sekundinis

kylančiais į dangų dūmais
smilksta kvapai prieblandos
išliejusios asmenybes
tik siluetus palieka ir įšauna mintis
o gal dievas iš mano plaukų man į sielą
kad tie menki siluetai
taip trapūs ir trupantys
dantimis nagais neturimomis žiaunomis
tokie svarbūs savo pasauly yra
ir taip neišvengiamai keista
kad be jų netgi laikrodžiai nustoja tiksėti
o avietės prisirpti negali
ir kad visa sunyksta be jų
kaip tai keista
beribis žmogaus susidievinimas
o tie kur pakyla aukštai ir nusileisti vėl bando
jie tie didybės ir ilgesio paprastumui pilni
arba grįžę į pradžią
kartoja kad nereikia nereikia nereikia
būti dievais jei gimę esam žmonėm
tai tikėkim žmogiškumu
ir kartoja kad tai ką gimę turėjom
yra tai ką turėti privalom
kad visa ką kuriam ir švaistom
taip jie kartoja juk švaistom save
ir negaunam į gyvastį dolerio
po pusvalandžio jie pavargsta ir šnabžda
tikėkime tuo kas mes esam
tuoj patys suprasit
tik nepailskit
tikėti