Akmuo su pėda

Skaičiusieji pirmąją mano knygą ‘‘Povilas‘‘ susipažino su istoriku — archeologu Gediminu ir jo sūnumi Džiugu ir jau žino jų pomėgį motinai istorijai. Knygoje aprašyti įvykiai prieš beveik keturis šimtus metų ir dabartyje . Kam patiko pastarasis kūrinys, tuos turėtų sudominti ir šis.
    Tolimą šaltą ir tamsią žiemos naktį, traukdamasi po eilinės invazijos į Rusijos teritoriją, saujelė Napoleono armijos karių su savim gabena didelį lobį. Jie joja iš lėto, tiksliau vos juda žiemos naktyje, yra išalkę, sušalę, sergantys ir sužeisti. Aplinkybių priversti, jie palieka savo grobį, paslėpę jį pakelėje.
    Laikas tiksi, praeina šimtmečiai, o lobis ir toliau ramiai guli, kol vieną dieną, žaisdamas savo dėdės kluone, Džiugas neužtinka keisto laiško. Kas tai per laiškas, kas jame parašyta, ir kas bus toliau, jūs, gerbiamieji skaitydami sužinosite, susipažinę su šia nauja mano knyga.
    Linkiu visiems įdomaus skaitymo, ir manau, kad tai nepaskutinis mūsų susitikimas su istoriku Gedu.






                          Joja raiteliai nakčia, o aplink viena tamsa.
                          Juda tyliai, paslapčia, jie tikriausiai ne iš čia.
                          Kur jie traukia, kas tokie, ko jie bastosi nakty?
                          Juk aplink šalta žiema ir nyki čia tuštuma.

                          Ko nemiega jie dabar, nesišildo kur šiltai?
                          Jų žirgai visai liesi ir jie patys vos gyvi.
                          Ko jūs norite iš jų, jie vis bėga iš rytų.
                          Dar prieš mėnesius tris jie bandė rusus patvarkyt.

                            Bet dabar laikai kiti, tenka sprukti jiems iš ten.
                          Vargšai raiteliai žingsniu, bando grįžt link namų.
                          Jų namai toli toli, jie Prancūzijos širdy.
                          Tai prancūzai, jie kariai, dar gyvi, bet ar ilgai?

                          Kraštas čia aplink tamsus ir labai, deja, baisus.
                          Joja raiteliai šeši, o vežime dar keli.
                          Pora vyrų sužeistų, pora dar vos gyvų.
                          Kas vežime, kas šalia, prie to vyro su žaizda?

                            Ten dėžė, ar ji pilna, ar joje kas nors yra?
                            Taip, auksinių ji pilna, reikia slėpt ją čia, lauke.
                            Štai akmuo, jame pėda, ženklas geras, gal gi čia.
                            Vyrai pakasa nakčia, slepia auksą su tamsa.

                            Reikia jot greičiau toliau, auksas paslėptas juk jau.
                            Šis akmuo su ta pėda, mes sugrįšime dar čia.
                            Joja vyrai vėl nakčia, o aplink tik tuštuma...
                            Jie negrįžo niekada, jų gyvų seniai nėra.

                              Ar kada kas nors atras, aukso dėžę ar iškas?
                            Ar prisimins jis tuos karius, kur čia jojo per laukus?
                            Gal taip bus, o gal ir ne.
                            Tik dabar naktis viena, ji tamsi, čia Lietuva.


                    1812m. Žiema Lietuvoje.

      Aplinkui tamsi ir žvarbi naktis. Liaudyje sakoma, kad geras šeimininkas tokiu oru net savo šuns iš namų niekur neišleidžia. Vėjas smarkus, gūsingas. Tik jis vienas laimingas, iš visų juokdamasis, toliau linksmai skleidžia savo išdaigėliškus darbelius. Kas jam? Juk prasideda pats smagumas. Šis išdykėlis Šiaurys vardu, šitoje žemėje dabar atėjo jo laikas. Jo linksmybės čia girdimos su visom dainom ir šokiais. Tiesa, šalia dar yra jo sesuo Tamsa, kuri kartu su juo karaliauja ir maivosi, aplinkui išskleidusi savo juodą tamsą. Ten aukštai danguje dabar turėtų kaboti mėnulis, tačiau juodi debesys tik trumpam leidžia jam karts nuo karto žvilgtelti į žemę, tam, kad jis pamatytų, ar dar yra kas gyvas joje, ar jam reikia jo šaltų, bet šviesių spindulių pagalbos. Ko norėti, patys suprantate, koks šitame žemės pusrutulyje dabar metų laikas. Šiame paslaptingame krašte tokiu metų laiku atšiaurūs orai yra gana įprastas dalykas.
    Kraštas, šalis, valstybė... Įdomūs, skambūs ir didingi žodžiai. Ką jie apima, kokia tiksli jų reikšmė? Ar įsigilina į juos nuo seno čia gyvenantys žmonės? Tik kur dabar tie žmogeliai, kur tos gyvos dūšios? Gal ir yra jų, tik tokiu oru niekas nenori iš namų niekur žengti nei žingsnio. Visi išsislapstė, kur kas gali ir tūno tyliai savo tamsiuose urvuose, kaip kokios pelės.
    Išdykėlis Šiaurys ir toliau iš dangaus į žemę saujomis linksmai leidžia savo naujas sniego dukras, kurios šokių sūkuriuose susigalvoja ir toliau žaidžia naujus žaidimus. Vėjas, šaltis, sniegas ir tamsa vyrauja nykioje tuštumoje. Gerietis Mėnulis kartais bando nors trumpam išlysti pro juodumą, tartum jis norėtų į save atkreipti dėmesį ir kažką mums pasakyti: Pažiūrėkite į mane, aš dar kabau aukštybėse, ir man labai norisi sužinoti, kas pas jus žemėje darosi šiuo laiku. Kaip jūs, ar dar galutinai nesušalote?
    Jo gyvenimo draugė Šviesa tik mažą akimirką, tarsi atsiprašydama, trumpai perskrodžia savo likimo pusseserę Tamsą: Neįtikėtina, bet žemėje matyti kažkokie baltu sniegu judantys juodi šešėliai. Jūs tik pagalvokite, tokiu šaltos nakties metu. Iš kur jie? Kas jie? Kas išdrįso bastytis po šios šaltos nakties valdas. Kam nesimiega? Negi jie vaidenasi?
    Aplinkui juoda ir nieko per tamsą nesimato. Begėdis pasiutėlis vėjas ir toliau linksmai traukia savo dainas. Trumpam iš aukštybių į žemę atlekia mėnulio šviesa. Tamsios judančios dėmės dabar pasimato aiškiau. Kas tai? Negi kokie nakties vaiduokliai, ar šmėklos? Ar jos juda, ar stovi vietoje, tartum kokie medžiai?
      Taip, jos labai lėtai juda, vos šliaužia naktyje šita sušalusia žeme, nedidele vientisa vorele bando po truputį stumtis į priekį. Ar jie žino kelią, ar pasirinko teisingą kryptį? Ar jie bent įsivaizduoja, kur dabar yra? Aplinkui juos daubos, kloniai ir niūrūs miškai. Kartu kelyje juos seka šalta žiemužė su vėju.
    Geriau įsižiūrėję, mes pamatytume, kad ten joja nedidelis būrelis raitelių. Ar jie joja? Ne, greičiau vos velkasi, nabagėliai, taip lėtai, taip sunkiai. Negirdėti jokių garsų ir tuo labiau jokių žodžių. Matyti arklių kojos ir ilgi apsiaustai, styrantys nuo jų. Gal čia kokie mistiniai padarai, o ne žmonių grupelė? Pamatytų tokį klaikų vaizdą kokia artimiausio kaimo bobikė, tai persigandusi pradėtų rėktį, kad šėtono baisingoji juodoji raitija susiruošė pasijodinėti į naktį, ir griūtų vargšelė negyva vietoje. Negi atsirastų mūsų žemėje toks drąsus žmogus, kuris jų nebijotų? Iš tikrųjų, kas tie šešėliai? Kas šitokią žvarbią naktį išdrįso keliauti per laukus? Kur jie traukia, kodėl jiems nesisėdi šiltuose namuose prie degančios ugnies?
    Pagaliau po ilgos tylos pasigirsta balsas. Tiesa, jis labai silpnas, vos girdimas žmogaus balsas:
    — Aš daugiau nebegaliu, vyrai, viskas. Daugiau tikrai negaliu, — nesibaigiantis kosulys palydi jo žodžius. Jaučiasi, kad žmogus atsidūrė ties išsekimo riba. Jo jėgos baigiasi. — Man jau galas. Aš nieko daugiau nebenoriu, nuo visko labai pavargau. — Ir vėl kosulys, prakeiktas nesibaigiantys kosulys nuskrieja tamsuma.
    — Laikykis, Žoržai, dar truputį pakentėk. Mes turime pagaliau prijoti nors kokią sukriošusią trobą.
    — Nebegaliu daugiau, tegul būna prakeiktas šis mūsų žygis į Maskvą ir į šitą šalį. Kartu tegu būna prakeiktas pats Imperatorius ir mūsų didžiulis pasipūtimas. Tegul su jais ir šis tamsus šaltas kraštas drauge nugarma į patį pragarą. Marija mano mieliausia, už ką tu mus taip baudi, už ką?
    — Žoržai, sakau tau, laikykis, — pasigirsta aiškus ir įsakmus priekyje jojančio raitelio balsas. — Nepamiršk, mes davėme priesaiką, ir kol mes gyvi, esame jo Imperatoriaus Napoleono Bonaparto gvardijos elitinis būrys. Mums netinka nei verkti, nei tuo labiau skųstis.
      Ir vėl aplink tyla. Tik šiaurės vėjas su šalčiu iš visų pusių kaip pašėlę toliau išvien duodasi. Niekur žmogau negali nuo jų pasislėpti. Jie abu, atrodytų visame tavyje apsigyveno. Tai kur šitie raiteliai bando nukakti? Ir kas čia per kraštas, jeigu aplink niekur nėra jokios gyvybės, ar dvasios? Ir kaip nebus tokios tuštumos, juk tai kažkada buvusi paskutinė Europoje pagoniška Lietuva...
    Kiek karų ir bėdų per paskutinius amžius per ją praslinko? Kiek negrįžtamai joje dingo, ar prasmego tokių panašių varganų svetimų žmonių būrių. Daug skausmo ir kančių visiems teko patirti, su jais kartu koja kojon žingsniavo ugnis ir kraujas. Nuo vieno šalies krašto iki kito. Skersai ir išilgai. Ugnis viską degino, o kraujas aplinkui liejosi srauniomis upėmis. Šitas kraštas buvo draskomas, deginamas ir plėšiamas iš visų pusių. Tos garsios ir kažkada tokios galingos, visą Europą sudrebinusios Kunigaikštystės jau nebėra, liko tik prisiminimai apie ją.
    Ji buvo didelė ir galinga valstybė, driekėsi nuo jūros šiaurėje iki kitos jūros pietuose. Tada mažai kas drįsdavo ją pulti, saugiau būdavo ją aplenkti iš toli, visi aplinkiniai skaitėsi ir jos privengė. Dabar tos didybės nebeprimena niekas, liko vien šalta ir beveik negyvenama dykynė. Žmonės, jeigu jų dar ir liko, dabar sėdi tyliai. Jie visi išsislapstė kaip lapės po savo olas. Jie patys visų bijo, visų saugosi. Kažkada buvo labai dideli ir drąsūs. Tada jų, laukinių lietuvių aplinkui visi bijojo, nes ilgus šimtmečius jie savo kaimynams nešė kraują, baimę, o kartu su jais ir didelę pagarbą. Deja, tie tolimi laikai negrįžtamai praėjo. Kas buvo ankščiau dabar to nebėra.
    Joja raiteliai toliau. Jų nedaug, tik septynetas teliko, iš kurio du sunkiai sužeisti guli vežime, per gilų sniegą traukiamame dviejų baisiai sulysusių arklių. Abu vargšeliai leisgyviai, vienas iš jų vėl garsiai sukosėja. Kartu su kosuliu iš to žmogaus kūno pasirodo kraujas. Jis sužeistas, jo krūtinę išdarkiusi šautinė žaizda. Kareivėlis jau neteko daug kraujo. Nors ir labai gaila, bet tas drąsuolis silpsta tiesiog akyse. Jis dar jaunas, gal kokių 20 metų, veidas išblyškęs. Jo baltumas ne nuo krintančių iš dangaus snaigių, tas žmogus tiesiog merdėja. Jo veidas kaip lavono, tačiau žvilgsnis tiesus. Jame mes galima įžvelgti ryžtą. Šitas tai tikrai neverks, jis laikysis iki paskutinio savo kraujo lašo. Sužeistasis apklotas storu meškos kailiu. Juk toks šaltis lauke spaudžia. Jis vargšelis guli, ir nuo skausmo krūtinėje net pajudėti negali.
    Staiga visų pirma jojęs raitelis atsisuka ir pasižiūri atgal į girgždantį vežimą. Šiam vyrui galėtų būti apie 30 metų, jis apgręžia savo žirgą ir pasuka link sužeistųjų. Jo juodis su balta nediduke žvaigžde kaktoje yra stipriausias iš visų čia esančių žirgų. Ne veltui jis pirmas per sniegą mina kelią kitiems.
    Vežimas šitame kelyje atiduoda paskutines savo jėgas. Matyti, kad ir jam galas ateina. Dar kažkaip rieda, tik ar ilgai? Ne juokai beveik nuo pačios Maskvos jis rekvizuotas. Kiek varstų šitame kelyje jis jau yra nuvažiavęs? Atstumas didžiulis, gerai, kad sniegas buvo negilus, dar buvo galima judėti į priekį. Tik klausimas, ar ilgai teks riedėti, nes žiema visu savo stiprumu pradėjo kibirais žerti sniegą.
    Raitelis lėtai prijoja prie vežimo, susirūpinusiu veidu pasižiūri į gulinčius ir kreipiasi į vieną iš jų:
    — Rolanai, brolau mano, prašau tavęs, pakentėk dar truputį. Jau netoli siena. Mes greitai prijosime Lenkiją, arba Prūsiją. Patikėk manimi, mes ištrūksime iš šito siaubingo pragaro. Tu laikykis, tu tik nemirk. Surasime jums su Žoržu kokį gydytoją. Viskas bus gerai, tu dar pamatysi savo nuostabią sužadėtinę...
  Raitelis nulipa nuo žirgo, ranka švelniai paglosto jam kaklą ir pasako kelis meilius žodžius. Greitai priėjęs prie vežimo, jis nuo savo brolio pradengia meškos kailio kraštą ir skubiu žvilgsniu pasižiūri į šautinę žaizdą. Jis viską supranta ir be gydytojo, nes kariauja nuo kokių 18 metelių. Pradėjo visai jaunas, panašiai kaip jo brolis, o dabar yra pulkininkas su skiriamaisiais antpečiais ir su daugybę randų visame savo kūne. Kojose jis jaučia silpnumą, palengva svaigsta galva, nes viduje skrandis vis dainuoja vieną nežmoniškai ilgą dainą.
    Jie bėga. Jiems tai tokia didelė negarbė. Jiems, kurie tiek metų pažinojo vien tik pergalę ir šlovę, dabar gi, kaip baikštūs zuikiai vis bėga nesustodami. Jis pats tiksliai nebežino, kiek dienų ir naktų jie taip bando išlikti, sugrįžti tėvynėn, tiesiog išgyventi. Kada tai pagaliau baigsis, kada? Ar visi jie sulauks sekančio ryto?
    Visai neseniai, tik prieš porą gerų mėnesių, jie pirmieji puolė. Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad viskas taip apsivers aukštyn kojomis ir nebeliks kadaise buvusios nenugalimos armijos, nuo kurios žingsnių kaip lapas drebėjo visa Europa. Tos armijos jau nebeliko, tik paskutiniai gyvi jos būreliai kaip nors bando sugrįžti į savo namus. Visai neseniai darniom ir tvirtom kolonom jie linksmai ir nerūpestingai žingsniavo į rytus. Atrodė, kad jokia jėga jų niekada nesustabdys, aplinkui girdėjosi juokas ir linksmos dainos, visi svajojo apie dar vieną greitą ir lengvą savo pasivaikščiojimą. Kas ta Rusija jiems, patiems geriausiems ir drąsiausiems pasaulyje kariams? Taip, Maskva puolė po jų kojomis, tik kas dabar iš to? Kam jiems reikalinga sudeginta Maskva? Ar jie žadėjo ten ilgai išbūti? Ar vertėjo dėl to paaukoti tiek jaunų gyvybių?
    Jų buvo beveik pusė milijono karių, o kas beliko iš to didelio skaičiaus? Vien tik menka sauja. Ir tai jau nebe kareiviai, o grupelė vargšų apdriskėlių, kurie neaišku, ar kada sugrįš į savo gimtuosius namus. Iki namų priešakyje jų laukia ilgas kelias. Anksčiau jiems visi lenkėsi ir savo kepures prieš juos nukeldavo. Kaip bus dabar? Ar galės kuris papasakoti visą tiesą, kas ir kaip įvyko. Ar norės jis prisiminti šitą baisų juodą ir šaltą sapną ir atrodytų niekada nesibaigiančias negailestingas sunkias jų kančias.
    Simonas suima savo rankomis brolio plaštaką. Brolio pirštai, šalti kaip ledas. Kaip jam padėti, kur rasti šituose laukuose nors kokį gydytoją, bent menką užuovėją nuo šito nesibaigiančio šalčio ir vėjo. Kiek dienų jie nesiprausė, kiek naktų nemiegojo? Kada paskutini kartą jie valgė? Tik bėga, turėdami dabar vienintelę viltį išlikti, išgyventi šituose tyruose.
    Be atvangos juos persekioja ir puola rusų pulkai. Grupelei niekaip nepavyksta kažkiek toliau nuo jų atitrūkti. Daugybė vyrų jau niekada nebesugrįš į savo šiltąją ir saulėtą Prancūziją ir niekada daugiau nebematys savo mylimųjų, žmonų, vaikų. Dabar tie prakeikti rusai pasirodo tiesiog iš niekur ir juos visose pakelėse pjauna kaip vilkai avis. Po kiekvieno tokio susirėmimo prancūzų lieka vis mažiau ir mažiau. Šitie vyrai liko paskutiniai gyvi iš viso ypač puikaus, jeigu ne paties geriausio elitinio imperatoriaus pulko.
    Simonas savo rankose laiko šaltą brolio ranką. Ką daryti, kokį tinkamą sprendimą jam priimti? Šitoje šaltoje tamsioje dykynėje miršta jaunėlis jo brolis, paskutinis iš visų brolių. Su džiaugsmu šie penki stiprūs vyrai išėjo į žygį. Jie visi penki buvo kaip vienas stiprus nenugalimas kumštis. Atrodė, kad niekas šioje žemėje negalėtų jų nugalėti. O kur dabar jie? Kur dabar jo trijų brolių kauleliai palikę? Gyvas tik šis, pats jauniausias Rolanas. Vargas jo seniems tėvams. Ką jie jam dabar pasakytų, jeigu apie viską sužinotų. Juk jis pradėjo, pirmasis iš sūnų užsirašė į kareivius. Likusieji broliukai po vieną greitai jo pėdomis pasekė. Tik ar buvo būtina, kad jie savo jaunas gyvybes paaukotų?
    Kaip jam nors šitą jaunėlį išgelbėti? Privalo jį išgelbėti vardan savęs, vardan senų tėvų, vardan žuvusių brolių atminties. Kaip jis gali jam padėti? Kur rasti tą išganingą išeitį? Ar ji yra, ar ji gali būti? Gal už kokių kelių valandų atlėks sužvėrėjusių kazokų būrys ir visus juos kardais negyvai užkapos. Ar yra tikslas tokiomis nežmoniškomis kančiomis jiems toliau bėgti, jeigu jų mirtis likimo jau numatyta?
    Atsargiai nuleidžia brolio ranką, gerai apkamšo jį storais kailiais, pasižiūri į jo rudas, leisgyves akis. Brolis tartum miega, gal jis bent sapnuose yra ten jų Prancūzijoje kartu su savo gražuole Natali. Simonas giliai atsidūsta, ar jis pats dar kada pamatys savo žmoną, dukras ir sūnų. Ar galės juos visus kada apkabinti, priglausti prie savo krūtinės?
    — Simonai, — išgirsta silpną brolio balsą. — Palikite mane, man jau niekas šitame pasaulyje nebepadės, geriau jūs patys gelbėkitės. Aš jums, tik didžiulė našta esu. Geriau meskite šitą vežimą ir tą prakeiktą dėžę, gal dar išsigelbėsite, kitaip mes visi kartu čia žūsime. Nors tu lik gyvas, viską apie mus papasakok tėvams, mano Natalijai, pasakyk jai, kad aš ją labai labai mylėjau. Būtinai tai jai pasakyk...
    — Tu pats, Rolanai, jai viską pasakysi, — negarsiai pertraukia brolio kalbą Simonas. — Tu ne tik jai pasakysi, bet ir pamatysi ją. Mes ištrūksime iš čia, jau visai nebetoli turi būti siena. Brolau, tu turi dar truputį pakentėti. Prašau tavęs, maldauju, Rolanai. Dar nors truputį, nors šitą vieną naktelę. Mes išsikapstysime, mes visi ištrūksime iš čia, aš tau tai pažadu.
    Jaunėlis tyli, kas dabar vargšėje jo galvoje darosi? Kokios mintys joje sukasi? Simonas, prieina prie žirgo, patapšnoja jo galvą. Ką kitą jis dabar galėjo pasakyti savo kraujuojančiam broliui? Kaip ištraukti jį iš tos baisiosios giltinės nagų? Kaip jiems visiems ištrūkti iš šito pragaro?
    — Prašau, mano Žaibe, būk geras, nepavesk manęs dabar, žinau, tu dar gali eiti, tu dar turi jėgų. Išvesk mus iš šito prakeikto krašto. —Paragina Simonas savo juodį.
    Jis vėl priekyje visų. Kiti žirgai vos velkasi, jie irgi ne geležiniai, jų jėgos ties išsekimo riba. Kur reikėtų gauti kitus arklius, kas juos pakeistų šituose laukiniuose tyruose. Ką kalbėti apie arklius, jei net žmonių niekur nesimato. Aplink per daugelį varstų jokio žmogaus nesutiksi.
    — Jacekai, — sušunka Simonas, — ar mes teisinga kryptimi dabar traukiame?
    — Taip, teisinga, — atsako jam Jacekas.
    Jis lenkas, kadaise gyveno netoli nuo Lietuvos ir žino ne tik savo gimtą lenkų kalbą, truputį rusiškai, vieną kitą žodį lietuviškai, puikiai supranta prancūziškai.
    Simonui keistos visos kitos kalbos. Ar tai žmonių kalbos? Ar jas galima sulyginti su gražiąją prancūzų kalba? Viena ištisai nesuprantama vargšų, tamsių ir užguitų tautų makalynė. Jie norėjo į šiuos tolimus kraštus atnešti bent dalelę šviesos, norėjo palengvinti gyvenimą jų žmonėms, dabar, deja, pačius reikia gelbėti. Gerai, kad nors Jacekas yra, jeigu ne jis, seniai šitose neišmatuojamose platybėse būtų pasiklydę.
    — Vade, mes teisingai jojame. Žinoma, per šitą juodą tamsą ir smarkų vėją galėjome kažkiek nukrypti į šoną, tačiau anksčiau ar vėliau, vis tiek sugrįšime į teisingą kelią. Kaip laikosi tavo brolis, Simonai? — pasiteirauja Jacekas.
    — Jis kovoja. Mano brolis niekada nepasiduoda, aš pats jį nuo mažumės taip mokiau, reikia greičiau jam surasti kokį gydytoją.
    — Ten, — Jacekas mosteli ranka į gaubiančią tamsą. —už kokių gerų penkių lijų turėtų būti nedidelis miestiūkštis. Manau, kad jame turėtų gyventi koks žydelis gydytojas. Mes jį surasime, būtinai surasime.
    — Sakai, liko penkios lijos? Tokiu šalčiu mums reikės keliauti dar penkias lijas?
    Ar sugebės kiti? Jeigu jam vienam tai reikėtų iškęsti, tai, žinoma, jis įveiktų tokį atstumą. Jeigu nejotų, tai pėstute nubristų. Jis save žino, nes visą gyvenimą treniravo savo organizmą tokiems žygiams, bet kaip bus su kitais? Ar jie dar turės jėgų, ar žirgai išlaikys savo sunkias naštas.
    — Vyrai, — garsiai, kiek turi sveikatos savo gerklėje, sušunka Simonas, — dar penkios lijos ir tada mūsų laukia poilsis. Galėsime sušilti, išsimiegoti, jau nedaug mums liko kelio. Prašau visų, dar truputį pakentėkite.
    Jis žino, šie vyrai geriau mirs, bet nepasiduos. Jiems garbė yra aukščiau visko, aukščiau jų gyvybių. Simonas juos visus pats surinkoį būrį, išmokino karo gudrybių ir drausmės. Jie visada buvo ir vis dar yra patys geriausi kariai, todėl jie niekada nepasiduoda. Jie nemoka pasiduoti.
    Vyrai tyli. O ką jie gali jam atsakyti? Jiems ir be žodžių viskas aišku. Jie turi judėti tik į priekį, jei sustotų, tai mirtų, jei ne šis šaltis, tai tada juos mielai pribaigtų kazokai, vienintelė viltis ištrūkti iš čia yra joti, stumtis link savo tikslo.
    Su kazokais eiliniame mūšyje jie buvo susirėmę visai neseniai, prieš kokią savaitę. Tada labai pasisekė, kad nuo jų išnešė sveiką savo kailį. Gerai, kad priešų buvo tik nedidelis, atrodo priešakinis — žvalgybinis būrys. Vyrai tik pasišaudė iš toli, niekas nenorėjo kardais kapotis. Kazokų buvo gal geros trys dešimtys. Iš pradžių tie nevidonai drąsiai puolė vos judančią grupelę, tik jie, šunsnukiai, nežinojo, su kuo prasideda. Taiklūs karių šūviai — ir septyni priešo lavonai iškarto amžiams atgulė ant šaltos žemės. Toks netikėtas ir taiklus atkirtis likusius kazokus staigiai atbaidė pulti. Jie pamojavo kardais iš tolo ir atgalios pas saviškius nušuoliavo. Tikriausiai nulėkė ieškoti pastiprinimo. Gerai, kad iškarto po to pakilo vėjas, ir atūžęs šiaurys su sniegu staigiai užpustė visas paliktas pėdas, kitaip būtų galas jiems visiems, su tokiu vėžliniu greičiu jie būtų lengvai pavejami kazokų.
    Per paskutinius mėnesius tokių susirėmimų jie turėjo kasdiena, ir vis nauji jo karių lavonai nuklodavo kelią. Pagal juos drąsiai būtų galima atsekti visą nueitą kelią lygi pačios sudegintos Maskvos. Ar kas galėjo numatyti, kad taip viskas atsitiks ir jie sulauks tokios pabaigos, kad reikės trauktis atgalios paliekant kelyje žuvusiųjų kūnus. Ar išlikusieji dabar neatrodo gyvi lavonai? Žinoma, jie gyvi, tiksliau kol kas gyvi, bet yra panašūs į judančius lavonus. Tačiau tame yra vienas tikras dalykas. Šitie lavonai niekada nepasiduoda. Jie visi iki vieno yra Prancūzijos garbė ir pasididžiavimas. Jie gyvi ir kol galės kvėpuoti, visada bus patys geriausi, patys tvirčiausi jos vyrai.
  Vargšelis Žoržas užvakar pasitraukė iš mūšio paskutinis. Savo kardu ir krauju atmušinėjo barzdotų vyrų antpuolį. Tie barzdylos labai norėjo jų kraujo. Neaišku, kas jie tokie buvo: lietuviai, lenkai, gudai, o gal jų deginti maskvėnai. Niekas nežino, gal juos puolė tiesiog paprasti pakelės plėšikėliai. Dabar niekas neaišku, viskas taip susipynė, susimaišė, neaišku nei kas savi, nei kas priešai. Aišku tik vieną, jie turi išgyventi ir pristatyti tą auksą į patį Paryžių, todėl kovos iki pabaigos. |
    Kas tik nenori jų nudobti, atrodytų, visas pasaulis susiruošė prieš juos į šventą žygį. Visi tik bando tarp savęs lenktyniauti, kas greičiau, kas pirmiau pričiups. Gerai, kad tik paprasti kaimo mužikėliai puolė, prasti iš jų kariai, nesvarbu, kad anų žymiai daugiau buvo. Jo vyrai gerai išmokyti savo rankose laikyti aštrius kardus, ir disciplina pas juos geležinė. Tie prasčiokai netikėtai iš pasalų užpuolė, kai jie lėtai traukė pamiškės keliu. Nieko niekšai nepešė, greitai jų ryžtas išgaravo, kaip dabar tiems kazokams. Dešimtys priešo lavonų liko tysoti kraujuose ir sniege. Kaip ir kiekvieną dieną, teko ir jiems savo kraujo pralieti, ir iš kur tiek gyvasties juose dar likę? Taip, jie bėga, bet jie nenugalėti, niekas jų nenugalės, tik viena ponia mirtis kažkada pasišauks į savo amžiną guolį.
    Grupė, trumpam stabtelėjusi, vėl traukia pirmyn. Vyrams visiems be išimties yra labai sunku, jie sušalę, nusilpę. Tik kur ji, ta išsekimo ir nuovargio riba? Seniai ji turėjo pas vyrus baigtis, oi kaip seniai, bet jie vis dar gyvi, vis dar juda į priekį. Nežmoniškų savo valios pastangų dėka jie vis eina ir eina.
    Dabar žodis prancūzas visoje Europoje sukelia didelį vientisą juoką. Visas šis nenugalimo imperatoriaus žygis buvo toks beprasmiškas. Ką jie laimėjo? Jie tapo tikru pajuokos ir patyčių objektu. Kur dingo nenugalima didybė ir galybė? Kaip saulė vakare ji nusileido, ar bepakils kada? Ar sugrįš buvę garsūs ir didingi laikai Prancūzijai, arba Lietuvai? Jos tapo labai panašios. Europoje atsirado dar vienas netikėlis brolis. Kažkada jos buvo valstybės — milžinai, dabar beliko visų mušami nelaimingi maži berniukai. Kokia didžiulė netektis, koks žiaurus jų pažeminimas. Kur dabar yra didysis nenugalimasis imperatorius Bonapartas? Ar jis dar gyvas, ar kur pakelėje guli, kaip ir tie tūkstančiai vargšų jo karių. Sakė jis, kad turi greičiau sugrįžti į Paryžių surinkti didelės naujos armijos. Ar taip galėtų būti? Gerai būtų nauja nenugalima armija, bet iš kur ji taip greitai atsirastų? Ar kas nors klausys jo, ar to norės jo mylima tauta?
    Simonas stipriau užsimaukšlina kepurę, tačiau pašėlęs vėjas vis tiek neša sniegą tiesiai jam į akis. Iš vienos pusės gerai, kad taip pusto ir sninga, mąsto jis, gal gi jiems pavyks bent kiek atitrūkti nuo nelemtų priešų. Tokiu metu ir prakeiktiems rusams ne pyragai, nors jie prie šalčių pripratę yra, negi ir tie naktimis iš paskos traukia, tarsi išbadėjusių vilkų gauja. Ką jiems medžioti šituose laukuose? Baigiasi jų grobis. Beveik nieko neliko iš kadaise buvusios didžiulės ir nenugalimos Prancūzijos armijos. Viskas jau seniai sumedžiota, ar atgal atsiimta.
    Jie juda lėtai, nestoja. Gal pasiseks pasiekti savo tolimus šiltus namus? Tai į dešinę, tai vėl žiūrėk į kairę sukti reikia, už nugaros liko dar vienas nedidelis kalnelis, dar vienas mažas pasukimas. Neperseniausiai buvo praslinkę pro aukštą piliakalnį. Šalia pasitaikė mažas nykus kaimiūkštis, jame tebuvo kokia dešimtis sukiužusių trobų, ir kaip nekeista, viduryje visų trobesių atrodo visai neseniai pastatyta didelė graži mūrinė balta bažnyčia. Pro šalį jojant, iš trobos išlindo pora vargšų žmogelių. Tik kas iš to? Jie niekuo negalėjo padėti. Jacekas bandė su jais susikalbėti, sužinojo, kad prieš porą dienų juos buvo užpuolęs didelis būrys kažkokių kareivių. Viską, kas buvo valgoma, iš jų atėmė. Dabar jie patys badauja. Visaip galėjo būti, nes kiekvienas nori išgyventi.
    Pasiteiravo Jacekas, kur yra artimiausias miestelis, ar toli jiems liko joti iki sienos. Sužinojo, kad iki miestelio turėtų būti apie dešimt lijų. Ten toliau į vakarus prasideda Lenkija. Joti jiems reikia tiesiai, iš kairės turi būti du ežerai: vienas didelis, kitas, už geros lijos, žymiai mažesnis, tada, už kokių trejeto — ketverto lijų bus minėtas miestelis. Tik viena bėda, vietiniai kelią ne lijomis, bet savo varstais matuoja, todėl nelabai aišku, kiek iš tikrųjų jiems liko keliauti. Vadinasi, pusė kelio iki minėto miestelio jie jau nujojo, kur geriau traukti toliau, į Lenkiją, ar sukti tiesiai į Prūsiją. Prūsai jiems yra priešai, ir anksčiau tokiais buvo, bet jie yra labiau civilizuoti, gal paliks gyvus ir apsistoti leis. Ten kraštas turtingas, bus sočiai pavalgyti. Rusai neturėtų prūsų pulti, dabar jie sąjungininkai yra.
    Kas jų lauktų Lenkijoj? Kažkada ji buvo garsi Karalystė, dabar tik paprasta Rusijos dalis. Kazokai į Lenkiją tikrai trauks iš paskos, jie nesustos. Ar pasiseks nuo jų atitrūkti, ar lenkai neįduos visų? Jacekas tikrausiai nori greičiau pasiekti Lenkiją, bet kaip kiti, kaip geriau pasielgti dėl visų? Kokį tinkamiausią sprendimą reikia nedelsiant priimti? Vienas neapgalvotas klaidingas žingsnis ir viskam gali būti pabaiga.
    Aišku viena, dabar verkiant reikia greičiau judėti, bent iki artimiausio miestelio nukakti ir kuo greičiau surasti broliui bet kokį vietinį daktarą. Reikės tam daktarui duoti porą auksinių iš dėžės. Porą?.. Nežinia, gal geriau būtų brolį palikti, kol išgis, arba abu sužeistuosius kartu kur priglausti, kol vyrai pasveiks. Ar jie pajėgs pasveikti? Ar tos žaizdos, kurias įgavo mūšiuose yra nemirtinos? Ar kada jie sugrįš į namus?
      Palikti šį vienintelį, likusį gyvą iš visų brolių, tokioje tolybėje? Abu su Žoržu palikti? Šituose miesteliūkščiuose ir aplinkui gyvena vien tik žydai. Aišku, jie jau kitokie, negu kažkada buvo. Ar jie norės suteikti savo pagalbą svetimšaliams? Ar nepradės keršyti už jų ištrėmimą iš motinos Prancūzijos. Prancūzija kažkada išvarė iš šalies beveik visus savo vaikus žydus. Tiesa, tai buvo labai seniai, bet, deja, buvo. Ar žydai tai pamiršo? Ar nejaučia jų širdys dėl to pykčio? Jie niekada nieko nepamiršta, tokia jau yra žydelių tauta, pasirodo, kad tuos prancūzėlius nelabai yra už ką mylėti, ir ne vien žydų tautai. Kiek dar tautų savo pyktį užslėpę po lentynom laiko? Kas pasakys?
    Aišku, patys prancūzai dėl visko yra kalti. Nereikėjo jiems taip aukštai iškilti, nereikėtų dabar taip skaudžiai žemyn kristi. Ar tikrai jų Imperatorius greitai vėl pasirodys su naująja armija? Tada būtų galima susigrąžinti iš čia saviškius. O, Dieve galingas, padėk tu jiems. Nesmagios mintys lankosi Simono galvoje. Reikia judėti, reikia stumtis į priekį ir būtinai įveikti tuos prakeiktus paskutinius varstus, ar lijas.
    Juda naktyje leisgyvių prancūzėlių būrelis, aplink juos juoda tamsa ir nykuma. Matyti nuvargusių raitelių siluetai ir gale vežimas su sužeistaisiais. Vežimo šone guli sunki dėžė to prakeikto Maskvos aukso. Tai viskas, kas jiems liko iš sudegintos jų užpultos Maskvos.
    Šis auksas bent iš dalies turėtų atpirkti visų jų vargus ir nežmoniškas kančias. Įvairūs auksiniai pinigai, balti perlų vėriniai, žiedai ir apyrankės, bei kitokie papuošalai, visi jie yra toje dėžėje, gulinčioje vežimo šone. Ar sugebės jie išsaugoti šį krovinį iki pačios Prancūzijos? Šito aukso dabar visi užsinorėtų, jeigu tik kas sužinotų apie jį. Tada tikrai seniai jų nebebūtų gyvų šitame pasaulyje. Staiga pasigirsta garsiai Žoržo ištartas keiksmažodis, ir visas vežimas keistai pasvyra šoną. Suaimanuoja sužeistas Rolanas, jam labai suskausta, matyt jo žaizda buvo stipriai sujudinta ir vėl iš naujo atsivėrė.
    Visi sustoja, kas gi šį kartą atsitiko su vežimu?
    — Simonai, ratas sniege užstrigo, arkliai niekaip nepajėgia jo pajudinti iš vietos. Gal už ko užkliuvo, čia taip tamsu, kelio beveik visai nesimato.
    Simonas greitai prijoja prie pakrypusio vežimo. Kas gi čia? Negi atsitiko pats baisiausias dalykas, kuris jam vis neišėjo iš galvos. Jėzau švenčiausias, tik ne dabar, tik ne šiuo metu.
    Pulkininkas, staiga nušoka nuo savo žirgo, atsiklaupia ant abiejų kelių, įdėmiai įsižiūri žemyn, savo rankomis pajudina vežimo ratą. Tas vos laikosi, atrodytų dar truputį ir tikriausiai galutinai nuvirstų.
    O, Dieve, už ką tai mums? Negi dar negana prancūzų kraujo, nesibaigiančių vargų ir kančių. Dabar dar tuoj suluš šis ratas ir vežimas. Neramios mintys jį užpuola, kaip jie veš toliau sužeistus Rolaną ir Žoržą?
    — Kas ten atsitiko su tuo ratu? — pasigirsta Antuano balsas.
    Šis turi kapitono laipsnį. Toje nedidelėje jų grupėje jis — antras pagal rangą vyras. Jam taip pat netoli 30 metų, vyras tvirtai sudėtas, matyti, tikras karys yra.
    — Tas vežimo ratas jau niekam tikęs, čia mes jo tokiame šaltyje ir tamsumoje nepataisysime.
    Pasigirsta likusių vyrų pikti ir nusivylę balsai, visi supranta, kas per nauja bėda jiems iškilo. Ką dabar visiems daryti? Kaip geriau pasielgti? Be vežimo, ar kokių rogių, jie nei su auksu, nei su sužeistaisiais nepajudės.
    Toje košmariškoje nakties tamsoje vis gausiau liejasi patys gražiausi, kokie tik gali būti įmantriausi prancūzų kalbos perliukai. Prie viso šito draugiškai aidinčio choro, Jacekas sočiai prideda dar savo lenkiškų grynuolių: kurdą, perdolic ir kitokių, tik jam vienam, čia suprantamų žodelių. Visi pikti, atrodo dabar ištiesų, jokios išeities nebėra. Viskas, jie savo jau atkeliavo.
    Simonas vėl palinksta prie rato, jie tikrai nepajėgs jo sutaisyti. Nuo rato jo žvigsnis pamažu nukrypsta žemėn. Kas tai? Į ką atsitrenkė šis ratas? A, tai tiesiog paprastas lauko akmuo maždaug pusės rato dydžio. Tai per jį, šitą nenaudėlį atsitiko bėda. Na, ką tu tam akmeniui dabar gali padaryti, žmogau, negi spirsi su savo skaudančia koja. Jam vis tiek neskaudės, nebent su dideliu pasimėgavimu galėtum apmyžti, tik vėl bėda, šitame nežmoniškame šaltyje niekas nenori traukti savo vyriško pasididžiavimo į šaltą lauką be svarbaus reikalo. Jo, nenuoramos, šitos platumos nevilioja, sušals vargšelis ir nepakils daugiau jokiam kilniam savo pono reikalui.
    Kaip niekas nepamatė tokio akmens? Ar galima kurį nors kaltinti? Kiek naktų be miego, poilsio visi duodasi. Ir dar ta juoda tamsa. Ne, kaltų čia nėra, pats stebuklas, kad jie prisikapstė iki tos vietos.
    Simonas savo ranka paliečia šaltą ir tamsų akmenį. Staiga jo pirštai užčiuopia nedidelę įdubą. Bando geriau į ją įsižiūrėti. Atrodytų, kad šita įduba primena baso vaiko pėdą. Lyg norėdamas tai patvirtinti, aukštai danguje visame savo gražume pasirodo mėnulis. Taip, nėra jokių abejonių. Sakytume, vaikas savo kojomis praėjo tuo, dabar šalikelėje gulinčiu akmeniu. Keistas šis ženklas, keistas tas antspaudas. Niekada niekur jis tokių nematė ir negirdėjo, kad pasaulyje kur gali būti akmenų su pėda. Staiga jo kūnu prabėgo maži virpuliukai, pagalvojus, gal čia koks ženklas.
    Ta mintis jam kilo savaime, atrodytų, kad akmuo ilgai laukė jų aukso. Auksą, tiksliau dėžę su juo, reikia paslėpti po šituo akmeniu. Geresnės vietos šituose tyruose ir baltuose sniego laukuose jie nesuras. Simonas apsisprendė. Auksą paslėps būtent čia, pasiims su savim truputį auksinių monetų tolimesnei kelionei, ir sužeistųjų gydymui, bei slaugymui. Simono pavyzdžiu nuo savo pavargusių žirgų nulipa ir kiti kariai. Visi drauge prieina prie sulūžusio vežimo artyn, atidžiai įsižiūri, taip, tas ratas jau nepataisomas.
    Nakties toliuose nuskrieja nauja keiksmų lavina. Visi velniškai pikti, bei pavargę. Čia, šitame krašte seniai nebeliko vietos jokiam švelnumui. Prancūzų kalba yra vaizdinga ne tik meilės komplimentais, šie vyrai yra įvaldę dar kitokių savo kalbos ir liežuvio stebuklų.
    — Ką darysime, pulkininke? — pasigirsta sunerimusių vyrų balsai.
    Simonas pasižiūri į stovinčius.
    — Vyrai, mes su sužeistais ir su auksu toliau traukti negalime. Manau, yra tik viena išeitis.
      Simono žvilgsnis vėl nukrypsta į brolį ir į Žoržą. Nors ir kaip jam dabar dėl to skauda širdį, bet jis jau apsisprendė.
    — Brangūs, vyrai, tą auksą mes turime paslėpti, o sužeistuosius reikia kuo greičiau vežti pas vietinį gydytoją, kitaip jie neišgyvens. Kitos išeities aš nematau.
    Vyrai pradeda tarp savęs garsiai tartis, tačiau visi sutinka, kad be vežimo su auksu ir dviem sužeistaisiais jie toli nenukeliaus.
    — Jacekai, paimk ką nors su savim ir jokite iki to miestelio. Suraskite jame daktarą su rogėmis. Užmokėkite jam ir greičiau su juo sugrįžkite atgal.
    — O mes, vyrai, per tą laiką savo auksą, paslėpsime čia, po šituo akmeniu.
    — Kaip po šituo akmeniu? — nustemba visi.
    Ar tik nebando vadas iš jų šaipytis, jau ir anksčiau buvo gavę visokių pasiūlymų su tuo nelemtu auksu, kad tą dėžę reikia paslėpti kur pakelėje. Tik kur? Kur yra tokia saugi ir patikima vieta? Negi plikame lauke po žeme užkasti? Kaip tu žmogau ją atgalios surastum. Buvo pasiūlymas visiems išsidalyti tą auksą po lygiai ir į visas puses atskirai keliauti. Tas planas daugumos buvo atmestas: po vieną ir dar su auksu, juos visus greitai sugaudytų.
    — Dabar atidžiai paklausykite manęs. Taip, tai akmuo, — ir rodo jis pirštu į tą nelemtą akmenį. — Prieikite jūs visi truputį arčiau prie jo ir geriau įsižiūrėkite.
    Visi susislenka į krūvą, visų akys nukrypsta į žemę.
    — Pasižiūrėkite atidžiau čia. Ar matote tą nedidelę įdubą. Ar jums ji nieko neprimena? Ar tai ką dabar matote, neprimena jums basos vaiko pėdos?
    Gal kokią minutę vyrai įdėmiai žiūri.
    — Tikrai, čia baso vaiko palikta pėda, — pasigirsta pritarimas.
    — Vyrai, tai ženklas mums, todėl mes čia po juo ir pakasime tą aukso dėžę. Niekas, išskyrus mus, apie tai nežinos. Vėliau pagal šitą ženklą mes galėsime lengvai rasti ir atgal išsikasti tą dėžę. Čia netoli paliksime Rolaną su Žoržu. Jie abu saugos mūsų auksą, kol mes su nauja imperatoriaus armija vasarą sugrįšime atgal į šiuos kraštus. Tada kartu su vyrais pasiimsime ir tą prakeiktą dėžę.
    Po neilgų svarstymų visi vienbalsiai sutinka. Šitoje situacijoje, tai būtų pati geriausia išeitis, protingiausias sprendimas. Jų mylimas imperatorius visada laikosi duoto žodžio. Jeigu jis pasakė, kad surinks naują armiją, vadinasi taip ir bus. Jie dar parodys maskoliams ir visai likusiai Europai, kad Prancūzija gyva, ji nemirštanti.
    Jacekas su Antuanu greitai išsiruošia į netolimą miestelį. Jeigu jiems gerai seksis, tai turėtų iki paryčių sugrįžti atgalios. Likusieji iškelia iš vežimo sužeistuosius, labai atsargiai paguldo juos ant puraus balto sniego, apkamšo kailiais.
    — Pakentėkite dar, vyručiai, mes greitai nutrauksime vežimą nuo akmens.
Visi įsitempia, kiek savyje dar turi sveikatos, ir pagaliau nukelia į šoną tą sulūžusį ratą ir vežimą. Pirmą darbą jie padarė. Dabar geriau matomas ir pats akmuo. Jis pailgas, aišku tik viena, jie dabar niekaip nepajėgs jo pajudinti. Žemė smarkiai įšalusi, ir jie neturi tiek jėgų nei tinkamų įrankių.
    — Vyrai, sušunka Simonas, mes su savo peiliais prie akmens duobę iškaskime, kad tik šita dėžė joje tilptų. Atėjus pavasariui, Rolanas su Žoržu galės ją paslėpti žemėje giliau.
    Nusilpusiems kariams tenka knibinėti su peiliais šaltą žemę. Nemažai laiko ir sveikatos tas darbas iš jų atima. Patys suprantate, kiek laiko ir pastangų prisireikia kol koks sušalęs gabalas nuo motinos žemės atskyla. Vis tiek reikia stengtis, reikia kasti, nes kito pasirinkimo jiems dabar nėra. Negi imsi ir paliksi tiems laukiniams kazokams pilną dėžę aukso. Ji pas juos vienintelė yra. Kai rytuose paliko degančią Maskvą, daug visokio turto turėjo, susikrovę į vežimus. Deja, pakeliui visi turtai negrįžtamai pradingo. Panašiai ir su žmonėmis buvo. Iš miesto išjojo visa armija, ir kas dabar iš tos armijos teliko. Likimas seniai galėjo ir juos iš šito pasaulio pasiimti. Kiek vargšelio prancūzo gyvybė dabar bekainuoja, kas tik netingi, tas juos ir pjauna.
    Vyrai kapoja šitą juodą vargšę sušalusią Lietuvos žemelę. Praeina viena valanda, baigia stuksėt antra.
    — Manau gal ir užteks, — sušunka Simonas.
    Savo rankomis vyrai nuo vežimo pakelia sunkią dėžę. Labai atsargiai, juk kokie pasakiški turtai joje guli, padeda prie duobės krašto, ir lėtai, nieko, nesakydami, ją nuleidžia į naujai iškastą negilią duobę. Užpylę žemėmis, gerai išlygina vietą prie akmens.
    — Niekas, niekada be mūsų jos čia nesuras, — įsitikinęs Simonas.
    — Tai jau taip, — pritaria kažkuris iš vyrų.
    — Duok Dieve, kad mes patys ją kada nors surastume.
    — Surasime, tik atsiminkime visus aplinkinius čia esančius orientyrus. Dešinėje liko didelis piliakalnis su balta nauja bažnyčia. Kairėje vieną didelį ežerą mes jau prajojome. Dabar nuo čia visai netoli turėtų būti dar vienas, tik žymiai mažesnis ežerėlis. Šitas akmuo šimtus metų lauke guli, ir dar tiek pat išgulės. Kam jis reikalingas? Čia, aplinkui, — Simonas apsidairo — niekas negyvena. Nesimato nei vienos pastogės, taigi ir žmonių nėra, vien tik ištisi laukai ir kloniai. Ten priešakyje, atrodo, yra nedidelis miestelis. O čia? Ne, niekas be mūsų apie jį nesužinos. Reikia mums pas vietinius sužinoti, kaip ši vieta vadinasi, kokiais pavadinimais tie du ežerai, tas kaimiūkštis su balta bažnyčia. Kai pasveiks mūsų vyrai, jie patys ateis čia, prižiūrės. Kol jie bus gyvi, tikrai mes jį turėsime. O jeigu staiga visi žūtume, ar numirtume, tai sakykite man, kam mirusiam žmogui reikalingas auksas, negi jį su savim pasiimsime į rojų? Manau, jo sargas šv. Petras pro jokius vartus mūsų neįleistų, o pragare velniūkščiai iškarto jį iš mūsų atimtų. Taigi vyrai, po mirties mes jo su savim taip ir nepasiimsime.
    Rūstūs vyrų veidai truputį pralinksmėja. Teisingai pasakė vadas, kam reikalingas auksas negyvėliams, su savimi jo nepasiims. Dabar jų nuotaika kažkiek pasitaisė. Atrodytų, nors vieną gerą darbą per paskutinį mėnesį atliko. Dabar tas auksas jų priešams į nagus tikrai nepateks. Špygą taukuotą jiems į storas jų rusiškas subines, o ne pilną aukso dėžę paliks. Geriau tegul tas auksas per amžius čia tyliai guli, negu leis jį čiupinėti savo priešams. Kariai linksmiau nusiteikia, pritariamai palinguoja galvom.
    Ką gi, darbas padarytas, dabar reikėtų sulaukti išjojusių vyrų. Dar tamsu. Aplinkui nėra nei gyvos dvasios, nei jokio kito žmogaus. Vėl iš visų pusių pučia vėjas su sniegu. Atrodo, pati motulė gamta juos suokalbiškai palaiko dėl paslėpto aukso. Negiliai žemėje gulinčiai aukso dėžei tas jau nerūpi, ji rado savo vietą, savo amžiną guolį.
    Atoki Lietuva, šaltis, tamsa, ir baltas sniegas. Kaip seniai tas buvo? Kiek metų nuo tų įvykių praėjo. Ir aplamai, ar taip kada buvo. Kas žino, kas pasakys?


        21 Amžiaus  Lietuva


    Gediminas kaip ir kiekvieną rytą, taip ir dabar, savo taku bėga ratais. Bėga lengvai, jo širdies ritmas normalus, pulsas ritmingas. Viskas jam šitame take yra įprasta.
    Atrodo, lyg ir nebuvo su studentais pernai radę lenkaitės Enrikos rašyto laiško, bet jaučia, tarsi Povilas nuo savo kalno viršūnės iš aukštai juokiasi jam. Tarytum jis sako: Bėk drąsiai, Gediminai, tai tavo ir mano takas, aplinkiniai takeliai ir keliukai yra mūsų žemės lopinėlis, mūsų kraštas. Džiaukis gyvenimu, šituo nuostabiu rytu ir ilgai būk laimingas. Būk laimingas, kaip aš, nes mes abu tokie panašūs . Ačiū tau, kad ištraukei mane iš tolimų užmaršties amžių, pranešei visam pasauliui apie mano brangią Enriką, apie mus jungusią didžiulę meilę. Dabar aš esu aukštai ir esu laimingas, nes mano vienintelė Enrika atėjo pas mane, ir mes esame drauge amžinai.
    Bėgdamas Gedas vis žvilgteli į stūksantį Povilo kalną. Atrodo, kad Povilas, nuo tų aukštų medžių viršūnių laimingas šypsosi ir draugiškai mojuoja jam ranka.
    Taip, praėjo beveik metai. Gedas žvilgteli į kitą kelio pusę, į kitą tolumoje stūksantį kalnelį, kur jis su savo studentais atkasė Enrikos ir Povilo tikrąją gyvenimo paslaptį. Dabar ji jau praeityje, visi žino jų istoriją, kas ir kaip įvyko.
    Žinoma, dar ir dabar nesiliauja liepsnoti apie tai aštrios diskusijos. Vieni vienaip apie tą istoriją mano, kiti kitaip. Apie tai rašė vietiniai ir respublikiniai laikraščiai, reportažus ruošė televizija. Seniai Lietuvoje nebuvo tokio visuotinio sujudimo, tokios tautos santarvės, tokio pasididžiavimo savo šalies vaikais. Atsirado nauja, tikrais istoriniais faktais pagrįsta legenda — pasaka. Kad tai būtų tik pasaka, mažai kas tuo abejoja, atrodytų, kad visas Vilnius, visa Lietuva apie tai visus metus kalbėjo, dar ir dabar kalba: Ar tu žinai? Ar tu žiūrėjai? Ar tu skaitei apie Povilo ir Enrikos sudegusį seną mylimą Vilnių?
    O su rastu pakabuku kaip išėjo? Jį dabar ne tik Gedas su broliuku pasikabinę ant kaklo nešioja. Jis tapo madinga nauja tautos emblema. Lyg to visiems būtų maža, šalikelėje ant kiekvieno kalniuko dega žvakių liepsnelės. Degančios žvakutės ugnis, praneša trumpą žinutę, kad žmogus ieško antros savo širdelės pusės. Važiuodamas po šalį, jis daug kartų matė ant kalniuko degančias vienišų liepsnelių ugnis, dabar jau visi žino, kam jos skirtos. Džiugu, mūsų tautai reikia tokio dvasinio pakilimo. Ir mes galime didžiuotis savo praeitimi ir senomis legendomis, užtenka būti amžinai nelaimingais.
    Žinote, kokie dabar populiariausi naujagimių vardai? Dar visai neseniai visus rekordus mūsuose mušė mergaičių vardai Gabija, Urtė, Emilija, berniukų Matas, Lukas ir Nojus, o dabar atėjo du nauji vardai — Enrika ir Povilas.
    Dabar net tas išdykėlis Kaunas, su tokiu neslepiamu pavydu pasako.
    — Tai tu iš Povilo miesto?
    Ne tik Lietuva tuo didžiuojasi, artimiausii kaimynai lenkai nedviprasmiškai sako:
    — Pšepraše panove, bet jie yra mūsų vaikaičiai. Povilas visas savo įgytas žinias atsivežė iš mūsų sostinės Varšuvos pas jus į Vilnio, kuris kažkada irgi buvo mūsų nuosavybė. Taigi, jis mūsų vaikis ir všisko juš panove. Apie gražuolę Enriką, net ginčytis neverta. Patys gerai žinote, kad ji pas jus atvyko iš Lenkijos. Ji grynakraujė lenkaitė, tai paliudija ir jos ranka lenkiškai parašytas laiškas.
    Gerai būtų, kad tik lenkai pretenduotų į šią istoriją. Kiti pietiniai kaimynai, amžius valdomi vieno Batkios — šaunuoliai broliukai baltarusiai taip pat nesiteikia tyliai snausti po medžiu: Nejuokinkite viso pasaulio su savo pasakom, Povilas mūsų buvo, yra ir bus. Jis nuo mūsų Medelio, nuo didžiojo Naručio vaizdingų krantų, jis mūsų sūnus. Vot i točka bratelniki Litvini. Jis ten gimė ir augo, ten jo tikroji tėviškė. Mes jo niekada niekam neatiduosime, jokiai litvai ar lenkų šlėktom.
    Jie bando greičiau įamžinti Povilą savo istorijoje. Atrodytų, kad vyksta lenktynės, kas labiau pagerbs savo buvusius vaikus. Lyg šito visiems būtų maža, jiems pagalius į ratus kaišioja žydeliai dėl neišsenkamų pinigų maišų ir tokių pat didelių galimybių: Varšuvoje Povilas gyveno pas mūsų žydelį, tai tikrai istorinis faktas, o antra, jis mūsų kalbą ir raštą puikiai mokėjo, išvada, jis yra mūsų vaikis. Mes jį visko išmokėme, ne jūs, vyžoti lietuviai.  Tik kažkodėl apie tą septynšakę menorą, apie paslaptingą žvakių kalbą jie kol kas jokios savo nuomonės nesako, tyli, gudrūs žalčiai. Manau, jie savo paslapčių niekam niekada nepasakys. Tada jie nebūtų žydai.
    Dabar Povilas ir jo vyrai toli praeityje. Praeityje liko ir Tadas Blinda su savo razbainikėliais. Vargana Lietuvos kino studija šiaip ne taip sukūrė naują, atrodytų visai gerą filmą apie jį, žemaitį, paprastą plėšikėlį, tarsi mūsų tautai reiktų savo tautos dievukų, ar didvyrių. Jeigu taip būtų, tai turėtume garbinti tikrus didvyrius, o ne arkliavagius ir plėšikėlius.
    Knygynuose ant lentynų puikuojasi net dvi storos knygos apie neklaužados Kauno Daktarėlio gyvenimo nuotykius, apie jo visą gaują ir jos darbelius. Pasikeitė Lietuva, pasikeitė jos sūnūs ir dukros, žmonių vertybės. Apie arklių plėšikėlius ir Kauno, Panevėžio banditėlius yra nemažai knygų parašyta, bet ar ilgai jas kas skaitys, ar išliks žmonių atmintyje tokie herojai. Daliai žmonių tai aktualu, skaito, perka, gal vienas, kitas ir didžiuojasi tokiais mūsų tautos pseudo didvyriais. Juokinga situacija dėl tokių skaitovų ir herojų, pastarieji mus apvagia, plėšia, muša, o mes apie juos skaitome ir leidžiame savo sunkiai uždirbtus pinigus pirkdami tokias knygas. Keista, graudu tai ir nesuprantama.
    Įdomu būtų, jeigu juos su Povilu palygintume. Povilas su broliais savo drąsias galvas paguldė už gimtąją šalį, už amžiną meilę vienintelei savo moteriai, mylimai Enrikai. Jie savo krauju Lietuvos žemę laistė, visai jaunas galvas dėl jos amžiams padėjo. Neblogas filmas apie tai gautųsi. Gedas lyg viena ausimi girdėjo, kad kažkuri kompanija norėtų apie tą istoriją sukurti filmą. Neaišku kuri, turbūti, kad ne lietuviška, pas mus kur tik susikerta valstybės interesai ir garbė, amžinai paskutiniai būname. Greičiau lėtapėdžiai broliukai latviai iš privačių lėšų sukurs filmą, apie Povilą, ir pritaikys kokią naują savo versiją.
    Negali sakyti, kad Lietuva supuvusi, nors sunkiai, bet keliasi nauji mecenatai, ką gali žinoti dėl ateities, gal kaip tik šiuo metu koks ponas ruošiasi nepagailėti savo pinigėlių į Povilo ir Enrikos įamžinimą. Laikas parodys. Gal meilė, pagarba ir, žinoma garbė, mūsuose vėl pradės išdidžiai skambėti, gal atsigaus mūsų nelaiminga tėvynė, gal ateis ir jai geri laikai
      Sako, kad apie Povilo vyrus pradėjo kurti poetai ir muzikantai. Vienas iš garsių šou verslo prodiuserių vertingą idėją pametė, kad iš visos turimos medžiagos galėtų išeiti geras miuziklas. Būtų labai gerai, žinoma, Povilas ir jo vyrai yra verti vienokio ar kitokio savo tautos įamžinimo.
    Bėgdamas taku, Gedas toliau apie viską mąsto. Jo manymu, geriausia dovana būtų, jeigu kas sugebėtų parašyti apie Enriką, Povilą ir jų meilę kokią knygą. Nors Enrika ir pati surašė puikiausią knygą, tokią, kokios pasaulis dar nebuvo nematęs, ar girdėjęs. Ir visai nesvarbu, kad ji lenkaitė, nuo seno jos visos buvo tokios tvirtos ir tokios nuostabios. Jam daug svarbiau, kad ji čia buvo, gyveno ir visada išliks atmintyje.
    Draugai, bendradarbiai, net giminės į Gedą pradėjo žiūrėti kaip į dar vieną įžymybę, netikėtai atrastą Lietuvoje, bet jis nesipuikuoja, stengiasi išvengti visokių liaupsinimų. Iš principo, juk jis nieko reikšmingo nepadarė, tik pirmas perskaitė ir išvertė paslaptingą raštą, kurį atrado net ne jis pats, o Skaistė. Ar jis, po galais, gali laikyti save didvyriu, ar tai jo nuopelnas, juk tai tik tiesioginis darbas, nieko daugiau.
    Gedas pagreitina bėgimą, fiziškai jis beveik pasiekė geriausią savo formą, nedaug iki to beliko. Jis tai jaučia visu savo kūnu. Laikinai per nesibaigiančius darbus buvo užmetęs iki kaulo smegenų jam taip įprastą sportinį rėžimą. Ką padarysi, teko trumpam atsisakyti savo įpročių. Jam istorinė tiesa svarbiau visko, Enrika su Povilu, ne tik vilniečių, ne tik lietuvių atradimas, jie priklauso visiems geriems žmonies, visiems, kam yra reikalingi, ir kas juos myli.
    Pilna krūtine Gedas gaudo gaivų orą, greitai prasidės jo atostogos. Porą gerų savaičių jis pagaliau pasilepins, kažkiek paatostogaus gimtojoje Lietuvoje. Savaitę pas broliuką į Pakaunę iššaus, paviešės su savo šeimyna jo sodyboje, kurioje tyliai ir ramiai teka gražuolis upelis Višakis, kiemo pakraštyje puikuojasi didelis tvenkinys su lynais ir karosais, o už tvoros tiesiog ranka pasiekiamas ošia žalias miškas. O kur dar brolio suręsta kaimiška lietuviška pirtelė su ąžuolinėmis, bei beržinėmis vantomis. Ir, žinoma, pats brolis. Bėgdamas Gedas, jį puikiai prisimena, stovintį neseniai išbetonuotoje krepšinio aikštelėje su kamuoliu rankose ir girdi jo garsų šūktelėjimą:
    — Na, mano mažasis broliuk, ateik greičiau, aš dabar tau gerai įkrėsiu į kaulus. Negalėjai tu Povilo ir Enrikos istorijos Kaune surasti, būtinai Vilniuje tau prisireikė, net ne Vilniuje, o kažkokioje niekam nežinomoje Vileikoje. Tik tame piliakalnyje tau kapstytis reikėjo? Ar Kaune ir aplink jį mažai piliakalnių yra? Bet tu jų dar niekada netyrinėjai. Pirmiau čia reiktų viską išieškoti, o tada į tą tolimą Vileiką lysti. Kad kitą kartą pasitartum su broliu. Kas be tavęs Kaune gali imtis kasinėjimų? Kaunas yra Kaunas, jis buvo, yra, ir bus. Tik čia tikroji Lietuvos širdis. 
    Žinoma jis taip tik juokauja, jis tikrai myli senąjį Vilnių ir mažai kam žinomą Vileiką. Kitaip ir būti negali. Gerai, kad jis turi išsibetonavęs savą aikštelę, kad laukia, ir įkrės ne jis, o Gedas jam atsakančiai. Ne tik už Vilnių, ar Vileiką, už senas jaunystės skriaudas, profilaktiškai visada buvo malonu gerai įkrėsti visiems kauniečiams už jo mylimo Ryto amžinus pralaimėjimus. Už tai būtinai įkrės Kaunui su didžiausiu malonumu.
    Vėliau po savaitės jie kartu nulėks prie jūros, pavarinės su skaitais, pakeliui aplankydami savo bičiulį latviuką mažylį Janį. Broliukų Latvija jam ir jo šeimai labai patinka, kadangi ten aplinkui niekada nebūna perdaug žmonių. Po visų darbų taip norisi pabėgti nuo minios kuo toliau. Dar nenutarta, ar su palapinėmis keliaus, ar šį kartą apsieis be jų, bet yra laiko, pagalvos apie tai. Kartu su broliuku baltomis burėmis pagaudys laisvą išdykėlį vėją, kaip pašėlę paskraidys per Baltijos bangas, o vakarais, ant jūros kranto sėdėdami, laužą kūrens ir žiūrės, kaip saulė neskubėdama leidžiasi į bangas.
    Taip, labai norisi atostogų, kiek gali žmogus gyventi vien darbais, bei rūpesčiais, greitai praeina gyvenimas vien tik bedirbant, beplušant. Niekas jam paminklo nepastatys, nors, tiesą sakant, jam to nereikia, pakvietimų į visokius iškilmingus priėmimus yra gavęs, tik atsisakė jų. Neturi jis tam laiko ir pavargsta nuo žmonių spūsties.
    Staiga jo mintis nutraukia žmonių balsai, linksmi riksmai, prie bendro choro prisidėję neaiškiai girdimi šūksniai. Pasižiūri Gedas upės link. Kas čia gi galėtų būti? Ogi iš už posūkio viena po kitos išnyra spalvingos baidos. Aišku, baidarių sezonas Vilnelėje seniai prasidėjo. Gedas mato, kaip per Vilnelės vidurį linksmai iriasi keturios baidarikės. Baidarėse sėdintis jaunimėlis iš laimės spiegia ir mojuoja rankomis, smagu jiems jauniems velniūkščiams. Baidarės greitai dingsta už upės vingio, tik linksmi balsai dar girdisi ausyse.
    Suvirpa jam širdelė. Ech, kaip jis dabar norėtų su baidare paplaukti, smagų irklą palaikyti savo rankose. Jam tinka visoks sportas, ypač tas, kuris tampriai surištas su vandeniu ir gamta. Būtinai reikės kartą kitą šią vasarą sau tai leisti, tvirtai nusprendžia Gediminas.
    Pribėgęs vieną iš pakelės suoliukų savo take, kaip visada, atlieka atsispaudimus. Jo rankų raumenukams tai geriausia duona. Padaro savo taip įprastų penkiasdešimt atsispaudimų normą. Po įprastos sportinės valandžiukės, nusiprausęs sūrų prakaitą, namie su Dalyte neskubėdami kartu geria kavą, šnekučiuojasi, ką šį kartą žada nauja, prasidedanti vasara. Tvirtai nuspręsta šią vasarą daugiau laiko skirti šeimai, sportui, gamtai, vienu žodžiu tikram aktyviam produktyviam poilsiui. Užtenka mokslų ir amžinų kasinėjimo darbų. Tegul ir kiti kiek padirba, negi jis vienas be perstojo turi žemėje knaisiotis. Ji visų, tegul ir kiti nors truputį ją pakasa.
    — Ar vaikas dar miega?
    — Taip, — atsako žmona. —Tegul, juk jam atostogos prasidėjo. Kaip pasibėgiojai, ar sutikai pakelėje kokią dvikoję antilopę? — žiūrėdama tiesiai vyrui į akis, klausia Dalytė.
    — Dvikojės antilopės šiandien nemačiau, gal mergina jau atostogauja — juokdamasis atsikerta Gedas. — Užtai mačiau baidares. Viena grupelė nuo pat ankstyvo ryto upe nardo. Žinai, ir aš labai užsinorėjau, gal kurią savaitę ir mes paplaukiojam? Kaip tu manai? Ar prisimeni, kaip paskutinį kartą gražuole Ūla plaukėme, kaip smagu visiems buvo.
    — Sakai buvo, — vėl švelniai čiulba Dalytė, — ypač kai mūsų baidarė staiga apsivertė. Gerai kad, nepaskendau. Būtum dabar laisvas ir laimingas našlys, tik klausimas, kas tau ryte išvirtų kavos? Nors kokia kvailė esu, tokią nesąmonę pasakiau, žinoma, kad greitai būtum susiradęs kokią kitą jaunesnę.
    — Dalia, tu nejuokink manęs. Tos upės plotis tebuvo daugiausiai 3metrai, na vietomis gal iki kokių 4 metrų. Kur ten tau paskęsti?
    — Sakai, tik keturi metrai. Jūs tik pamanykite, visi keturi. Tai tau, dvimetriniui žąsinui nėra kur paskęsti, o man, tokiai miniatiūrinei merginai, ten paskęsti vietos per akis, — vėl šaiposi iš jo žmona.
    — Na ir kas? Nesvarbu, kad apsivertėme, kad tavo telefonas su kai kuriais mūsų daiktais paskendo, bet oras pasitaikė geras ir upė nuostabi buvo. Pati motulė gamta ten tiesiog fantastiška, ar ne taip, mano mažyte?
    — Ką naujo, mano meile, savo smegenyse tu susukai dabar? Vėl rezgi galvoje naują mano numarinimo planą? Ūloje skendau, bet nepaskendau, per tuos didžiuosius Braslavo ežerynus peršokti sugebėjau, nors ir kokių didelių bangų juose Dievo priprašei. Ką dar, iš mano nelaimingų atsiminimų tau priminti? Prisiminiau, rodos Aukštaitijoje tu mane, vargšę mažą moterėlę, visą dieną po pliaupiančiumi lietumi laikei. Galvojai, kad gal imsiu ir sušalsiu nuo gaivaus pavasarinio lietučio. Kaip matai, mano aukseli, ir aną sunkų išbandymą aš iškenčiau. Tik dėl tavęs vieno tokius neišpasakytus išbandymus praėjau. Brangusis, prašau, tu nesivaržyk, sakyk man drąsiai, ką naujo dabar sugalvojai, kaip šį kartą ruošiesi manimi atsikratyti? Aš tau visada pritarsiu, kad tik tu gautum tą malonumą, — vėl svaidosi karštais žodeliais Dalytė.
  — Žinai, mano brangioji, tu čia perdedi. Atsikratyti? Ir sugalvok man taip. Aš niekada nenorėjau tavęs sušaldyti, nei tuo labiau paskandinti. Paklausyk manęs, aš gi ne visagalis ponas Dievas, negaliu užsakyti lietaus, ar aukštų bangų, kada man užeina noras. Tu jau atleisk užtai, mieloji. Neturiu visagalio Dievo telefono numerio, nei emeilo adreso. Iš to visko tik viena teisinga logiška išvada, kad negaliu tiksliai žinoti, kada jis į mūsų žemę siunčia lietų ir vėją, — juokiasi Gedas.
    — Tai tu nori man pasakyti, kad tai yra tiesa, ką tu man sakai? Kad mane myli ir daugiau niekada man nebebus jokių naujų išbandymų? Ar tikrai, brangusis? — ir linksmai žiūri į savo vyrą.
    — Mano mažyte gėlyte, jeigu taip nenori, galėsi neplaukti su manimi, — reziumuoja pokalbį Gedas.
    — Taip, nenoriu, žinok niekada ir nenorėjau, bet tavęs vieno aš irgi nepaleisiu, taip lengvai šis reikalas tau neišdegs. Jaučiu, kad toliau taip visada bus, tu manimi neatsikratysi plauksime kartu, todėl greičiau pasakok, kokius naujus išbandymus man esi sugalvojęs šiais metais. Tvirtai žinok, aš nieko nebijau, dėl tavęs tikrai viską ištversiu, panašiai kaip ta Zarasų Marytė Melnikaitė. Ji aukojosi dėl savo draugų, o aš dėl tavęs. Sakyk, kuri šalis dabar manęs laukia tavo ilgame sąraše, kuri plati ir vingiuota upė žada būti mano konkurente. Aš jas visas nugalėsiu, tu niekur nuo manęs nepaspruksi.
    Gedas tyli, tikriausiai galvoja, ką įdomaus dabar pasakyti žmonai.
    — Brangusis, šnekėk gi, greičiau pasakok savo naują fiks-miks ir mano galutinio kibic idėją — planą. Žinau tave, kol tu jos neįgyvendinsi, tol nenusiraminsi.
    Po trumpos pauzės, pasigirsta vyro balsas:
    — Paskutinį kartą su broliu besikalbėdami telefonu apie mūsų prasidedančias atostogas, pagalvojome kartu paplaukioti Dubysa.
    — Prašau, ar aš tau nesakiau, kad dabar eilėje Dubysa, atrodo žinau, kur ji, šėtonė yrai, turbūt netoli Raseinių ir Ariogalos ji teka, ar aš teisi?
    — Taip, tu puikiai nusimanai geografijoje. Šalia Raseinių ir Ariogalos yra gražūs ir vaizdingi slėniai, kokių daugiau niekur mūsų Lietuvoje nerasi. Ta upė viena iš pačių švariausių ir gana srauni. Manau, turėtų būti baisiai įdomu ja nusileisti.
    — Sakai, vaizdingi slėniai, švarus vanduo ten, kaip dainuojama mūsų vienoje liaudies dainoje.
                                    Aukšti slėniai tos Dubysos,
                                    gilios baisiai duobės.
Mano meile, vieną sykį tu pagaliau apsispręsk, aš tavęs tiksliai ir nesupratau, ar tu mane žadi numesti nuo aukšto stataus šlaito, ar kokioje gilioje duobėje paskandinti. Žinok, man dėl tavęs užtenka ir vieną kartą numirti, bet du kartus man bus per sunku.
    — Dalyte, aš labai tavęs prašau, kad vieną kartą baigtum iš manęs išsidirbinėti. Nors iš pat ryto negadink man nuotaikos. Aš tau sakau, kad ten yra labai gražu, kelyje pasitaikys tik porą didesnių slenksčių, ir su tokiu tavo nemokėjimu plaukti nėra kur paskęsti, man nėra jokių šansų ir noro tave kaip nors pribaigti. Dar pamaniau, kad šį kartą galėtume kartu su savimi pasiimti Džiugą. Netoli nuo ten yra aukščiausias ir ilgiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas. Vaikas tiek kartų manęs prašė, kad aš jį ten nuvežčiau, kaip tik bus proga, visiems pamatyti ir tą didelį tiltą. Žiūrėjau žemėlapyje, kad galėtume pradėti plaukimą nuo to tilto, arba nuo Lyduvėnų miestelio. Baigtume, kur prie Ariogalos, o gal iki pačio Nemuno nuplauktume, arba iki Seredžiaus krantų.
    — Tikras šaunuolis esi. Su savo broliuku kartu suplanavote ir viską į vietas sudėliojote. Gerą pasiteisinimą jau turi ir dėl vaiko. Ale tu ir greitas briedis, tiesiog nėra prie ko prikibti. Žinai, Geduti, man atrodo, kad šalia Dubysos yra vienas garsus piliakalnis. Manau, į tą kelionę tu galėtum su savimi pasiimti kokį kastuvą, kol mes visi pietausime, tu greitai subėgiosi iki kalno viršaus ir atgal. Gal tau ten nusišypsos laimė. Tik dabar prašau ne knygą, o aukso puodą atnešk. Patikėk, jau nusibodo savas sunkiai uždirbtas atostogas leisti vien Lietuvoje. Aš irgi noriu nors kartą nuskristi kur nors prie šiltos jūros.
    — Koki dar kastuvą? Apie ką čia šneki?
    — Negi ten nėra jokio piliakalnio, negi aš ką nors supainiojau?
    — Mažyte mano, kaip visada, tu esi teisi. Tavo auksinė galvytė niekada nieko nesupainioja. Ten yra piliakalnis ir dar koks, tik bėda, kad jis mažai ištyrinėtas. Mano meile, jis vadinasi Betygalos.
    — Betygalos? — perklausia žmona — Ar aš gerai išgirdau tą žodį? Tai bent ir pavadinimas, ir iš kur tik žmonės tokius pavadinimus sugalvoja. Jeigu man, tikrai lietuvaitei sunku jį ištarti, tai kaip kokiam užsieniečiui taip pasakyti. Neveltui mūsų kalba baigia išmirti, kas be mūsų dar gali ją išmokti?
    — Tik nedramatizuok taip, kas norės, tas ir išmoks. Tau tik auksas ir pinigai rūpi, o kaip mūsų tauta, jos istorija?
    — Kiek pinigų iš tos istorijos tu į namus parnešei? Atkasei tą seną rankraštį, atrodytų toks neįtikėtinas dalykas, bet ką tu už jo atradimą gavai, tik savo asmeninį laiką veltui gaišti. Amžinai aš viena mūsų šeimą maitinu iš savo kuklios pedagogės algos. 
    — Nevaizduok vargšelės, jeigu dar žliumbsi, tada greitai išvažiuosiu dirbti į kokią Vokietiją. Pati žinai, kiek universitetų nori, kad aš pas juos dirbčiau. Pasiimsiu Džiugą su savim ir dingsime abu, galėsi viena čia liūdėti.
    — Tu išvyksi iš Lietuvos? Toks savo tautos patriotas esi ir jau iš savo krašto bėgi.
    — Aš ne nuo Lietuvos, o nuo tavo kvailų kalbų bėgu, — atšauna jai Gedas. — Kas tau darosi, kad retkarčiais taip užsivedi?
    — Neįdomu man su tavim darosi, užgauni mano moters ambicijas. Aš kaip kokia tarnaitė, arba kaip tavo Sanča Pansa. Tu tik užsinori, o aš turiu iš paskos bėgti. Gerai, mano meile, jau klausausi tavęs. Ačiū Dievui, kad nesiruoši manęs parašiutu iš lėktuvo numesti, tada jau tikrai man galas būtų.
    — Dar vis nerimsti, — juokdamasis sako Gedas — Lietuvos armijoje aš prisišokinėjau, to malonumo man visam gyvenimui gana. Žinai, ką tau pasakysiu, jeigu tu mane iš ankstyvo ryto taip užsipuolei?
    — Aš, matai, jį užsipuoliau. Gerai, sakyk, įdėmiai tavęs klausau, — sako Dalytė.
    — Mes su broliu šią vasarą norime išmokti nardyti akvalangais, nes jaučiu, kad tų žinių man gali prireikti tolimesniam darbui. Neseniai Žemaitijoje vieno ežero dugne narai atrado senovinės gyvenvietes medinius polius. Niekas ten dar neištirta, reikėtų man nuvažiuoti, geriau pasižvalgyti po vandeniu.
    — Dabar man aišku, kodėl tu visą žiemą taip uoliai važinėjai į Lazdynų baseiną, dabar atėjo eilė akvalangams. Ką gi, puiki mintis. Nors koks man skirtumas, kur mano galą suplanavai: ant šios žemės, ar giliai po vandeniu. Tik kartoju, esu tavo žmona, ir kaip tu norėsi manimi atsikratyti, taip tegul ir bus.
    — Brangioji, tu esi labai lakios fantazijos moteris, jos tau niekada nepritrūko, — apkabindamas savo žmoną, kužda Gedas.
    — Brangusis, bandau nuo tavęs neatsilikti, pasirodo, tu labai geras mokytojas esi, — niekaip neatlyžta Dalytė. — Nepamiršk, kad mes esame šeima, kur tu, ten ir aš išpaskos seku. Ar ne taip turi elgtis mylinti žmona?
    — Žinoma, — modamas ranka sako Gedas, — baikim nuo pat ryto tarp savęs kandžiotis. Geriau sakyk, ką veiksime šiandien, norėčiau pasiklausyti tavo gerų idėjų, prašau, man jas išdėstyk.
    — Mano idėjos, deja, yra tavo idėjos. Aš paprasta moteriškaitė esu tavo norų, bei siekių vykdytoja. Tu pats puikiai žinai, ką turi namuose padaryti, juk mes važiuosime pas tavo brolį į sodybą, tiesa? Pirmiau nupjauk žolę, nes greitai per tas džiungles nebus įmanoma praeiti, dar pabaik tvarkyti pavėsinę, nes, atėjus vasarai, neturime kur pasisėdėti lauke. Ir dar, kol tu bėgiojai, skambino kažkokia žurnalistė. Sakė, kad labai norėtų su tavimi asmeniškai pasikalbėti, nes jos laikraštis, ar žurnalas, nori apie tave parašyti straipsnį. Pasirodo, tu dabar esi nauja Lietuvos garsenybė, tapai tikra kylanti žvaigždė, ne tik nupušę istorikai, bet ir garsios moterys niekaip negali tavimi pasidalinti. Gedukai, labai prašau, palik ir man nors mažą lašelį savęs.
    Gedas jau nelabai kreipia dėmesį į tokias žmonos kalbos subtilybes.
    — Ir ką tu jai pasakei?
    — Pasakiau teisybę, kad tu vis dar bėgi savo rytinį krosą. Tik nesijaudink, ji tau būtinai perskambins, laba įkyri buvo. Matyti, jauna ir ambicinga mergaitė. Tokioms niekur nėra jokių kliūčių. Jeigu tik reikės, ji dėl karjeros greitai po tavim, arba ne, atsiprašau, ant tavęs pati atsisės. Jai svarbu tik vieną, kad pasiektų savo tikslą.
    — Užknisai tu mane su savo juokeliais, kiek aš tų žurnalisčių atlaikiau per metus, ar kas pasikeitė mūsų gyvenime?
    — Oi nesakyk taip, visada būna pirmas kartas, — vėl atsikerta Dalytė. — Gerai, dabar eik nupjauk žolę, o aš suruošiu drabužius ir pabaigsiu tvarkyti namus.