1.

Giliai įkvepiau. Užuodžiau gaivų vasaros kvapą. Toks būna tik anksti ryte ir tik miške. Ir man tai patinka. Tvirčiau suspaudžiau šautuvo rankeną ir pažvelgiau pro taikiklį. Tokiomis akimirkomis mano protas tarsi aptemsta, nejauti nieko ir apie nieką negalvoji, tiesiog atlieki reikalingus judesius nė pats to nesuvokdamas. Visą savo dėmesį sutelki į taikinį, ir visa kita tampa nesvarbu. Tą kart aš stebėjau nedidelę stirną. Puikus laimikis, net ir šiuose miškuose retai sutiksi tokį gražų ir jauną gyvūną. Ši stirna grakšti, malonu buvo vien žiūrėti kaip ji šokčioja per nedidelius krūmelius, nukritusias medžių šakeles, ji atrodė tokia lengva, jog, rodos, vėjas stipriau pūstels, o ji ims ir nuskries kartu su tuo gūsiu. Bet ne – stirna vis šokinėja, kur ne kur sustodama ir pauostydama žemę. Ryto saulės spinduliai, prasiskverbę pro tankias medžių šakas krinta ant dailaus, žvilgančio stirnos kailio. Net nesinori žūdyti tokio dailaus gyvūno, bet jie tam skirti, taip jau pasaulyje sudėliota ir aš tai puikiai žinau, todėl tik dar tvirčiau suspaudžiau savo ginklą ir nusitaikiau į stirną. Mačiau tik ją, viskas aplink sustojo. Iškvepiau orą ir tuo pačiu metu nuspaudžiu gaiduką. Pasigirdo griausmingas šūvio garsas ir nuo medžių viršūnių pakylo paukščiai. Tačiau tuo pat metu išgirdau kaip kažkas suklykia. „Tai žmogus“ supratau aš ir visas nustėrau iš baimės. Aš pataikiau į žmogų. „Ne, ne, negali būti“ vis kartojau sau, tačiau pažvelgęs į kairę išvydau, kaip medžių tankmėje dingo stirna. Sveika, ji nuliuoksėjo taip greitai, kaip joks sužeistas žvėris nesugebėtų. Tuomet užsimečiau ginklą ant peties ir kaip galėdamas greičiau pradėjau skverbtis pro miško tankumyną. Pasigirdo dar vienas agonijos persmelktas klyksmas ir aš pradėjau bėgti dar greičiau. Tos akimirkos buvo vienos sunkiausių mano gyvenime, kol rankomis skyniausi sau kelią, nekreipdamas dėmesio į veidą drąskančias šakeles ir žinojau, kad kažkur netoliese dėl mano kaltės miršta žmogus. Laimei netrukus pamačiau ant žemės gulintį kūną. Žmogus gulėjo susirietęs, nemačiau jo veido, taigi pribėgęs atverčiau kūną. Tai buvo vyriškis. Maždaug keturiasdešimties metų, jis gulėjo ir išsigandusiomis akimis žiūrėjo į mane. Mačiau, kaip sunkiai kilnojosi jo krūtinė. Aš nieko negalvodamas pradėjau atsiprašinėti.
O, atleiskit, aš nenorėjau, ne, - nė pats nepajutau kaip gerklę užspaudė ašaros, toks buvau išsigandęs.
Vyras nieko neatsakė, tačiau mano akys nuslydo ant jo krūtinės kur žiojėjo didelė šautinė žaizda.
O velnias! – sušukau aš, - aš tikrai tai padariau.
Paimk, - sugargė vyriškis ir įbruko man į rankas nedidelį maišelį.
Kas? – nustebau aš.
Vyras vėl tylėjo kurį laiką tiesiog žiūrėdamas tiesiai man į akis. Staiga jo akys užsimerkė ir aš tiesiog stebėjau kaip jis miršta. Netrukus žmogus nustojo kvepuoti ir jo kietai sugniaužtas kumštis atsileido. Aš išleidau kažkokį garsą, panašų į išsigandusio šuns cypimą. Tą akimirką aš be galo gailėjausi šį rytą pakilęs iš lovos, pasiėmęs šautuvą ir išėjęs medžioti, gailėjausi apskritai gimęs. Visas mano kūnas buvo nutirpęs, galvoje nesisuko jokios mintys, jaučiausi beviltiškai. Turbūt būčiau taip sėdėjęs iki pat žiemos, greičiausiai to ir norėjau, jei ne žingsniai ir šauksmai, atsklidę iš miško gilumos. Girdėjau žvangančius ginklus ir sunkius žingsnius. „Kareiviai“ pamaniau aš. Atėjo manęs nužudyti, manęs už tai ką padariau. Nieko nelaukęs pašokau ir pasileidau bėgti bet kur, svarbu kad kuo toliau nuo tų žmonių. Jei jau padariau tai, už ką visą man skirtą amžinybę teks degti pragare, pasistengsiu čia pagyventi kiek galima ilgiau. Keista, dar prieš kelias minutes būčiau visai sutikęs numirti, o dabar nieko kito taip stipriai netroškau, kaip gyventi. Žingsniai už nugaros vis artėjo, o aš net nežinojau kur bėgu. Laimei, netrukus atpažinau pažįstamus miško takelius. Pasukau tuo, kuris turėjo atvesti mane prie upės. Tikėjausi, jog ji man padės, nors nežinojau kaip. Staiga kažkas sušuko:
Jis bėga!
Jam atsiliepė:
Jau netoli, netoli!
Man vėl nuo baimės apmirė širdis ir kojos tapo tarsi švininės. Nežinojau, kaip jos kilnojasi, nes pats visiškai nebeturėjau jėgų, tačiau netrukus išvydau prieš save upę ir kiek galėdamas greičiau pasileidau link jos. Sustojau jau prie pat kranto. Ir nežinojau ką daryti.
Paskubėkim! – kažkas vėl sušuko.
Tą akimirką man gimė kvaila mintis, tačiau nieko geriau negalėjau sugalvoti. Nusimečiau visus savo drabužius ir ginklą. Tuomet prisiminiau vyro duotą maišelį, kuris buvo mano kišenėje ir stipriai sugniaužęs jį kumštyje, šokau į upę. Vanduo buvo šaltas ir nemaloniai nutvilkė mano kūną, tačiau aš nekreipdamas dėmėsio į šaltį pradėjau irtis į krantą. Iš pradžių greitai, tačiau netrukus mano tempas sulėtėjo, o srovė tapo dar stipresnė. Bijojau atsigrežti atgal, o krantas buvo dar gana toli. Sukaupiau paskutines jėgas ir pasiekiau sausumą. Išlipęs pasileidau per bruzgynus. Vieną akimirką atsigrežiau atgal ir išvydau mane persekiojančius žmones. Tai tikrai buvo kareiviai. Staiga vienas iš jų iššovė. Aš inkstinktyviai pasilenkiau ir išsigandęs bėgau toliau. Rankomis skyniausi kelią pro neįžengiamus bruzgynus, po kiek laiko kareivių žingsnių nebesigirdėjo. Aš sustojau ir akimirką įsiklausiau – tyla. Lengviau atsidusau, tačiau dėl viso pikto pabegėjau dar truputį ir tuomet netekęs jėgų kritau ant žemės. Kurį laiką tiesiog gulėjau nejudėdamas. Po kiek laiko sugėbėjau atsistoti. Kaulai buvo sustingę, o kojos šaltos. Dabar jau gailėjausi, kad rūbus palikau kitame upės krante. Bet laiko galvoti, ką dar ne taip šiandien padariau, neturėjau, taigi lėtai, atsargiais žingsniais pradėjau judėti į priekį. Daugmaž žinojau, kur esu ir kur eiti. Planavau grįžti namo, pasiimti naujus rūbus, o tada, neatsisveikinęs su močiute, kur nors bėgti. Kareiviai matė mane, o jie nėra mūsiškiai. Mačiau iš uniformų. Lygiai taip pat apsivilkęs buvo ir mano nužudytas žmogus. Kaip siaubingai dabar šis žodis nuskambėjo mano galvoje. Tačiau dabar tai jau nieko nekeičia, kareiviai ieško manęs už jų draugo nužudymą. Nužudymą. Iš mano krūtinės išsprūdo gili dejonė. Aš – nužudžiau žmogų. Neturėjau jokių minčių, nežinojau ką dabar darysiu, bėgti vis vien reikės. Tik kur? Prisijungti prie partizanų? Taip, tai ir reikės padaryti. Tik kur juos rasti? Kaip galėdamas greičiau skyniausi kelią per mišką, nes saulė jau buvo vakarop. O kai sutems, namų rasti niekaip nesugebėsiu. Laimei netrukus išvydau jau taip gerai pažįstamus takelius, nuvirtusius rąstus, krūmus ir kalveles. Jau netoli. Už poros minučių išbėgau į kaimą. Per siaurą gatvelę pasileidau link savosios trobos. Keletas vyrų dar dirbo kieme, o vaikai spoksojo į manę nustebę.
Ko žiūrit? – neiškentęs sušukau, - visai buvau pamiršęs, jog esu nuogas.
Įgriūvau į trobos vidų. Laimei, močiutės ir dėdės Stepono čia nebuvo. Greitai susirinkau rūbus, apsirengiau, įsispyriau į batus, pasiėmiau gabalėlį duonos, ir išbėgau į lauką. Žinojau kur eisiu. Pas Vygantą. Kas jau kas, bet jis geriausiai žino, kur galima rasti partizanus. Man jis tikrai pagelbės. Radau jo trobą ir smarkiai pasibeldžiau į duris.
Vygantai! – drebančiu balsu sušukau.
Tyla.
Vygantai, man reikia pagalbos!
Duris atidarė Vyganto žmona.
Jis prie upės, Jonai. Ką jam perduoti? Tu geriau eik namo, vėlu jau, o ryt daug darbų laukia. Ir kaip sekėsi medžioklėje? – moteris maloniai nusišypsojo.
Nesvarbu, - tyliai tariau ir nieko nelaukęs pasileidau prie upės.
Laimei, Vygantas tikrai ten buvo. Senis sėdėjo ant kranto su meškere rankoje ir ramiai spoksojo į raibuliuojantį vandenį. Aš uždusęs pribėgau ir atsisėdau šalia.
Žinai, Jonai, - ramiai paklausė Vygantas, - ką reikia daryti, kad žuvys visada kibtų?
Ne, - nekantraudamas atsakiau aš, tačiau jaučiau, kad senis supranta, jog atėjau kažko prašyti, taigi verčiau palaukti, kol jis pats pradės kalbą.
Reikia norėti ir turėti viltį, - senukas žibančiomis akimis pažiūrėjo į mane, - norėti. Jei tik kažko nori, turi kantrybės, ir nesibodi darbo, gausi.
Bet vien dėl to, jog nori pasigauti žuvies, žuvys pačios nepradės plaukti artyn tavęs, ar ne? – tariau aš.
Vygantas nusišypsojo ir kurį laiką tyliai žiūrėjo į upę. Staiga senis trūktelėjo meškerę ir ištraukė didelę kuoją. Nemažą, jos žvynai žvilgėjo vakaro saulėje, o uodega sparčiai plakė orą.
Bet jos plaukia, - laimingas atsakė senukas.
Aš sėdėjau ir nustebęs žiūrėjau, kaip Vygantas ištraukia kabliuką žuviai iš žabtų ir kurį laiką į ją pažiūrėjęs vėl paleidžia į upę.
Kodėl? – paklausiau aš.
Visi nori gyventi Jonai, kam atimti šį malonumą iš vargšos žuvelės, juolab kad Petras ryte buvo žvejoti.
Tai kam tuomet išvis žvejoti? - žodžiai greitai išsprūdo man iš burnos. Man gerklę vėl užspaudė, kai pagalvojau, apie Vyganto žodžius.
O dabar aš žvejoju dėl malonumo, ieškodamas ramybės. Ir galiu pamatyti, kokia trapi ir nuostabi yra gyvybė, ir koks mylintis ir geras yra Dievas, jei ją suteikia net ir tokiems mažiems padarėliams. Džiaukis Jonai, kad ir tau ponas Viešpats jos nepagailėjo, - maloniai tarė Vygantas.
Nieko neatsakiau, tiesiog sėdėjau ir tylėjau.
Bet tu čia ne to atėjai, ar ne? – paklausė Vygantas.
Ne.
Kalbėk, - paragino senukas.
Man reikia patekti pas partizanus, į bunkerį, - tvirtai pasakiau, - tu vienintelis žinai, kur juos rasti.
Turi būti kažkoks reikalas, jei jau taip reikia pas juos keliauti.
Aš nužudžiau žmogų, - ištariau ir užsimerkiau, - priešo karį, čekistą, - netyčia, - kvailai  pridūriau.
Senis Vygantas suprato, kad nejuokauju, tokiais dalykais nejuokaujama. Jis padėjo meškerę, ir pažvelgė į mane. Senuko akys, visai neseniai taip linksmai žibėjusios, dabar buvo rūsčios ir nieko gera nežadėjo. Jis kietai sučiaupė lūpas ir tylėjo.
Mano tėvų seniai nebėra, motina mirė gimdydama, o tėvas kare. Vygantas man atstoja abu. Taigi dabar sedėjau prieš jį susigūžęs, lyg nusikaltęs vaikas ir negalėjau pakelti akių. Bijojau.
Senis kietai sučiaupė lūpas, prasižiojo, tačiau iškart vėl susičiaupė. Lyg ir norėjo kažką sakyti, lyg ir ne. Dabar troškau, jog jis kalbėtų, išplūstų mane, nubaustų, kad tik ką nors darytų. Jau gailėjausi prisipažinęs, tačiau neturėjau kitos išeities. Nuo senuko vis vien nieko nepaslėpsi, iš akių mato, jei kas ne taip.
Man nerūpi, kokiomis aplinkybėmis tu tai padarei, tyčia, ar netyčia. Kur jis dabar yra? – piktu balsu paklausė senis.
Miške, negyvas, bet mane vijosi kiti stribai, dabar jie greičiausiai vis dar ten, - tyliai atsakiau aš,
Ir tu bėgai į kaimą, iškart?
Taip.
Kvailys! – sušuko Vygantas, - Kvailys tu, Jonai! Jei dabar jie ras kaimą, tu būsi kaltas, vaike, tu! Sakys, kad partizanai čia slepiasi ir tada kas, a? Visus į tremtį, kalėjimus, namus sudegins. Ir netruks slėptuvę surasti. Kvailas tu, vaike, kvailas!
Aš pravirkau. Negalėjau daugiau tverti, kvailas aš, tikrai kvailas.
Tylėk, - iškošė Vygantas ir vožė man per pakaušį.
Išsigandęs nutilau.
Dabar tu dingsi iš kaimo, ir kuo greičiau, tuo geriau, susirink daiktus ir dink, - senukas nusisuko nuo manęs.
Bet kur man eiti? – sukūkčiojau.
Palauk! Eisi į šiaurę, prie kelio. Pasisuk prie jo taip, kad matytum girią. Ir eik tiesiai, per girią, tolyn, globėjas turbūt budi naktį, o gal ir broliai bus išėję maisto, pamatys, kad savas ir lieps keliauti iš kur atėjęs, o tu jiems viską paaiškink. Įsileis. Tik eik slapstydamasis, atsargiai, nes čekistai žino, kad partizanai naktį išeina, tai maisto vogti, tai globėjams padeda laukuose dirbti, jei tave pamatys, kankins, kol pasakysi kur slėptuvė. Žinai, ar ne – jiems nesvarbu.
O man nakvoti, pernakvoti kaime galiu? Naktis juk.
Keliauk tik! – Vygantas vėl suriko, - ir nesigręžiok, jei koks stribas pro šalį eis, dėmėsį patrauksi. Greitai!
Aš nieko nelaukęs apsisukau ir griūdamas nubėgau. Kiek pabegėjęs atsigręžiau ir sušukau:
O močiutė, Steponas?
Aš jiems pasakysiu, o tu dink! – vėl pavarė mane senis.
Kurį laiką dar pažiūrėjau į senį. Myliu aš jį, ir visus kitus myliu, kaimą, upę, mišką, draugus, trobą ir kiekvieną akmenėlį. O dabar turiu išeiti, ir visai neturiu laiko atsisveikinti.
Dink! – vėl suriko Vygantas.
Aš apsisukau ir pasileidau link kelio.
Bėgau tol, kol krūtinę pradėjo varstyti nebepakeliamas skausmas, ir visiškai netekau kvapo. Sustojau ir, kurį laiką, atsirėmęs rankomis į kelius, sunkiai kvėpavau. Jau buvo tamsu. Tik dabar tai suvokiau, ir apsižvalgiau. Tamsoje buvo sunku ką nors įžiūrėti, tačiau supratau, jog dar esu gana toli nuo kelio. Pradėjau eiti, tačiau netrukus sustojau. Pasirodė, jog už manęs kažkas yra. Greitai apsisukau, ir netekęs pusiausvyros, nukritau ant žemės. Įsiklausiau. Tyla. Tik medžiai, genami vėjo, skleidė vos girdimą šnaresį. Atsistojau ir vėl pradėjau eiti. Ir vis greičiau, greičiau, galiausiai vėl pradėjau bėgti, nes visur man girdėjosi žingsniai. Bėgau, bet nemačiau kur, tokia tiršta buvo mane supanti tamsa. Kas jei čekistai dabar mane užtiks? Tamsoje, vieną, bėgantį. Partizanas, sakys, ir vietoje nušaus, arba lieps parodyti slėptuvę, o aš dar net to nežinau. Ne, taip nebus, tariau sau ir pradėjau dar greičiau bėgti. Tik staiga mano kojos už kažko užkliuvo ir visu svoriu kritau ant žemės. Galvą taip suskaudo. Apsiverčiau ant nugaros ir kurį laiką gulėjau įtempęs ausis. Tuomet supratau, jog guliu ant kieto žvyrkelio. Atsistojau, apsižvalgiau. Kelias! Nudžiugau ir kelis kart apsisukęs galiausiai įžvelgiau girią. Toje vietoje tamsa buvo tirštesnė. Laimingas nužygiavau į priekį. Netrukus įžengiau į  pačią girią ir pradėjau eiti lėčiau, čia nebuvo takelių, taigi reikėjo atsargiai dėti kojas, kad už ko nors neužkliūčiau. Visą laiką žingsniavau lėtai, kas kelis žingsnius sustodavau ir gerai įsiklausydavau. Bene išgirsiu kokius žingsnius. Tačiau buvo ramu. Po kiek laiko atsidūriau pačioje girios tankmėje. Čia buvo taip tamsu, kad beveik nieko nemačiau. Stipriai mirksėjau, tačiau vis vien buvau lyg aklas. Staiga išgirdau žingsnius. Greitai sustojau, apgraibomis prisišliejau prie kažkokio medžio kamieno ir įsiklausiau. Tyla. Kažkas mane išgirdo, tikrai išgirdo, nes užmyniau ant kelių šakelių ir jos garsiai trakštelėjo. Tačiau tas kažkas nebuvo čekistai. Žinojau.
Broliai? Partizanai? – sušnibždėjau aš.
Staiga mane kažkas griebė už nugaros ir bloškė ant žemės.
Pajutau, kaip mane kažkur tempia, pabandžiau pasukti galvą, kad matyčiau, kur esu, ir kas mano užpuolikai, tačiau kaklą taip skaudėjo, jog sugebėjau tik sudejuoti.
Atsibudo, - kažkas tarė.
Nederėjo mums jo čia atsitempti, iškart reikėjo nušauti ir miške užkasti.
Bet jis dar  visai vaikas, penkiolikos, gal šešiolikos metų.
Nesvarbu.
Aš... – pradėjau kalbėti, - aš nuo Vyganto.
Staiga mane tempę vyrai sustojo.
Nuo Vyganto? – kažkuris paklausė.
Jis nuo Vyganto.
Jis meluoja, - atsiliepė šiurkštus balsas, - kas tas Vygantas? -  paklausė.
Dėdė Vygantas, - sukaupęs jėgas atsakiau, - iš mūsų kaimo. Jis protingas, mėgsta žvejoti, jo žmona...
Aš žinau, kas jo žmona, - nutraukė mane, - o tu pats kas?
Jonas. Rimvydo sūnus.
Jis to Rimvydo, kur kare žuvo, vaikas! – kažkas sušuko.
Patylėk, Petrai. Pats matau ir žinau. Kokiu reikalu tu čia? – paklausė manęs.
Mane Vygantas siuntė, aš nužudžiau vieną karį. Čekistą matyt.
Kaip tai nužudei? – nustebo vyras.
Aš... netyčia, tiesiog... – jau norėjau pradėti savo istoriją, tačiau vyriškis mane nutraukė:
Ne čia, vaike. Eime.
Jie mane pastatė ant kojų ir pradėjome eiti. Mano kojos buvo pavargusios, sunkiai kilnojosi, tačiau negalėjau sustoti. Miške buvo taip tamsu, jog beveik nieko neįžiūrėjau, taigi negalėjau spręsti, ar toli nuėjome. Staiga išėjome į atvirą lauką. Čia mėnulis apšvietė nemažą plotą ir galėjau apsižiūrėti. Pagal viską, namai nuo čia buvo toli, kadangi vietovės, medžiai ir krūmai atrodė nepažįstami. Tolumoje pamačiau nedidelę sodybą. Vienui vieną visame lauke. Vienkiemis.
Čia? – paklausiau aš, kadangi buvau girdėjęs, jog partizanai slėptuves rengia pas bendrininkus, įvairiose sodybose, - tačiau man nieko neatsakė.
Kai iki sodybos buvo likę maždaug dvidešimt metrų, mes sustojome. Vienas iš partizanų apsižvalgė ir pritūpęs ant žemės, pradėjo ją čiupinėti. Staiga, rodos, kažką užčiuopė ir pradėjo sklaidyti lapus, sudžiūvusias šakeles į šonus. Prieš mūsų akis atsivėrė liuko dangtis.
Tunelis? – išsižiojau aš.
Tuomet mojuodamas ranka nuo sodybos pusės atbėgo pagyvenęs vyriškis.
Na, šiandien ankstokai, dar nė nepradėjo švisti, - tarė jis.
Turim svečią, - atsakė vyras šiurkščiu balsu.
O... – nustebo senukas. Jis skvarbiu žvilgsniu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, -  Ir kas jis bus toks?
Tai ir išsiaiškinsim.
Na gerai, vėliau pakalbėsim, girdėjau šiandien jie vaikšto po kaimus, daro kratą, - pasakė senukas, - tyliai sėdėkit.
Žinoma, - atsakė vyras ir atvėrė liuko dangtį. Anga buvo siaura, tačiau neilgai trukus visi vyrai sulindo vidun.
Tunelis buvo ilgas, turbūt vedė iki pat sodybos. Ant sienų kabėjo vos keletas žibalinių lempų, tvyrojo prieblanda. Netrukus priėjome nedideles medines duris.
Štai čia – bunkeris, - vienas iš vyrų man nusišypsojo.
Patalpa buvo ankšta, vietos nedaug, beveik visą laiką teko vaikščioti susilenkus. Nebuvo nei grindų, nei sienų, nei lubų. Viskas buvo tiesiog molio asla. Stovėjo keletas nedidelių kėdžių, spintelių. Kitame kambaryje buvo šeši dviaukščiai gultai. Dvylikai žmonių. Daugiau bunkeryje tilpti negalėjo. Iš viso buvo trys angos, išeinančios į paviršių, tačiau ir jos, kaip paaiškino vienas iš partizanų, buvo užverčiamos, jei tik pasigirsdavo pavojaus signalas, kad tik stribai nerastų. Kai tik angos būdavo užverčiamos, partizanai turėdavo labai mažai laiko, kadangi, oro bunkeryje likdavo visai nedaug. „Užtektų maždaug valandai, gal dar mažiau“ paaiškino vienas iš vyrų. Patalpoje tvyrojo žemės ir pelėsių tvaikas, o pačių partizanų oda buvo sausa ir išblyškusi. Taip atrodo žmonės, retai gaunantys saulės šviesos. Sodyboje, po kuria įrengtas bunkeris, yra pirtis. Partizanai paaiškino, jog namo gyventojams išėjus, pro angą išlendą jie ir nusimaudo. Toks ir yra tas partizanų gyvenimas. Tačiau man jis pasirodė įdomus ir netgi jaudinantis. Nors ir girdėjau daugybę istorijų, kaip priešai susprogdina bunkerius, juos užverčia, ar partizanai uždusta, tačiau vis vien norėjau čia gyventi, juolab, kad dabar kito pasirinkimo ir neturėjau. Be to, beveik visada čekistai bunkerius aptinka, tik kam nors išdavus jų buvimo vietą, o šiame bunkeryje gyvenantys partizanai patikino, jog tiek bendrininkas, tiek visi čia esantys vyrai yra patikimi.
Vos atėjus, man davė atsigerti šalto vandens, pasodino ant vieno iš gultų ir turėjau išpasakoti visą istoriją. Papasakojau, kaip ėjau medžioti, kaip išgirdau kažkieno šauksmą, priėjęs pamačiau, jog tai čekistas. Vėliau, kaip grįžau į kaimą, pakalbėjau su Vygantu ir kaip bėgau ieškoti partizanų. Tik tai, kaip Vygantas mane apšaukė, ir apie čekisto man duotą maišėlį, nutylėjau.
Tu drąsus vaikas, - tarė man vyras šiurkščiu balsu, matyt šio bunkerio vadas, - nepabūgai ir pabėgai.
Dėkui, - tariau aš.
Iki aušros nedaug laiko, verčiau išsimiegok, kol dar gali, ryt vėl pašnekėsime, - paplekšnojo man per petį vyriškis ir nuėjo tolyn.
Palaukite, - pasakiau aš, - man įdomu, juks jūs nužudote ne vieną žmogų, ne vieną čekistą. Kaip sugebate su tuo gyventi?
Mes ir negyvename, neturime tikro gyvenimo, vaike. Apsižvalgyk. Ar tu laikai tai gyvenimu? Bet mūsų dėka yra žmonių, kurie gali gyventi, - nusišypsojo vyriškis, - o dabar eik miegoti. Labanakt.
Aš atsisėdau ant gulto krašto ir kurį laiką pasėdėjęs prisiminiau tą maišelį, kurį man į rankas įbruko čekistas. Paėmiau jį ir atidariau. Viduje buvo vienui vienintelė popieriaus skiautė. Išvyniojau ją. Tai buvo laiškas. Laiškas, kaip supratau, rašytas kareivio sūnui. Viso neperskaičiau. Suglamžiau ir įkišau atgal į maišelį. Tuomet užsimerkiau ir kurį laiką tyliai sėdėjau. Sąžinės balsas manyje prabudo. „Bet aš juk netyčia, netyčia“ vis kartojau. Bet vis vien. „Aš atėmiau iš vaiko tėvą, o iš žmogaus gyvybę“. Su šia mintimi ir užmigau. Vis vien geriau, nei sėdėti ir graužti save dėl to, ko jau nebepakeisi.
                                                              ***
Pabudau, kai pajutau, jog mane kažkas purto.
Kelkis, kelkis! – šnabždėjo.
Kas nutiko? – pašokau iš gulto.
Po visą bunkerį zujo partizanai. Prie manęs priėjo vyras, kuris vakar mane sutiko, ir nusivedė.
Kur mes einame? – vis klausinėjau.
Gavome pavojaus signalą, čekistų patikrinimas, visos angos užverstos jau maždaug keturias minutes, reikia paskubėti.
Ką? – negalėjau patikėti.
Visi vyrai suėjo į didžiausią patalpą bunkeryje, lyg ir prieangį. Mane greitai paguldė ant žemės ir visi nutilo. Ant grindų gulėjo dvylika, su manimi tryliką žmonių. Visi lėtai kvėpavo ir klausėsi. Aš taip pat įsiklausiau, viršuje girdėjosi balsai, tačiau ką jie kalba, suprasti buvo neįmanoma. Norėjau kažką sakyti, tačiau vyriškis nutildė mane:
Ššš... Jie gali išgirsti, reikia tylėti ir laukti.
Taigi aš gulėjau ir laukiau. Ėjo laikas, o balsai vis netilo. Maždaug kas penkias minutes vienas iš partizanų pranešdavo, kiek laiko jau čia gulim. „Trisdešimt penkios minutės“ pasigirdo balsas. Bėgo sekundės, tačiau dabar jos atrodė ilgos lyg valandos. O nerimas ir baimė širdyje vis augo. Bijojau, kad pritrūks oro, taigi nejučia pradėjau kvėpuoti tankiau. Pastebėjau, jog panašiai elgiasi ir kiti vyrai.
Nurimk, - vos girdimai sušnabždėjo partizanas, - jei jaudinsies bus tik blogiau.
Pasistengiau nurimti. Netrukus Užsigalvojau apie čekistą, kurį nužudžiau. „Kam jis davė man tą laišką? Norėjo, kad pajusčiau kaltę, kad suprasčiau, ką padariau? Jei taip, jam pavyko. Šio įvykio nepamiršiu visą savo gyvenimą“.
Penkiasdešimt aštuonios minutės, -staiga kažkas sušnabždėjo.
„Penkiasdešimt aštuonios minutės! “ supratau aš. O sakė, kad oro užteks tik valandai. Tačiau aš susitvardžiau ir mėginau toliau ramiai gulėti, tačiau jau pradėjo trūkti oro, o balsai lauke vis netilo. Apsižvalgiau ir pamačiau, jog taip elgiasi ir kiti vyrai. Keli pradėjo muistytis, o man apsvaigo galva.
Sulaikykite kvėpavimą, - sušnabždėjo vadas ir visi giliai įkvėpė.
    Sėkundės vėl bėgo. Supratau, jog mes čia jau kiek daugiau nei valanda. Staiga vienas iš vyrų neiškentęs pašoko ir pasileido link išėjimo. Jis pradėjo šaukti. Tuomet baimė mano širdyje peraugo į paniką ir aš taip pat pašokau. Pabandžiau įkvėpti, tačiau tik sužiobčiojau, į plaučius pateko vos gurkšnelis oro. Mane griebė vadas ir vėl paguldė ant žemės, aš po truputį bandžiau kvėpuoti, tačiau akyse jau temo, o krūtinę kažkas tarsi drąskė.
Laikykis, vaike, laikykis, - šnabždėjo man vyriškis, - to vaikino šauksmo rodos niekas neišgirdo, taigi dar turime vilties, laikykis.
Staiga pašoko ir kiti vyrai, jie išvartė spinteles ir gultus, bunkeryje kilo sumaištis. Partizanai bandė šaukti, tačiau plaučiuose trūko oro ir jie tik cypė, keletas nubėgo prie angų, ir pabandė atkapstyti žemes, tačiau tai buvo neįmanoma. Kenčiau agoniją, akyse aptemo, plaučiuose nebeliko oro, pradėjau šliaužti link išėjimo. Ir tuomet man staiga užgulė ausis, pajutau, kaip netenku sąmonės, nuleidau galvą ant žemės ir užsimerkiau. „Visi nori gyventi Jonai, kam atimti šį malonumą iš vargšos žuvelės, kam atimti šį malonumą iš vargšo kareivio“ tai buvo paskutinė mintis, nuaidėjusi mano galvoje. Supratau, kad taip jau lemta. Viskas užtemo ir baigėsi.