Puckis su Kisma gelbsti šunų prieglaudą

Šaltoje ir pilkoje kaip purvinas sniegas prieglaudoje gyveno 50 mažų ir didelių šunų. Jie visi gyvendami drauge išmoko nesipykti ir dalintis viskuo ką turi.
Na, o kitame miesto gale gyveno šunelis Puckis su jūrų kiaulyte Kisma. Dar ten gyveno karvė Albertina ir dvi žąsys: Lelė ir Rožė, bet apie jas vėliau.
Buvo pietų metas ir Puckio šeimininkas atsisėdęs prie stalo skaitė laikraštį. Puckis nutaikęs progą perskaitė pirmą laikraščio antraštę: 50 belaisvių šiukšlyne“Puckis sunerimo. „Kas tie belaisviai“ pagalvojo jis. Tačiau nebegalvojo ir nubėgo pas Kismą.
-Kisma! Kisma! -šaukė jis net uždusęs. Kisma tuo tarpu kaip tik mokinosi susisukti taisyklingai guoliuką.
-Kas tau nutiko? -paklausė ji ir toliau dirbdama. Puckis giliai įkvėpė or tarė:
-Mes turime išgelbėti 50 belaisvių iš šiukšlyno. Kismai net akys ant kaktos iššoko.
-Iš šiukšlyno?! Ji savo mažomis letenėlėmis susiėmė už galvos ir sudejavo.
-50!! -vėl pasigirdo aimana iš Kismos.
-Einam, ką parodysiu. Ir Kisma nusekė draugui ir paskos.
Puckis patraukė tiesiai į namus.
Jie pateko tiesiai į didžiulę svetainę, kurioje stovėjo didžiulis stalas ant kurio buvo likę nesuplauti indai indai po šeimininko pusryčių, o ant grindų voliojosi suglamžytas laikraštis. Puckis letena atvertė laikraštį ir tarė:
-Va žiūrėk! Ir letenėle bakstelėjo į didžiulį užrašą juodomis raidėmis.
-50 belaisvių šiukšlyne. -lėtai perskaitė ir nusipurtė. Tuomet jos švilgsnis nukrypo į nuotrauką, kurioje matėsi daug narvų, o juose begalė šunų.
-O siaube! -cyptelėjo Kismutė. Puckis pritariamai palingavo galva.
-Tai tu nori, kad aš padėčiau tau juos išvaduoti? -paklausė ji. Puckis linktelėjo.
-Gerai. -nusileido Kisma ir pridūrė: -Tik su viena sąlyga.
-Kokia dar sąlyga? -nustebo Puckis.
-Su sąlyga, kad jie manęs nesuvalgys. -išdidžiai tarė Kisma.
-Nesuvalgys. -numojo letena Puckis.
Taigi abu draugai leidosi kelionėn, bet keliavo jie ilgai. Gal kokias dvi dienas, gal ilgiau. Žodžiu eina, eina jie ir Kisma pašokus kaip suriks:
-Stot, pavojus! Ji apsidairo, pauodžia orą ir praneša:
-Galim eiti-pavojus netikras. Puckis atsidūsta.
Po geros valndos jie priėjo didelį, tamsiai pilką namą su užrašu“Gyvūnų prieglauda“Kisma nudžiunga.
-Turbūt čia. -tarė ji.
Jie jau nori žengti pro duris, kai supranta, kad neturi jokio plano, bet staiga Puckiui topteli puiki mintis.
-Kisma, tu praeisi pro duris ir visus išlaisvinsi-tu mažesnė, tai tavęs nepastebės.
Po kelių minučių pasigirsta pavojaus signalas, kurį užgožia 50-ies šunų džiaugsmingas lojimas ir kaukimas. Puckis pasitraukia nuo durų, nes tuojau pat pro jas išlėkia visi šunys su džiaugsmingai šaukiančia Kisma.
-Čionai, šunys, čionai! -cypauja Kisma.
Kai jau visi šunys pabėgo iš pastato, tai visi jie pasisveikino su Kisma ir Puckiu-susidraugavo. Tada, kad jų niekas nesurastų draugai paslėpė miške ir Kisma atsinešusi savo vadovą“Išmintingoms jūrų kiaulytėms“
padarė guolius. Iš viso 50 guolių.
Taigi ryte jie atsikėlė ir ėmėsi griežtos programos: Kisma visus mokino kaip nekakoti kur nereikia, Puckis mokino gražių manierų ir taip toliau...
Kai 50-imt šunų jau buvo gerokai visko išmokę ir atėjo laikas su jais atsisveikinti, Kisma apsiverkė. Ji labai mylėjo didelį šunį, vardu Barsas.
-Aš ttaip jūsų pasiilgsiu! -cypavo ji. Puckis suprato, kaip Kisma liūdi ir tarė:
-Neliūdėk, Kisma, mano širdis jaučia, kad mes dar su jais susitiksime. Kisma pakėlė mažas akytes į draugą ir silpnu balseliu paklausė.
-Tu taip manai, Pucki?
-Žinoma! -tarė jis ir nusišypsojo. Kartu išlydėjo gerus draugus ir patraukė namo.