Puckis,Kisma ir 50 šunų

Taigi po to kai mūsų draugai jau pažinojo didelę šunų šutvę, jiems buvo sunku išsiskirti sy jais.
Bet vieną šaltą žiemos dieną, kai Puckis su Kisma vaikščiojo po mišką jie išgirdo keistus garsus: traškėjo krūmai, girdėjosi lojimas ir staiga prabėgo būrys šūnų. Draugai sušuko:
-Ei, Kisma, tu tik pažiūrėk-čia gi mūsų draugai! Kisma pakėlė galvytę ir nudžiugo.
-Barsai! Kisma iš džiaugsmo net sušoko laimės šokį.
Barsas-buvo didelis baltas šuo, kurį Kisma labai mėgo. Taigi per tą laiką kol jie nesimatė, tai visi šunys gyveno miške, bet kadangi nemokėjo  rasti maisto, tai visi iki vieno buvo sulysę kaip skeletai. Taigi kol šeimininko nebuvo namie draugai nusivedė bičiulius prie šaldytuvo ir visi jie skaniai papietavo, šaldytuve nieko neliko, tik senas surūgęs „Švyturio“ alus.
Paskui visi bėgo į mišką-tai jų visų slapta vieta. Miške Puckis su Kisma mėgdavo būti vieni, o kadangi Kismai ten atsirasdavo įkvėpimas, tai ji pradėdavo dainuoti. Ji dainuodavo ne tik operas, nuo, kurių visas miškas skambėdavo, bet ir popsą. Taigi Puckis turėdavo jai pritarti arba tylėti ir girti jos balsą, bet kartais ji tikrai gerai dainuodavo.
Taigi, kadangi jie abu tuos šunis išleido iš prieglaudos, tai turėjo ir pasirūpinti jais, kad jie nežūtų per žiemą.
O dabar dar trumpai.:) Kisma, kiekvieną pamoką, per kurią šunys išmokdavo kažką naujo visada užsirašydavo. Ir jai, tai buvo be galo smagu, nes sedėdama savo mažam tuoletuke visada turėdavo ką skaityti ir pasijuokti.
Taigi iš pradžių šunis išmokinti medžioti buvo sunku, bet kuo toliau tuo labiau viskas ėjo tik į gerą.
-Ei, Murziau, medžiot eik!! -valdingai paliepė Kisma. -Užteks tinginiauti. Ji nusišypsojo. Na, o po pusvalandžio, visi jau turėjo savo laimikį ir Puckis su Kisma juos labai gyrė.
-Antra užduotis! -sušuko Kisma, bet Puckis ją pertraukė:
-Kismute, gal tu patausok savo balsą. Kisma atsisuko ir sušnairavo keistu žvilgsniu.
-Tylėk, šunie, aš su savo balsu ruošiuos dalyvauti muzikiniame šou „Jūrų kiaulyčių balsas“
-Be manęs? -nustebo Puckis. O Kisma atrėžė;
-Na, taip taip, be tavęs. -Tu juk dainuoti tai nemoki.
-Antra užduotis! -tęsė Kisma. -Yra tokia: turit išmokti kakoti tik ten kur niekas jūsų nematytų-viešoje vietoje atlikinėti savo reikalų negalima! Visi šunys klausė jos ištempę ausis ir viską ką pasakoja Kisma dėjosi į galvą.
-Taigi, kodėl negalima sisioti ant;stulpų, žmonių kojų ir medžių? -paklausė Kisma.
-Nes tai yra nemandagu ir tada žmonės mūsų nemėgsta! -choru atsakė visu šunys.
Taigi taip Puckis, Kisma, Barsas, Murzius, Karis, Malkolmas, Tiudis, Safyras, Makas, Boilis, Jipas, Hisas, Nakaris, Garis, Vilas, Odis, Linksmutis, Mopsis, Vinis Diksis, Karlas, Zikas, Husas ir dar kiti 28-uoni šunys miške gyveno dar visą mėnesį, kad įsitikintų, jog tikrai moka medžioti.
Po mėnesio:
-Rašyt, kuris nors mokat? Klausiate kas čia vyksta? Čia visi šunys, Puckis ir Kisma sprendžia, kas rašys laišką šeimininkui.
-Duokit, aš parašysiu! -cypteli Kisma. Visi nusileidžia ir Kisma pradeda.
„Mielas, šeimininke, gyvenam gerai (beje miške). Ne tik aš, bet ir puckis ir dar 50 šunų, kurie visi turi vardus. Taigi ar nesupyktum, jei mes VISI  grįžtumėm pas tave gyventi?
Su meile Kisma, Puckis ir 50 šunų“
Taigi jie laišką įdėjo į gražų voką ir išsiuntė šeimininkui, o kadangi paštas greitas, tai laišką jis gavo rytojaus dieną. Įsivaizduokite vaizdą: sėdi paprastas žmogus prie stalo, gerio surūgusį „Švyturio alų“ ir skaito laišką. Ir staiga jis su visu alumi nualpsta. Taip ir buvo šeimininkui, kai perskaitė laišką. Tačiau atsakymo dar negavo, nes šeimininką išvežė į ligoninę.