O ar negalima būtų susiženyti dabar, prieš tavo išvažiavimą? – nusišluosčiusi ašaras jau liksmiau pasiūlė Julikė. – Tau juk vis tas pats, o man visai kas kita... Laukčiau tavęs jau būdama žmona, o ne taip kaip merga su vaiku.
– Kada čia prasidėsi su vestuvėm, kai šipkartė dega., – nesutiko Aleksas, – pirmiau reikia susitvarkyt gyvenimą, o tada galvot apie šeimą... Mes dar tokie jauni, visas gyvenimas mums prieš akis. Mes dar pagyvensime, o dabar nepraleiskime tokios progos... Noriu, kad gyventume geriau, negu mūsų tėvai gyveno.
2012-10-28 11:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą