“..nebelaikysiu, paleisiu...”

Tyliai, mažais žingsneliais keliavo blankus siluetas į mane...
Keistokas, susikuprojęs...
Ir savo blyškų veidą apsigaubęs juoda skraiste...
Ištirpo rausvame dangaus fone... nesakęs nieko,
Bet palikęs pilką atsiminimą, neregėtą sapną Pasaulio vaizduose..

Radau sukruvintus pėdsakus, žengusius per aštrius akmenis,
Neklausiau kodėl, neklausiau kam jis pasirodė būtent man,
Šyvakar...
Žinojau... lemtis dūrė pirštu į mane,
Išsirinkusi, kaip bereikšmį kūną, neturėjusį paskirties,
Gyvenimo prasmės,
Neradusį priežasties dėl ko gyventi ir kam...

    Žinojau...
            Išeisiu....
                Šnibždėjai man tyliai..
                        “.. nebelaikysiu, paleisiu... ”

----------------------------------------------------------

Iškrito pirmas sniegas... sustingdė žemę,
O gamta pasidengė sidabriniu šerkšnu...
Pražilusi žiema žinojo, kodėl čia užklydo,
Nujautė...
Išbučiavo visą žemę...
Manęs nepamiršusi padovanojo ledinį karstą...
Kur?
Po laukine obelimi... po vienišu, pasaulio pamirštu “vienatvės” medžiu...