Odė žirgui

Naujausias darbelis skirtas mylimiausiam žirgui, labai būčiau dėkinga jei perskaitytumėt ir pakomentuotumėt.

Tarifui

Kiekvieną kartą žvelgdama į tave kai tu garde rupšnoji šieną, arba kai smalsiai pažvelgi į mane sucaksėjus liežuviu, pasijuntu laiminga. Atrodo, kad tai tik smulkmena, bet man tai reiškia labai daug. Dažnai, kai mano žvilgsnis susitika su tavo tamsių, gudrių akių žvilgsniu, pajuntu nostalgiją ir mane užplūsta prisiminimai, kurie sušildo mano šaltą, pavydo, egoizmo ir pykčio subjaurotą širdį. Tu man pradedi prisiminti, kad aš esu geras žmogus, kad mano širdyje vietos yra ne tik viską aplinkui niokojantiems jausmams, bet ir prieraišumui. Daugybę kartų aš verkiau  garde apsikabinus tavo kaklą, neištvėrusi gyvenimo neteisybės ir žiaurumo. Kiek kartų aš zovadavau ant tavęs, mėgaudamasi vėju, maloniai kutenančiu veidą ir plaikstančiu plaukus, jausdamasi laiminga, kad esu su tavimi, čia ir dabar. Begalę kartų aš glosčiau tavo juodą šiurkščią nosį, braukiau rankomis per tavo karčius, kurie tokie nuostabūs. Tai paprastos, bet brangios akimirkos su tavimi, Tarifai. Kad ir koks tu bjaurus kartais būni, kad ir kiek tu išsidirbinėji ir maivaisi, tu man vis tiek pats brangiausias ir mylimiausias, su visais savo trūkumais ir privalumais. Mes esam labai panašūs, mes abu nesuprasti pasaulio, abu išsigandę lyg maži vaikai ir dažnai bjaurūs, bet mes kartais atsiskleidžiame iš gerosios pusės ir būnam kaip mažyčiai deimanto gabaliukai – menki, bet labai vertingi ir tvirti... Ir kad ir kiek pasaulis tai neigtų, bet mes jau tokie esam, mano mielas Tarifai.