Apgaulė

Benitos nebuvo matyti jau daugiau kaip dvi valandas, todėl Fabija paprašė Beno paieškoti jos. Pamatęs iš šieninės sklindančią šviesą, jis pasuko ten. Ji sėdėjo ant žemės, į rankas pasiėmusi vieną šunelį ir lėtai jį glostė. Pamačiusi jį, nieko nepasakė.
    — Nesėdėk ant žemės, dar išsipurvinsi, — su šiokia tokia pašaipėlė tarė Benas.
    Ji piktai dėbtelėjo į jį.
    — Dink man iš akių.
    — Juokauju gi, — Benas atsitūpė šalia jos ir paglostė jos rankose laikomą šuniuką. — Atėjau pasakyt, kad Fabi tavęs ieškojo.
    — Tai perduok jai, kad aš čia dar pabūsiu.
    Benas nieko neatsakė, tik įsistebeilijo į ant jos skruosto esančią mėlynę. Tai pamačiusi Benita atsiduso, ir nutaisiusi savo patį pikčiausią žvilgsnį tarė:
    — Ko čia spoksai, asile? Mėlynių nematęs?
    — Skauda? — paklausė jis taip mielai, kad akimirką Benita net pasimetė. Po to susizgribo, ir vėl nutaisiusi pikčiausią miną, atšovė:
    — Koks tavo sušiktas reikalas!
    — Nu ir kodėl tu tokia pikta?
    Benita mintyse net aiktelėjo. Tokį patį sakinį ji girdėjo iš Kolios, prieš jai išeinant namo. „Keista“ — pagalvojo ji, o garsiai tarė:
    — Klausyk, vien dėl to, kad man atsitiko nelaimė, nereikia vaidinti gėrio įsikūnijimo, aišku? Man nereikia nei tavo gailesčio, nei užuojautos. Aš ir be to galiu susitvarkyt. O jei jau taip nori padaryti ką nors gero, tai malonėk nešdintis velniop man iš akių.
    Benas minutėlę tylėjo, žiūrėdamas jai į akis. Ši neapsikentusi jau norėjo vėl ką leptelti, bet tada jis tarė:
    — Tai Violetos ir Katios darbas, tiesa?
    — Ne.
    — Tai kieno?
    — Koks tavo suknistas reikalas?
    — Man tiesiog įdomu. Juk tu visko taip nepaliksi.
    — Žinoma, kad ne.
    — Tai kodėl nenori pasakyti kas tai padarė?
    — Dar kartą kartoju: tai ne tavo reikalas.
    — Žinau, bet man įdomu.
    — Jei tau jau taip įdomu, tai kodėl tau pačiam nepaklausus jų? O gal nepasitiki savo meile? Manai, kad ji galėtų tau pameluoti. Ak, kaip liūdna, — sarkastiškai tarė Benita ir palingavo galvą. — Beno širdis būtų sudaužyta, ar ne? Jo mergina — melagė ir apsišaukėlė. Koks vyras galėtų su tuo susitaikyti?
    Benita ėmė nevaldomai kvatotis. Tik pamačiusi Beno sumišusį žvilgsnį, ji nustojo juoktis, pamaniusi, kad tikriausiai rimtai jį nuliūdino, nes pasakė tiesą, kurią jis puikiai žinojo. Ir tai jai labai patiko.
    — Kas nutiko, Benai? Ar aš tave nuliūdinau? ֫— su piktdžiugiška šypsena paklausė ji.
    — Ne, turiu tave nuvilti. Bet tu privertei mane susimąstyti. O žinai dėl ko?
    — Na?
    — Tu taip nebūtum sakiusi, jeigu tai iš tikrųjų nebūtų jų darbas. Taigi, dėkoju už atsakymą, — dabar jis nusišypsojo ta pačia piktdžiugiška šypsenėle.
    — Visai ne, mulki tu. Tiesiog norėjau pažiūrėti ar tu tikrai taip nepasitiki savo mergužėle. Pasirodo, kad buvau teisi.
    Benas tik nusijuokė, nes suprato, kad ji tik bando išsisukti.
    — Galvok ką nori, man vienodai. Bet aš dabar jau žinau kieno tai darbas, ir nepakeisi mano nuomonės savo kvailais išsisukinėjimais.
    — Puiku. Ir tu galvok ką nori. Man irgi vienodai šviečia.
    Stojo tyla. Jie abu žiūrėjo nusisukę į skirtingas puses.
    Benita net pamiršo, kad čia yra ir jis, ir vėl ėmė kurti keršto planą. Staiga jai šovė tokia neįtikėtina idėja, kad ji net aiktelėjo balsu. Benas atsisuko ir klausiamai į ją pašnairavo. Ji tik numojo ranka.
    — Nekreipk dėmesio, užplūdo prisiminimai, — ji nuleido galvą.
    — Kokie?
    — Na tie, žinai, — ji parodė į mėlynę ant veido ir vėl nuleido galvą.
    Benas įtariai į ją pažvelgė, po to tarė:
    — Tikiuosi atsilyginsi joms kaip nors, nes nors aš tavęs nemėgstu, bet toks elgesys...
    — Benai, — pertraukė jį Benita ir sunkiai atsiduso. — Tai padarė ne jos, garbės žodis, — po paskutiniųjų žodžių ji pakėlė akis į jį, ir jos jam pasirodė labai nuoširdžios. Kiek padelsusi tęsė: — Tai padarė kažkokia baisiai pavydi Sniegės draugo mergšė.
    — Kokio draugo?
    — Nikolajaus. Bet tu tikiuosi, nieko jo neklausinėsi? Aš pati su ja išsiaiškinsiu, nenoriu, kad kas nors kištųsi. Net Sniegei su Dole neleidau.
    Benas ilgai kažką mąstė.
    — Tai sutariam?
    — Gerai, — galop atsakė jis. — Tik prašau, neprisidaryk problemų.
    — Nesijaudink dėl to. Aš ir taip jau daug pridariau, — ji kaltai nuleido galvą. — Ir jei gali, perduok Violetai su Katia, kad mes neieškom problemų, todėl mes nekalbėsime apie jas, o jos tegul nekalba apie mus.
    Benas nesupratęs papurtė galvą.
    — O kas čia apie ką kalba?
    — Niekas. Tiesiog. Kad ateityje nebūtų kokių nesusipratimų.
    — Gerai. Perduosiu.