Kabau

Nubudau dar prieš aušrą. Tame tikrai nieko keisto, nes  dar net nesimato pavasario apraiškų. Tiesa šaltis sukaustęs žemę, medžius ir netgi orą kartais dovanoją pasakiško žydrumo dangų, tačiau didesnę laiko dalį vyrauja tamsa. Ir ne paprasta tamsa kai nieko nesimato, o žieminė mirties ir niūrumo tamsa. Kai prieš akis ne aklina tamsa, o  juodi purvini debesys ne daug kuo besiskiriantys tiek naktį tiek dieną. Kai ausyse ne spengianti tyla, o šaižus ir laukinis vėjo  staugimas, kuris verčia gūžtis  viduje ir net už storiausių sienų jausti savo oda šilumą išsunkiantį šaltį. Kurį laiką negalėjau atmerkti akių, ne todėl kad  būtų kankinęs miego troškimas, tiesiog akių vokai  nenorėjo paklusti.

Truputį maudė nutirpusius raumenis, žinau bėgant dienai visa tai praeis, kraujas pradės gyviau cirkuliuoti mano gyslomis, taip primindamas, kad aš vis dar gyvas. Jaučiausi kaip pradedantis dailininkas, kurio pamokos tikslas  žmogus. Kad pažintų kiekvieną formą, kiekvieną šešėlį -pradeda nuo kaulų. Patiria kaip jie jungiasi vienas su kitu, kaip jie gali judėti. Koks rankos mostas ar klubų kryptelėjimas natūralus, o koks ne. Vėliau pereina prie raumenų, kurie evoliucijos suguldyti dengia vienas kitą sudarydami sudėtingą tačiau nuostabų meno kūrinį. Ne šiaip leidžiantį perkelti  milijonus molekulių iš vienos vietos į kitą, bet paklūstant smegenų impulsams, tai sustingti tai staigiai pakeisti formą tango šokio aistroje ar apsukus  didelį puslankį seno kovos menų meistro delno briauna sutrupinti storą betono gabalą. Nereikia pamiršti ir vidaus organų kurie pūpso prilaikomi, elastingo korseto ir suteikia kūnui tokią formą kurią regi akis ir kurios be šių vidinių sluoksnių pažinimo nepajausi. Aš turėjau savo būdą visa tai pažinti. Teko pajusti kiek gali mano sąnariai kaip geriausia perkreipti kūną  norint atlaisvinti pertemptą sausgyslę. Kai atrodo nuo įtampos užsidega kiekviena skaidula, po oda pajaučiu net ir smulkiausius raumenis. Atrodo kiekviena ląstelė siunčia tylų pagalbos šauksmą, kuris keliauja išilgai viso raumens galiausiai atnešdamas į laukimo išvargintus smegenis informaciją, apie raumens ilgį formą ir prisitvirtinimo būdą. O laki vaizduotė piešia sudėtingas schemas ir mistinius labirintus kurie tūno paties viduje, be jokios galimybės kada nors patikrinti teorijas.

Keista tačiau man niekada neskauda pirštų, jie niekada nepavargsta lyg būtų geležiniai. Kaip tas žiedas kurio įsikibę jie laikosi. Vienas iš  milijono žiedų grandinės nukarusios iš dangaus begalybės. Kiek save pamenu kabau pakibęs ant tos grandinės. Ir atrodo, kad pirštai jau baigia su ja suaugti. Kartais kai žvelgiu į juos atrodo matau kaip maži samanų, dengiančių seną kaip pasaulis grandinę, plaukeliai stiebiasi link rankos ir stengiasi patekti į delną, tačiau  atsimušę į tvirtus  gniaužtus dailiai apraizgo kumštį iš viršaus.

Nepamanykite, kad mano pasaulis niūrus ar vienišas, pro šalį dažnai matau slenkančių žmonių. Kai kurie iš jų įdomūs, kai kurie nuobodūs, vieni iš jų bando mane kalbinti, kiti apsimeta jog manęs nėra. Labiausiai man patinka smalsuoliai fantazuotojai. Jie ne tik išklausinėja kuo užsiimu ar ką atsimenu iš savo kabėjimo, bet ir pateikia  aibes spėlionių, kas aš esu, kaip čia atsidūriau, o drąsesnieji, net pažeria sumanymų iš kur atsirado ilgoji grandinė.

Dauguma praeivių teigia, kad vaikšto žeme, dėl to gali nueiti kur panorėję, daug ką pamatyti, aplankyti kitus žmones, ar tiesiog nuo visų pabėgti. Yra buvę net raginusių paleisti grandinę ir šokti žemyn pas juos. Tačiau aš niekada nebuvau paleidęs, todėl negaliu žinoti ar jie sako tiesą. Ar pasileidęs nepradėsiu kristi, nesusižeisiu. Ar nenutiks dar kažkoks dalykas apie kurį nė neįsivaizduoju. O gal  ir tų žmonių čia išvis nėra. Gal tai tik mano vaizduotės vaisius. Gal tai tik vaiduokliai žmonių atsisakiusių laikytis ir žuvusių.

Kartą vienas prašalietis pasakė, kad tokių keistenybių kaip aš nematęs net knygose.  Nuo tada dažnai galvodavau apie knygas, ypač, kad smalsieji nuolatos pasakoja, kaip per jas patyrė didžiulių nuotykių, kaip vien jų pagalba pajuto didžiausius jausmus ir dvasinį nušvitimą. Išgirdus šiuos nuostabius pasakojimus, prašydavau pas juos kad atneštų ir man tų knygų. Nesugalvojau ką su jomis daryti, kaip jas patirti, kaip tik prisikabinus prie kojų. Ir tikrai kiekviena knyga leisdavo man pajusti savo raumenis, savo vidų ir jos svorį. Nenorėjau pasirodyti neišmanėlis  tai abejojantiems ar aš teisingai su jomis elgiuosi įrodinėdavau, jog žinau ką darau, kad patiriu knygas ne ką prasčiau už juos ir jiems to nesuprasti. Juk esu labai originalus, toks kokio net jų atneštose knygose nėra. Pačiam man kol kas nepavyko pajusti to apie ką tiek daug kartų girdėjau. Tik jaučiu kaip su kiekviena knyga  esu vis labiau tempiamas žemyn ir kūną kartais nudiegia deginantis skausmas. Manau, kad reikia surinkti kažkiek tų knygų norint patirti tą nenusakomą džiaugsmą, nes jas liaupsinę žmonės atrodo tikrai patyrę nemažai.

Kartais pas mane ateidavo moteris ugniniais plaukais. Tiesa iš pradžių ji tik trumpam stabteldavo keliaudama pro šalį ir tylomis tyrinėdavo mane smalsiu žvilgsniu. Vėliau sustodavo vis ilgiau. Pasakodavo įdomius pasakojimus ar klausinėdavo įvairių dalykų. Mielai viską atskleisdavau, nes man patiko kai ji būdavo šalia. Jau iš tolo vos pamačius jos liekną iš grakščią figūrą mano kūnas tarsi nubusdavo, prisipildydavo naujų jėgų ir energijos. Stebint kaip raudonos garbanos krinta ant jos krūtų, kaip iš po plaukų šviečia raudoni speneliai, kaip jos klubai linguoja į taktą su visu kūnu užplūsdavo su niekuo nesulyginama jaudulio banga. Klausiau kuo ji vardu. Atsakė, jog vieni ją vadina miško deive, kiti -pievų laume. Jos kūnas buvo stiprus ir išraiškingas. Galėjau įsivaizduoti, kokie sluoksniai slypi po oda. Kaip išsidėstę kaulai. Gebėjau tai suprasti. Kartais ji prieidavo prie manęs ir švelniai paliesdavo mano įsitempusius raumenis, braukdavo per juos pirštu, tarsi norėdama pajusti kiekvieną iškilumą, tarsi spėliodama, kaip ten pas mane viduj, kas ten giliau. Kartą pastebėjau, kad jos žvilgsnis liūdnas, o akyse nebuvo liepsnelės. Ji man pasakė, kad apie mane sužinojo viską kas buvo įmanoma ir kadangi mano rankos nuolatos užimtos negaliu dėl jos nieko padaryti. Ji daugiau  nebe ateis.

Nusiminiau. Bet ką aš galiu pakeisti, juk aš kabau. Ir taip išnaudoju visą savo energiją keisdamas padėtis, sukdamasis ir išsilenkdamas  įvairiausiomis pozomis kokias tik leidžia mano vidinė sandara ir grandinė. O dar tos knygos tempiančios į apačią. Nesuprantu, ką dar galima  padaryti.

Klausiau pas žmones ar jie nematė miško deivės ar pievų laumės, tačiau jie tik gūžčiojo pečiais ir su užuojauta žvelgdavo į mane linguodami galva.

Kabau. Laukiu aušros.