Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pateikti tik tie veikėjai, kurie yra šioje dalyje.

Dafnė – Portugalijos princesė.
Heraldas – Dafnės tėvas, Portugalijos karalius.
Imilė - viena iš grafienių.
Vilfredas – vienas iš karaliaus rūmuose dirbančių valstiečių.
Izolda – sena, galinga ragana, gyvenanti miške.
Jubertas – tikrasis Jubertas – paprastas kaimo valstietis, bet velnias jį pražudė ir pasisavino jo kūną.

DAFNĖ

Tabukos pilis. Vienas iš karaliaus surengtų pokylių. Skambant fanfarų griausmui, pro auksu papuoštas, arką primenančias duris pasipila būrys svečių. Kaukės slepia jų veidus, vynas liejasi laisvai, o Dafnė, Portugalijos karaliaus duktė, besisukinėdama aplink vieną iš kolonų, stebi savo tėvą su viena iš savo meilužių.

DAFNĖ: Ak, bespalvės dienos! Jos bėga, nesustoja, lyg šaltinėlis tenais už menkavertės mūs pilies. Štai mano tėvas, gašlumo liežuvių apipintas, greitu metu pradės gerti vyną iš moterų krūtinės. Kas man, mano motinai, vargdienėms padėt išdrįs, užtart, jeigu net ir tas, kurs mus abi mylėjo taip karštai, atgręžė nugarą ir šaltu žvilgsniu palydėjo? Geisčiau, kad tai būtų ne tiesa, manojo pamišimo kliedesys ar tik skambi gaida.. (nusisuka nuo savo tėvo. Pro duris įžengia būrelis linksmai nusiteikusių grafienių. Viena iš jų pamato tarp kolonų rymančią Dafnę.)
IMILĖ: Dafne, ar tai tu? Na ir laiko greitis! Nors raukšlių dar ir nesimato, bet slenkančių valandų našta užklojo tavuosius petelius. Ką tu čia, vienut viena, veiki? Savąjį tėvelį nejučiom stebi? Užgožė jo kilnų geranoriškumą, meilę bei atsidavimą, gilumos tų pragaro versmių. Vyriškas godumas - begalinės taurės, į jas tik pilk ir pilk sieros karštosios, kol galiausiai jų tuštumoje skendinčiąsias sielas – išlygins tik grubusis karstas.
DAFNĖ: Vargas man, neturėti svaraus žodžio savajame krašte, kurį mėgstu vadinti pilkšvąja karalyste. Tuštybės irštva. Tragiška komedija. Nemiela man čia, drauge, į žmogiškąsias nuodėmes spoksoti – geriau jau pasikarti ir dangaus kertelėje gyventi, negu kęsti šią beribę neteisybę!
IMILĖ: Jau dramatizuoji, mano miela! Vargai vargams nelygu. Patys kuriamės savas karalystes, jeigu jau nemoki jos lipdyti – karūna ne tavo galvai.
(šiems žodžiams nuskambėjus, karalius pakyla nuo stalo ir palaukia, kol aplinkiniai suklus.)
HERALDAS: Mielųjų svetelių pastūmėtas, pranešu greičiau žinias. Malonu kad čia viešėjat, puntat, plečiat šypsenas ryškias. Negaliu aš atsidžiaugt savų laukų grožiu, karalystės nekaltybe bei savais kilmingais ponais. Matot, kaip upeliukas teka saulė, tai aukštyn, tai vėl žemyn. Jos išmintimi neabejoja niekas – dėl to suklysti negali. Skaisčiausia čia, Portugalijoje, yra ji, net purvinas valstietis mato. (prunkšteli) Nors ir miela man šalia savęs, turėti tokią jauną dukrą – atiduot ją paskubėt turiu į gero vyro irštvą.
(Salėje pasigirsta šnaresiai, kurie maišosi su džiugiais sveikinimais ir nebyliu pavydu. Išraudusi Dafnė atsitraukia nuo kolonos ir žengia į salės vidurį.)
DAFNĖ: Brangusis mano tėve, kurio žodžius nuolat aš girdžiu. Ir sveiki mieli sveteliai, kurių skaisčiųjų intelektų neužtemdė dar sodriausio vyno gurkšniai. Visiems linkiu aš gero vakaro, pasibuvimo ir linksmybių, tik viena noriu pasakyti – aš tekėt neketinu. Norit vest grandinėm surakintą, dūstančią ar nuo didžio sielvarto putojančia širdim – prašom! Savo noru – niekada!
HERALDAS: Dafne! Kur tave vėjas neša? Kokia nesutramdoma manoji ta dukra! Niekuomet negalėjau josios suvaldyt. Ėjo kur norėjo, darė, ką norėjo, bet čia kalba jau nebe iš lengvųjų. Čia ateities planai, mūs mylimos šalies, kurią taip besąlygiškai ginam. Saugot ją bandau, o ji  – plėšosi it velnio pastumta.

Išbėgusi laukan, Dafnė pasileidžia per vidinį kiemą į arklides. Artėdama, išgirsta kažkieno balsą.

VILFREDAS: Kokia skambi gyvenimo daina! Tokia jausminga ir meili, ji glaudžiasi prie manojo peties, suvirpindama jautrios širdies stygas. Tik pažvelk, Hilda, į tuštybės šviesą didžios pilies languos – kaip linksminasi jie, skaisčių žvaigždžių kerų neapkerėti, garbindami paleistuves ir išdavystę. O aš čia, ant šieno gulinėdamas.. matau mėnulį, tą didžiąją pasaulio šio grožybę, o juo  negalėdamas atsigerėt, apie savas svajas nejučiom užsigalvoju..
DAFNĖ: Tuščia žodžių tavo, reikia imtis atitinkamos veiklos.
VILFREDAS: Princese! (pašokęs nuo šieno, nusilenkia žemai.) Net nežinau kaip apibūdint gėdą savo, nuo ko pradėt didžiosios atgailos žodžius, jog teko jums išgirst, manus apmąstymus gilius. Nenorėjau aš nieko čia aplink įžeisti, tik mintys liejosi laisvai, sustabdyt jau jų nebe išeina, nors ir man pačiam bloga jau darosi nuo jų.
DAFNĖ:  Tiesa tokia žiauri, bet kartu ir skausmingai reikalinga mano sielai. Ji lyg tyro vaško pergamentas – visados išsakantis slapčiausiąsias mintis. Bet, gaila, ne visi jį turime – dažnai apsigaubiame ilga niša, kurioje raizgiojam melus ir apgavystes, kol būnam tų pačių virvių pasmaugti.
VILFREDAS: Ne itin suprantu, kur link jūs sukat.
DAFNĖ: Noriu būt laisva it paukštė, tik deja manuosius pančius, garbingas vestuves bei sostą, sunku su savimi kartu pakelti. (glosto Hildą, uždainuoja.) Ak, neša vėjas tuos lapus.. kad jis taip imt ir pakelt galėtų. Pakelti tuos, kurie savos vietos dar neradę, galėtų pasileisti jos ieškot.
VILFREDAS: Madam, jūs pabėgti norite? Negaliu aš jums to leisti! Už tai riedės ne tik mana galva, bet ir keletas kitų. Pasilikite čionais, kas gi jums pilyje jau nepatinka? Mėgot juk anksčiau vešiančiam sode pasisėdėti, gležnus lapelius skabyt ir deklamuot eiles. Jūs tokia žavi tuomet man buvot, pamenu, praeidamas mąsčiau apie jūsų grožį ir atsitokėti negalėjau, jog jis tuojau turės palikt gimtus namus.
DAFNĖ: Koks jūs storžieviškas! Kuomet sunki našta slegia tavuosius vyriškus pečius, nereikėtų taip su žavia dama kalbėti. Iš kilmingo pono tokie meilūs žodžiai – malonu, bet iš jūsų, dvokiančio bei susivėlusio it velnias, tai įžeidimas, net skaudus. Ką tamsus protelis jūsų pajėgtų imti ir suprasti apie grožį kilmingųjų?
VILFREDAS, griebdamas Dafnę piktai ir bučiuodamas josios sušalusias lūpas: Jūs nors ir save laikot kilmingąją dabita, kuri tai didžiai pilies tuštybei nepriklauso, iš tiesų jūs tik vargana dama, kurią pabučiuot pamokydamas galiu aš saldžiai.
DAFNĖ: Akiplėša! Tavo akyse velniai putoja, o lūpos karštos it žara! Jūsų grubumo aš nedovanosiu, už tai jums greit nulėks galva!
VILFREDAS: Galima ir mirti jau, pasipūtėlės kilmingos sodrias lūpas palytėjus! Nesiskiriate jūs nuo savo tėvo, madam žavi, jūsų akyse gobšumas, o širdyje – tamsa.
(Dafnė ištrūksta iš Vilfredo glėbio ir puola bėgti žemyn kalva, miško link.)
Kojos kad ir dailios, o jų žingsnis spartus, bet nuo savos prigimties, atsiplėšt bus sunku.
DAFNĖ: Koks niekšas, koks šlykštynė, atėmė iš mano lūpų bučinio to pirmojo saldybę! Nekenčiu jo, o šio svaigulingo jausmo apgauta, puoliau nejučiom žemyn kalva. Nūnai ir vėl man grįžti atgalios, kur manasis protas laikomas didžiausia išdavyste? Nenoriu! Kodėl gi negaliu aš imt ir medžiu pavirst, įleist giliai šaknis, nusiramint?

Gilus miškas. Sena ragana Izolda stovi prie dar neuždegto aukuro, šalia jos – nušauta stirna.

IZOLDA: Angelų skambančios arkos, atgailos ministrų daina, šakt, ir slidaus velnio žabangos – tai prakeikimo gaida. Skaidrios padangių kolonos, tie laiptai aukšti – kad ir kaip aš norėčiau, ne mano sielai skirti. Dievinu aš kančią bei melą, piktybes ligų, lavonų krūvas ir senius be dantų. Neišgyvenčiau be velnio, kaip ir jis be manęs, mylėsim viens kitą, kol dangus užsidegs. O jam taip padarius, nuskuosim abu, tuo lauku per balas, patapusias krauju. Ir gėlės žydės, tik ne tokios kaip čia, dovanos jis man jas, net žara pavydės. (nukerta stirnos galvą, meta į aukurą ir jį uždega.) Jaučiu esybę dvasių, jų plakimą širdžių. Pasmaugt noris jas, bet, deja, negaliu. Galiu tik prakeikt, pasiųst pragaran, tas sielas išvirt, ir patiekt su dešra. (sustingsta.) Kas gi tai, kas gi tai? Ką aš šią akimirką jaučiu? Ar tai pasiklydėlė jauna, ar apraiškos tvaiska, jog man taip svaigsta galva?
JUBERTAS (velnias): Susitikimas staigus, netikėtas didžiai, aukas jau gavau, o reikalai nebaigti. Neapgauna tavęs tai, ką jauti. Nušvis grožis skaistus, pasiklydęs savy. Atvesk tu ją ten, kur velnių apsupty, palenkt savon pusėn, bus lengviau nei pasakyt. Vest noriu ją, pačia padaryt. Seniai jau stebėjau, negaliu neprašyt.
IZOLDA: Vesti nusprendėt? Juokaujat jūs gal? Padaryčiau bet ką, bet šito – tai ne.
JUBERTAS: Priešgyniaut negražu, o tuo labiau man. Širdies neturiu, bet grožis regą dar glosto.. Jei nesutinki prisijunkt – tai tavo bėda. Atimsiu galias, tamsiąsias žalčių, liksi plika ir basa, o tada – po velnių.
IZOLDA: Nepritaps ji tenai, kur neapykanta smaugia. Nepatiks jai versmė, negeis ji aukų. Nebus ji žmona, tokia, kokios reikia. Prakeiks ją skaudi meilė velnių!. Ar supranti, kas tokia ji? Princesė didi! Išpuikus mergiotė, kvailių sūkury! Jos trapūs jausmai, širdis begalinė, taps narvu geležinių, pakartai jos sielai.
JUBERTAS: Sukta ragana tu! Savų apakinta jausmų! Mano vaikų giesmė saldi, kupina tos aistros, užliūliuos ji ją greit, net gaidžiai sukukuos. Privers ją pamiršt, kas buvo, galėjo. Privers ją pamilt, net niekingojo vėlę.
IZOLDA: Darykit ką norit, bet mano žodį minėsit. Nuneš jį bangelės, pakraščiais tais slidžiais. Ne tam ji tverta, ne tam dar gyva, numirt – ne jos daliai, kai vyro širdį sutema. Nejau jūs laumių nerandat, piktų ir žalių? Jų plakimas širdžių – simfonija, seniai pražudyta mirčių sūkurių. O jei jos jums netinka, žvelkit kitur. Kiek raganų sukas, net daros koktu. Visos jos savos, visos jos čia, tik pirštelį ištieskit – atlėks su delčia.
(Jubertas mosteli ranka ir išnyksta, prieš tai raganai išlupdamas liežuvį ir numesdamas į aukurą. Izolda krenta ant žemės ir bando mygti atleidimo žodžius. Fone pasigirsta šėtono balsas.)
JUBERTAS: Gailestis pamirštas, o tavo tyla amžina.
2012-10-22 16:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą