Puckis su Kisma eina į bažnyčią ir dar šiek tiek

Taigi kaip tik atėjo sekmadienis ir Kisma su Puckiu laikydamiesi visų tradicijų išsiruošė į bažnyčią. Kaip tik vakar jie spėjo išsilyginti savo šventinius drabužėlius ir susitvarkyti batukus. Jie labai tvarkingai apsirengė: Kisma suknelę, o Puckis dailų švarką ir uniformines kelnes.
Atėję į bažnyčią jie pamatė dar besirenkančius žmones, taigi nusprendė palaukti kitų ir atsisėdo ant suoliuko, kuris buvo bažnyčioje.
Staiga pradėjo groti vargonai, visi žmonės atsistojo ir pradėjo giedoti. Kisma nutaisė priešišką veido miną ir paklausė Puckio:
-Tas žmogus su apsiaustu priekyje-kas jis? -Puckis šyptelėjo.
-Jis kunigas ir veda mišias.
-O kodėl aš negaliu vesti mišių? -susirūpino Kismutė. -Juk tada galėčiau būti kunigė. Puckis tvardė juoką.
Staiga visi žmonės atsiklaupė, bet Kisma nė nesiruošė to daryti, tik ant visos bažnyčios užcypė:
-Ko jūs čia visi lankstotės prieš tą žmogų? Visi kas tik buvo ten, visi atsisuko ir įsispoksojo į mažutę jūrų kiaulytę, kuri spiegė plonu balseliu.
-Atsiprašau. -silpnai cyptelėjo. -Tęskite. Visi vėl tęsė ką buvo pradėję ir Kisma suprato, kad negerai padarė. Ji visą likusi laiką labai stropiai meldėsi, o grižusi namo iš lentynos išsitraukė „Vadovą išmintingoms jūrų kiaulytėms' ir užsidariusi kambaryje visą valandą mokinosi“kaip reikia elgtis bažnyčioje ir kaip taisyklingai elgtis, kas yra kunigas, kokia jo paskirtis, kaip tapti kunigo, koks kunigo darbas, kaip buvo ir dabar yra statomos bažnyčios ir kodėl žmonėms ir jūrų kiaulytėms ažreikia vaikščioti į bažnyčią ir melstis. Šito dalyko Kisma mokėsi ir visą valandą ir dar visą savaitę iki kito sekmadienio.
Atėjo sekmadienio rytas. Kisma ir Puckis vėl ruošėsi į bažnyčią. Vos atėjusi Kisma ėmė ir nuėjo pas kunigą. Kažką pakalbėjo ir Kisma ligi pat pamaldų padėjo kunigui sutvarkyti bažnyčią, dėl to ją labaqi pagyrė ir Kismai tai labai patiko.
Bet vistiek Kisma į bažnyčią eidavo tik sekmadieniais, nes kitomis savaitės dienomis ji neturėdavo laiko. Juk ji stebėdavo krentančius lapus, žaisdavo kavinę su Puckiu, ėjo lentyniu su bebru Petru ir žaisdavo šaškėmis su žąsimis: Lele ir Rože. Beje, ji dar ir karvę Albertiną pakalbindavo. Taigi ji buvo labai užsiėmusi.
Beje įstojo į bažnyčios chorą ir giedodavo labai gražias giemes. Ir kai su Puckiu eidavo grybauti, tai jas visas iš eilės dainuodavo ir jau netgi Puckiui jos yra pabodusios. Jis jai pasiūlė pačiai, kokią nors dainą sukūrti. Tai, jai pasirodė puiki mintis ir ji iškart ėmėsi darbo. Išsitraukė švarų popieriaus lapą ir pradėjo kūrti.