Heraldijaus Paslaptis

Bažnyčios bokšte suskambejo varpas, gilus jo dūžio aidas nuslinko seno miesto siauromis gatvemis, neaplenkdmamas ne vieno simbolio. Senas valkata Heraldijus,  apsiverte ant kito šono, jis buvo senas valkata ne todel, kad jau senai toks yra, o todel kad buvo senas, tikriausiai todel jo taip ir neprieme i įvietinę valktų-elgetų draugiją “Ant kampo”. Taigi jį nustumė nuo kampo ir paliko ant šaligatvio, visi žino- jei tu guli nuošaleje, ne ant gaves, nei išmaldos nei užuojautos nelauk, gali laukti tik spyrio į pašoni ir tik vieno jei pasiseks.Heraldijus nelauke nei spyrio nei išmaldos nei užuojautos nei išmaldos, jis buvo gana keistas valkata.
  Ir vel tas varpas.Žmones renkasi sekmadienio mišioms. Heraldijus nevaikšto į bažnyčia ir neklauso mišių, jis netiki į Dievą, netiki ne į vieną iš jų, jis net netiki į žmogų nei į žmoniškumą, jam jie tokie pat nerealūs kaip ir jis pats. Jis miega.Jis tikrai keistas valkata, vien jau delto, kad jam tai ne amatas, o gyvenimo būdas pasirinktas jo paties visiškai nespaudžiant sunkioms gyvenimo sąlygoms. Matydamas prieš save visus galimus kelius jis ilgai svarste ir blaškesi, paeidamas šiek tiek vienu šiek tiek kitu, bet niekada nejaute, kad gyvena taip kaip turetu gyventi, o poto nusprende ir tapo tuo kuo daba yra, manau tuo kuo ir buvo, tiesiog valkata Heraldijum- laimingu žmogum, nes kaip yra pasakyta jis turi vargdieodvasią.
  Heraldijus pabunda, jaučiasi šiek tiek nejaukiai guledamas ant žemės, aplinkui vaikštant žmonems, bet perdaug nesusigėsta ir visai neraudonuoja jam mažai rūpi kiti žmonės panašiai kaip ir jis pats sau, sunku pasakyti kas jam rūpi.
    Sakiau, kad Heraldijus keistas, patikekit taip ir yra, bet jis nėra ypatingas, jis toks kaip visi, ir vien tas faktas, kad aš dabar šneku apie jį, nedaro jo ypatingu, aš tiesiog pasirinkau jį iš visos minios valkatų, taip kaip jis pasirinko gyvenimą. Jis neprašo išmaldos jo akys nereikalauja užuojautos ar meilės jis tiesiog guli ten ir viskas. Kartais pamiega, pasėdi, niekada nemačiau jo valgant, jis toks nerealus, kad atrodo lyg būtų ne iš šio pasaulio, iš kito matavimo, ir niekas nepastebi jį esant, nei jis pastebi esant kitus. Tik aš matau jį kasdien pro langą. Man reikia gerokai iškišti galvą laukan, kad pažiūrėti ar jis vis da ten, kur visada. Bet aš visada tai darau, pasižiūriu ir viskas, gryžtu atgal prie  kasdieninės savo veiklos, tik tam, kad kitą dieną tuo pačiu laiku vėl galėčiau į jį pažiūrėti, ir jis būna ten visada tuo pačiu laiku, niekada neveluoja, nes niekada niekur neina, jis neturi kur eiti, bet nemanau, kad tai jam nors kiek nors rūpi.
Kartais man kyla noras nusileisti žemyn, išeiti iš savo studijos, nueiti iki jo, duoti jam ką nors ar pasakyti kokią nors protingą frazę, o ga juokingą, tiesa niekada jo besijuokiančio. Bet niekada nenueinu, nes manau, kad jam tai nepatiktu, jam maloniau žinoti, kad aš esu kur esu, ir kad jis kiekvieną dieną tuo pačiu laikugali pakelti galvą ir šiek tiek prisimerkęs išvysti mane, persisvėrusį pro langą ir spoksantį į jį, tokiomis beprasmiškomis akimis kokiomis jis žiūri į mane.taip kartojasi jau nuo to laiko, kai jis tapo valkata  ir vieną dieną, apsirėdęs brangiu, pokiliams skirtu kostiumu jis lyg niekur nieko, nusprendė, atsisėdo ant šaligatvio ir dar dabar tebesėdi su tuo pačiu kostiumu tik aišku šiekt tiek susidevėjusiu ir apdulkijusiu.
  Heraldijus atsisėda atremdamas savo nugarą į papilkijusio nuo metu naštos namo sieną, atlošia galvą, įkvėpia oro, niekada nemačiau žmogaus taip gyliai kvepuojančio, jis ryte ryjo dulkiną gatvės orą, sprendžiant iš varganos jo buities manau, kad būtent tuo oru jis ir mito. Bažnyčios varpas paskelbė mišių pabaigą, minia miestelio gyventojų pasipyle pro siaurasduris,, didžiulė margaspalvė, įvairiajausmė, pilna klegesių ir kasdienybės klegesių minia, pasibaigus vidurio dienos mišioms skirstėsi po namus, grūsdamiesi siauruose akmenimis grįstose gatvelėse.Jie ėjo ir pro valkatų gatvę, nemaža dalis einančiūjų specialiai ėjo šiuo maršrutu, nes tai buvo puikiauisia proga atlikti jų kaip dorų katalikų pareigą prieš dievą ir kitus žmones, ir jie ėjo tai darydami su dideliu pasitenkinimu, tiesiog urmu aukodami visiems valkatoms iš eilės. Tik vienas Heraldijus likdavo nepastebėtas, nes niekada iš nieko nieko neprašydavo, sėdėdavo ten ir rydavo orą, kaip visada.Bet ta diena buvo ypatinga, kitaip juk nebūtu verta apie tai pasakot, ar ne?Pro jį eidamas vienas iš parapijiečių, palaikęs Heraldijų dar vienu gatvės valkata laukiančiu išmaldos ir del nepatogios jo gulesenos pozos trukdančios jam praeiti, parapijietis šiek tiek susinervno ir mesteldamas kažkoią, iš veido išraiškos manau, nemalonią, frazę, koja paspyrė Heraldijų, kad tas pasitrauktu, tuo momentu aš šiek tiek labiau nei visada persisvėriu per langą vos neiškrisdamas, labai jau norėjau išgirsti ką sakė tas žmogus, bet daug įdomiau už tai buvo Heraldijaus reakcija, jis nieko nepasakė, tiesiog pakėlė akis į jį palietusiį parapijietį, nusišypsojo ir kažką sumurmėjo sau po nosim, net jei būčiau stovėjas šalia tikriausiai būčiau nesupratęs ką jis sako.Parapijietis nusisuko ir nuėjo sau. Heraldijus atsistojo ir kaip niekur nieko pasuko priešinga kryptimi, manau, kad jis taip ir nenustojo šipsotis. Šis įvykis išmušė mane iš vėžių, iškart nusileidau žemyn ir nubėgau gatve paskui Heraldijų, pasiekęs pirmą skersgatvį pasižvalgęs ir niekur jo nematydamas pasukau atgal.Supratau, kad daugiau niekada jo nebepamatysiu, niekaa negalėsiu jo paklausti, paprašyti, kad jis atskleistu man avo paslaptį. Ši mintis per tas kelias minutes, kol aš gryžau iki tos vietos, kur visada sėdėdavo Heraldijus, tapo nepakeliama kančia, jaučiausi lyg lažkas nepaprastai reikšmingo ir paslaptingo praslydo man pro pirštus ir jau niekada nebesužinosiu, kas tai buvo. Aš nenorėjau, kad taip atsitiktu. Aš nusprendžiau. Atsisėdau ant šaligatvio, atrėmiau nugrą į šaltą sieną ir tapau nematomu.


                               










                                                                              Kaunas 2000 09 03