Puckis vampyrų pilyje

Kartą į jų kaimą buvo atvažiavęs labai keistas žmogus, kuris buvo pasivadinęs Transilpiliiu. Jis kaimo šeimininkui norėjo parduoti keletą senų rakandų iš jau apgriuvusios Transilvanijos pilies. Na, o šeimininko akimis tie seni rakandai jam buvo netgi už prieinamą kainą. Jis kelis nusipirko ir jau laimingas traukė namo, kai pastebėjo, kad Puckio nebėra. Juk jis visada būdavo šalia, ypač, kai reikėdavo sudraskyti kokį prekeivį ar už gerą darbą gauti skanų kasnį. Tuomet šeimininkas pamatė jau nurūkstanti automobilį ir viską suprato, bet buvo jau per vėlu....
O Puckis, kuris buvo įkištas į maišą buvo labai pasipiktinęs, išsigandęs ir kartu pasiruošęs pabėgti. Taigi Transilpilis nebuvo toks jau blogas ir keistas koks pasirodė iš pradžių, nes sustojęs toleliau nuo Puckio namų atrišo maišą ir paleido šunelį. Iš pradžių Puckis jau norėjo bėgti ir įkasti tam žmogui, bet staiga neteko žado, cyptelėjo ir ramiai atsisėdo ant užpakalinės sėdynės. Prekeivio mašina atrodė  labai jauki ir Puckis keistai sumurkęs griuvo miegoti. Vyras tik nusijuokė, užtrenkė dureles ir įsėdęs į mašiną nuvažiavo keliuku vedančiu per mišką.
Puckis sapnavo, kad jį iš namų pagrobė piratai ir išsivežė piratauti. Jis miegodamas nusišypsojo, nes kažkada pats norėjo būti piratu. Tačiau jo nuostabai tie piratai jo nesuvalgė, o padarė jį savo vadu. Oi kaip jis džiaugėsi. Jie plaukiojo jūromis ir priratavo, o jis visiems jiems vadovavo. bet vieną dieną atėjo karvė Albertina ir visus piratus sutrypė. Puckis pabudo. Pasiražė ir pažvelgė pro mašinos langą. Pievoje ganėsi daug karvių, kurios mūkė. “Turbūt kalbasi“-pagalvojo jis.
Transilpilis atsisuko į Puckį ir paklausė:
-Na, ar gerai išsimiegojai? Puckis nieko nesakė, bet palaižė jam ranką, parodydamas, jog juo pasitiki. Dar vėliau jie privažiavo miestelį, kurio iškaba skelbė: TRANSILVANIJA. Puckis sukluso ir pakėlė vieną ausį.
-Taip, blolyti, mes čia apsistosime. Transilpilis nusišypsojo. Jo šypsena buvo labai gera, neklastinga ir Puckis suprato, kad jis susirado draugą-žmogų (neskaitant šeimininko).
Apylinkėje prasidėjo tamsesni namai ir aplinka tapo nebe tokia jauki, bet šunelis nepasidavė ir buvo pasiruošęs ginti save ir naująjį draugą. Staiga jų mašina sustojo prie mažučio viešbutuko, nuo kurio matėsi kalnas, o ant jo pilis. Ji buvo tokia tamsi, kaip ir pats miestas. Gal netgi tokia tamsi kaip tamsa. Netikėtai Puckis  tamsioje pilyje pamtė  neaiškų šviesos žiburėlį. Kaip tik išgirdo kaip Transipilis kalbėjosi su viešbučio savininku:
-Na naktimis čia dedasi keisti dalykai, naktimis kai visi miega iš pilies sklinda keisti garsai.
Tie, kurie gyvena arčiau kalno tvirtina, kad ten gyvena kažkokie žmonės. Tęsė savininkas. -Nors aš įsitikinęs, kad ten gyvena vampyrai, kurie naktimis siautėja-ištroškę kraujo jie žudo miestelėnų gyvulius, plėšia parduotuves ir visokios žalos mums pridaro.
-Taigi naktį arba netgi dabar siūlyčiau nosies iš čia niekur nekišti. -baigė žmogelis.
Transilpilis pasižiūrėjo į laikrodį, tada kažką numykė ir tarė:
-Na ką gi, ačiū už informaciją. -Kiek turiu mokėti? Viešbučio šeimininkas greitai išsitraukė skaičiavimo mašinėlę ir suskaičiavo.

-Už dvi naktis-100lt. Jis džiaugsmingai atkišo ranką laukdamas pinigų. Transilpilis išspaudė dirbtinę šypseną ir davė pinigus.
-Ačiū. Tarė žmogus.
-Prašom. Tarė Puckio naujasis draugas ir nuėjo. “Rytoj reikės apžiūrėti tą pilį“-galvojo jis. Bet, kadangi visi buvo labai pavarge, tai nuėjo miegoti. Puckis su savo draugu miegojo labai kietai.
Kitą rytą visi miestelėnai atsikėlę rado vėl visų vampyrų sudarkytą miestą: keli žibintų stulpai buvo nuversti, išdaužti namų ir kai kurių viešbučių langai, apvogtos vitrinos. Bet kadangi Transilpilis čia ne miesto tvarkyti atvažiavo, tai jie patraukė pie pilies. Puckiui vakar nugirdus savininko pasakojimą apie vampyrus, jam plaukai piestu atsistojo.
Taigi dabar jiedu jau buvo ant pačio kalno, ant  kurio stūksojo legendinė Transilvanijos pilis. Transilpilis iš savo kuprinės išsitraukė savo atsivežtus česnakinius karolius, kuriuos užsidėjo ant kaklo. O Puckiui tai ginyba buvo dantys. Jam ir to užteko.
-Pasiruošęs, drauguži? -Paklausė Jis šunelio. Jis kaip atsakyma-sulojo irjie jau viduje. Žingsnis po žingsnis kartu jie vis ėjo į pilie sgilumą. Pro jų galvas praskrido šikšnosparnių būrelis. Bet staiga jie išgirdo kažkokį šurmulį. Sustingo abu. Iš  draugo Puckis gavo liepimą tylėti-neloti. Staiga atsisuko vienas į kitą linktelėjo vienas kitam ir patraukė toliau-ten iš kur sklido garsas. Abiem draugams širdys plakė vis tankiau ir garsiau. Staiga jie išvydo kambariuką be durų ir sukišę galvas apsižvalgė. Kambarys buvo pilnas vampyrų. Jų buvo penki-užtektinai, kad išsiurbtų tau kraują. Draugai patraukė galvas iš kambario ir atsirėmė į sieną, kad atsigautų ir pasitartų ką daryti. Jie nugirdo vampyrų pokalbį:
-Nu ir gerai mes naktį pasiautėjom! Gyrėsi vienas.
-Sadži, mes aišku ir geriau galėjom, jei tik žinotų, kad mes nenugalimi...
Kiti trys vampyrai su gobtuvais maišė įvairius viralus ir gėrimus. Staiga vienas atsisuko ir tarė:
Nutilk, Kjūdai, mus nugalėti įmanoma, bet nei vienas mirtingasis negali to sužinoti! -piktai suriko balsas, kuris pasirodė kažkoks moteriškas. Gobtuvas nukrito ir pasirodė moters veidas. Jis buvo blyškus, bet labai gražus.
-Gal tai ir keista bet mus įveikti gali, tik labai stipri draugystė. -tarė moteris.
Transilpilis meldėsi, kad jų nepastebėtų ir nesuvalgytų pietums. Staiga Puckis išgirdo žingsnius ir suurzgė. Žingsniai pradėjo artėti. Juos išgirdo... “Mums galas“-pagalvojo jis ir užsimerkė. Iš kambario išėjo ta pati vampyrė ir pasuko į priešingą pusę, nes kitoje tupėjo du susigūžę nelaimėliai. vos tik ji nuėjo jie puolė bėgti, bet vampyrė išgirdusi keistus garsus atsisuko ir pamatė du žmones.
-mirtingieji, mirtingieji!! -pradėgo ji šaukti. Tuoj pat susirnko ir likusieji vampyrai. Transilpilis greit pašoko iš savo vietos, kartu ir Puckis.
-Turi duoti ką nors mainais-ką nors brangaus. -jei duosi tai atpirks tavo gyvybę. vampyras parodė į Puckį.
-Na jau ne! Supyko jis. -Savo geriausio draugo niekam nežadu atiduoti...
Išgirdę šiuos žodžius vampyrai pavirto į dūmus ir išnyko. Pilyje skambėjo jų keiksmai. O jie pabėgo iš pilies į viešbutį.
Kitą rytą jie jau turėjo važiuoti namo, nes Puckio tikrasis šeimininkas labai be jo liūdėjo. Taigi jie susikrovė daiktus ir iškeliavo, o kai pasiekė namus Puckis pajuto jiems begalinį ilgesį ir nubėgo pasisveikinti su šeimininku. Tačiau su Transilpiliu irgi atsisveikino, bet nevisam laikui, nes jis dar kartais sugryžta ir jie kartu su Puckiu leidžiasi į nuotykius.