Dienoraštinis

Šuo nerimastingai lakstė aplinkui, jo šuniškas, „vaikiškas“ žvilgsnis šįryt erzino, norėjosi paspirti jį koja, bet vietoj to sušukau „Dink“ ir jis susigūžęs atsitraukė. Virtuvėje ant spintelės stovėjo puodelis, su mamos paruošta arbata ir du sumuštiniai. Nuobodžios rutinos atspindžiai. Mano gyvenimas buvo kitoks - ištisas vaidinimas. Su pertraukomis naktį, kai tamsoje ir tyloje tiesiog neįstengdavau sau meluoti. Gyvenimo prasmės paieškos buvo tapę be galo opios ir lyg kirmėlės man grauždavo smegenis kiekvieną mikrosekundę, kai likdavau viena tyloje. Todėl pasiėmiau grotuvą ir garsiai paleidau savo mėgstamą dainą, kurios skleidžiami žemi dažniai negailestingai „trankė“ ausų būgnelius. Tik taip galėjau užsimiršti. Kaip pridera savimi besirūpinančiai panelei, bent penkiolika minučių stovėjau priešais veidrodį. Matuodama kojų, rankų, pilvo, veido, kaklo ir kitų vietų storį. Žinoma, centimetrų norma, visur buvo viršyta su kaupu ir mano nuotaika, jei būtų buvusi gera, dabar atsidurtų žemiausio balo vietoje vertinimo skalėje, tačiau ji buvo neutrali, kaip ir dažniausiai. Jau trečią kartą persirengiau, bet mano išvaizda man vis tiek nepatiko, taigi tiesiogine šių žodžių prasme „numojau į viską ranka“ ir modama, kaip ir turėtų nutikti žmogui, kuriam šiame gyvenime labai sekasi susimauti, ranka kliudžiau puodelį, kurį prieš akimirką pastačiau koridoriui, išgėrus gurkšnį šlykščios, juodos, becukrės arbatos. Ir viskas tik todėl, kad prieš kelias dienas internete netikėtai atradau straipsnį apie būtent tokios arbatos daromą teigiamą poveikį po žiemos susikaupusiems kilogramams. Tai, žinoma, greičiausiai buvo melas arba aš tiesiog nemokėjau gerti arbatos. O kaip derėtų? Gal iš mažulyčių puodelių, su japoniškais ornamentais, lėtai ir pasimėgaujant, neva medituojant... Tokios nesąmonės mane pykdė ir skaudino lygiai taip, kaip šukės, kurias dabar rinkau. Tačiau netyčia įsipjovusi pirštą aš necypiau iš baimės ar skausmo, netryniau sužeitos vietos seilėmis, nelaksčiau po namus, ieškodama tepaliukų nuo šių nemalonių jausmų, nekišau rankos po lediniu vandeniu, nesistengiau sustabdyti kraujavimo ar kaip kitaip sau padėti. Priešingai, mano veidą nutvieskė piktdžiugiška šypsena, kurią dabar kuo puikiausiai mačiau veidrodyje. Didelis kraujo lašas tekštelėjo į žemę. Norėjau suimti šukes ir tvirtai suspausti rankose, o tada juoktis, juoktis, juoktis... Sadomazochistas – žmogus, jaučiantis malonumą, keldamas sau skausmą. Ne, su manimi, tai žinoma, neturėjo nieko bendro. Aš tebuvau dėmesio ištroškusi asmenybė. Turbūt. Pusė aštuonių. Nepavedžiotas šuo gulėjo savo guolyje ir sekė mano judesius vandeningomis akimis. Akimirką pasirodė, kad galiu matyti jį kiaurai ir į mane žvelgia perpildyta šlapimo puslė. Tvinkt, tvinkt, tvinkt. Ne, tai tik mano galvoje tvinkčiojo beprotiškos mintys.