Moterys myli stipriau

Dažnai moterys sako, kad vyrai nemoka mylėti, ar tikrai taip yra? Ar tikrai vyrai nesugeba mylėti ir neturi to jausmo. Brangieji skaitytojai, šioje knygoje aš noriu jums papasakoti keletą vyriškų istorijų, kuriose vyrai tikrai myli, ir kaip jie moka mylėti. Viena bėda, pasirodo, kad jų meilė, deja, nė vienai nereikalinga. Kodėl? Kas nutinka, kas dėl to būna kaltas? Ir aplamai, ar meilėje yra kaltų, ir kas yra toji meilė? Aš neatsakysiu į šiuos amžinus klausimus, kodėl vieni myli, kodėl kitus palieka. Tai ne mano jėgoms, aš noriu tik papasakoti keletą paprastų gyvenimo istorijų. Jūs patys nuspręsite, ar vyrai moka mylėti. Tikiuosi, kad bent vienai širdutei šita knyga patiks.
      Visiems linkiu gero skaitymo. Ir, brangiosios moterys, prašau daugiau niekada negalvokite, kad vyrai nemoka mylėti.

      Pagaliau duobėtu keliuku važiuoti man lieka paskutiniai du trys šimtai metrų. Mano mašina neskubėdama rieda likusius kelis metrus. Ir aš jau čia, aš atvažiavau, ir vėl esu prie šito mažo pasaulio taškelio. Esu vietoje, prie savo jūros, prie mano mylimos jūros ir jos kranto.
      Jūra, aš vėl glausiuosi prie tavęs, vėl būsiu su tavimi ir su jomis. Keturios su puse valandos kelio nuo to miesto, kuriame gyvenu, ir jau pagaliu esu čia. Gesinu įkaitusį variklį, mano širdis pašėlusiai daužosi, bet ar galėtų būti kitaip? Nemanau, nors jau daug laiko nuo to įvykio praėjo, bet vis tiek esu labai susijaudinęs. Taip, tai čia, tai ta vieta, tos kopos, tie nepakartojami man kvapą gniaužiantys krantai, ir gerai, kad čia niekas nesikeičia. Tai tu, mano mylimoji, mano ištikimoji jūra, jūružė. Prie tavęs, būtent tik į šitą vietą, aš kiekvieną kartą atvažiuoju arba, tiksliau sakant, sugrįžtu. Tik čia ir niekur kitur. Tik šitas mažytis žemės lopinėlis yra mano.

      Atidarau dureles ir lėtai išlipu iš savo apdulkėjusio automobilio. Pilna krūtine įkvėpiu gaivaus jūros oro. Porai akimirkų lengvai apsvaigstu. Visas mano kūnas nueina virpesiais. Čia toks gaivus oras, vėl puikiai girdžiu, kaip jūra sveikina mane, ji vėl man moja savo melsvomis bangomis. Trumpam užmerkiu akis. Mano jūra, tik ji ir aš. Visiškai vienas pabūsiu čia tris dienas ir tris naktis su savo dabartinėmis mintimis, brangiais prisiminimais ir žinoma su jomis. Su jomis keturiomis. Viena suaugusia ir trim mažom būtybėm.
        Atsimerkiu, palengva prieinu prie kopos skardžio. Ar jūs žinote, kad iki jūros yra tik gerų 50 metrų? Šis skardis gana aukštokas, ei, kur ta mūsų jūra? Ji tikrai yra visai šalia, ten apačioje po mano kojomis. Matomumas tiek į vieną pusę tiek ir į kitą, daugiau negu geri aštuoni kilometrai. Įdėmiau apsižvalgau, beveik nieko aplinkui nėra. Tik kairėje kranto pusėje, už kokio gero kilometro, keletas žvejų sėdi palei jūrą. Juodas ilgakakles meškerikes užmetę, jie bando savo laimę, gal ką ir sugaus. Viskas priklausys nuo Neptūno ir laimės deivės. Norės jūružė, tai leis keletą žuvikių jiems pasigauti.
      Daugiau, atrodo, nieko nematyti. Vadinasi, vėl būsiu vienas, tiksliau visiškai vienas. Taip čia ir turi būti visada. Nors jūra visų, bet čia, brangieji, yra mano krantas. Žinoma, aš truputį juokauju. Jūra, tu tikrai esi visų, už tai jūsų labai atsiprašau.
        Kaip ir prieš tuos ketverius metus, viskas labai panašu. Na gal kažkiek pasikeitė šita kranto linija, ar kur daugiau akmenų tyčiom pribarstė išdykėlė rudeninė audra. Bet iš principo niekas nepasikeitė, viskas liko taip pat kaip ir buvo man būnant čia paskutinį kartą. Tai ką gi? Gal jums jau įdomu sužinoti, kodėl aš čia vienas atsidūriau prie šito negyvenamo kranto. Dabar pats vasaros atostogų metas. Oras ir vanduo yra tokie nepakartojami, tiksliau nerealiai pasakiški. Šią vasarą, nors bendrai, kaip ir kiekvieną, tūkstančių tūkstančiai, jeigu ne milijonai žmonių važiuoja, lekia, skrenda prie vandens telkinių prie šios jūros, arba kitų panašių.
      Kodėl gi aš turėjau atvažiuoti čia vienas? Manau, kad kitą vasarą į šią kelionę kažką pasikviesiu kartu. Kas norės, galės drąsiai kartu su manimi atvažiuoti. Nežinau, gal mano dukra norės čia pabūti, o gal kuris iš jūsų, mano mieli skaitytojai, panorėsite šią vietą pamatyti savo akimis.
    Supraskite, būtent čia ir yra ta vieta, kurioje su manim nutiko viena keista ir labai man svarbi istorija. Ji prasidėjo ir baigėsi kaip tik čia, šitoje vietoje, prie šito jūros kranto. Tai galėjo nutikti ir bet kuriam iš jūsų, bet likimas kažkodėl pasirinko būtent mane. Turiu būti jam užtai dėkingas. Dėkingas... Kaip lengvai iš mano lūpų sklinda šitas taip retai mumyse girdimas žodelis. Dėkoju, padėka, dėkingumas, kodėl mes jį taip retai vartojame?
      Žinote, dabar man pagaliau jeigu dar ir nelengva, tai bent jau ramu. O visus tuos praėjusius ketverius metus, patikėkite, man buvo begalo sunku. Sutinku, kad metams bėgant dvasinis skausmas mažėja, žmogus prie jo tiesiog pripranta, gal nepripranta, bet išmoksta gyventi su tokia sunkia savo praeities našta.
    Šitas įvykis galėjo nutikti bet kuriame mūsų mažo ir margo žemės rutulio kampe, ir nesvarbu, ar tas žmogus būtų baltasis ar juodasis, turtingas ar vargšas. Tokie dalykai nepaisytų nei spalvos, nei tautybės, nei tuo labiau žmogaus statuso visuomenėje. Gal jūs paklausite, kaip ten dėl amžiaus? Jeigu atvirai, tai nežinau. Tegu specialistai nusprendžia, kas tada su manim buvo nutikę.
    Taigi atvažiavau čia tam, kad sudėčiau paskutinius taškus, parašyčiau paskutinius savo sakinius. Kad paskutinį kartą pabūčiau vienas su savimi čia, prie šito kranto. Taigi, mielieji skaitytojai, aš jums papasakosiu, kas man čia nutiko ir kaip tai išgyvenau, kas su manimi toliau vyko, kaip žemai puoliau ir kaip sunkiai vėl kilau. Tam savo pasakojimui, turiu lygiai tris dienas. Tai mano istorija, jeigu jums bus įdomu tai jūs ją išklausykite, jeigu ne, nieko tokio. Anksčiau minėjau, kad parašiau ją visų pirma dėl savęs, paskiau, tiems, kurie ją skaitys. Vieni iš šito mano pasakojimo tik skaniai pasijuoks, kitiem gal padės apsispręsti, tretiems... Žinokite, nesu didelis minčių galiūnas, nemoku gražiai ir vaizdingai atkartoti. Žinau tik vieną, tai kas buvo su manimi, pagaliau turiu pasipasakoti jums.
      Kodėl po prabėgusių beveik ketverių ilgų metų tik dabar jums tai pasakoju? Visų pirma, kam gi anksčiau galėjau išsipasakoti? Vieni mane paprasčiausiai palaikytų bepročiu, kiti lengvai kvankštelėjusiu, dar kiti tiesiog nepatikėtų manimi ir tiek. Tiesiog pasakytų, kad fantazuoju, ar viską paprasčiausiai išsigalvojau. Kita ir manau pati svarbiausia priežastis —anksčiau tam dar nebuvau pasiruošęs. Pernelyg man buvo sunku ir skaudu. Turėjo praeiti tam tikras laikas, ir, ačiū Dievui, manau, jis jau praslinko, kai vienas su savimi, ištisomis dienomis ir naktimis šnekėdavau ir vis savęs klausdavau: Tai kas gi įvyko? Kas tada iš tikrųjų man nutiko? Kodėl būtent taip, o ne kitaip baigėsi mano laimė?
        Gerbiamieji, gal jums, tai pasirodys visiškai neįdomu ir nesvarbu, bet, jeigu pasaulyje nors vienam žmogeliukui mano aprašytas laikotarpis bus išties įdomus ar naudingas, ir tai jau bus labai gerai. Nors vėlgi, šią istoriją rašiau sau. Dabar tik noriu ją visiškai užbaigti, padėti paskutinį tašką ir ramiai gyventi toliau. Ne, nepamiršti... Šito, deja, tikriausiai niekada negalėsiu padaryti. Manau, ir nenoriu. Nors man ir labai skaudėjo, dar ir dabar po tiek daug laiko vis dar skauda. Tačiau tai ne taip svarbu, svarbiausia, kad aš išgyvenau, ir atėjo laikas pradėti gyventi kitaip. Mano gyvenimas dar nesibaigė. Vėl žingsniuoju savo gyvenimo keliuku, einu tolyn. Kur jis mane nuves toliau? Tai žino tik vienas laikas, jis viską parodys ir sustatys į vietas.

          Žinote, brangieji, aš anksčiau knygų niekada nerašiau, tik skaitydavau kitų knygas apie gyvenimą ir meilę. Kas ji, meilė? Kiekvienas, manau, turi savo išvestą formulę arba apibrėžimą, kas jam yra ta paukštužė meilė. Ar aš žinojau apie ją, apie tą tikrąją meilę?
      Tik prieš pradėdamas jums pasakoti, dar truputį visų jūsų labai atsiprašysiu. Būtinai turiu nueiti, pasisveikinti su savo jūra. Noriu paliesti ją savo ranka. Noriu visas panirti į jos švelnias dainuojančias bangas.
      Jūra, tu man esi tokia velnioniškai patraukli ir romantiškai paslaptinga. Norėčiau bent savo senatvėje kur nors šalia tavęs būti. Gyventi šalia tavo audringų rudeninių bangų ir vėtrų, baltą žiemą, kai ledas sukausto tave, su karštos kavos puodeliu praskaidrinti tavo ir savo vienatvę. Atėjus nuostabiam pavasarui, vėl grožėtis atbundančia tavo ir gamtos nauja pasaka. Kaip norėčiau jausti tave kiekvieną man skirtą gyvenimo dieną.
      Jūros vanduo, jis tokiu metų laiku, visada yra šiltas. Kaip kitaip, juk dabar yra nueinančios vasaros pabaiga. Tos paskutinės saulėtos ir šiltos Rugpjūčio dienos ir naktys. Deja, jos yra ir paskutinės nueinančios vasaros akimirkos.
      Aš nuogas neriu į nedideles švelniai raibuliuojančios jūros bangeles. Mano kūnas pervargęs nuo įtampos ir ilgo, beveik penkių valandų kelio. Dabar po truputį pradedu atsigauti. Į valias išsimaudęs, išlipu į krantą. Ant šilto jūros smėliuko padarau šimtą atsispaudimų, kūnas vėl pasikrauna energijos užtaiso. Po nosimi niūnuodamas sau vienam žinomą dainą, grįžtu link savo mašinos. Išsikraunu visus man reikalingus daiktus ir daikčiukus, pasistatau tą pačią savo seną mėlyną legendinę palapinę. Nuo jūros pakrantės atsineštų pagalių, susikuriu nedidelį laužiuką. Vakarėja. Saulė lėtai, savo raudonom uodegom leidžiasi į neaprėpiamas jūros platybes. Čia šitoje pakrantėje yra taip tylu ir nepakartojamai gražu.
    Vienas, jūs nepatikėsite, bet dabar esu visiškai vienas. Net žvejų siluetų, ir tų jau nebematyti. Tikriausiai šiandien nekimba, vėjas ne tos krypties pasitaikė. Nors man tai visai nerūpi. Vėl pasižiūriu į ilgas šitos jūros pakrantes. Tikrai, aplinkui daugiau nei gyvos dvasios. Tiktai du broliai švyturiai iš abiejų pusių draugiškai man merkia savo akis. Per gerų 10 kilometrų, čia, šitoje vietoje, esu visiškai vienas. Tai gerai. Dabar niekas man netrukdys papasakoti jums visą, kažkada čia su manimi nutikusią istoriją, ir kas vyko po jos.

                    Pirmas vakaras prieš 4 metus

        Tada taip pat buvo Rugpjūtis, tiksliau pati Rugpjūčio pradžia. Oras kelintą dieną mano mieste įkaisdavo iki 30 laipsnių šilumos. Žmonės nuo tokios kaitros bandė visaip gelbėtis, kiekvienas kaip gali, kaip sugeba arba kaip piniginė išneša. Mano organizmas, išvargęs nuo niekada nepasibaigiančių darbų, rėkte rėkė poilsio. Jis tiesiog reikalavo, prašė ir maldavo jūros. Tuo metu dirbau vienoje nedidelėje firmoje, tas darbas mane varė iš proto. Kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, kiekviena valdžia reikalavo tik maksimalių teigiamų darbo rezultatų. O pinigų, pinigėlių tam, kaip visada, nebuvo. Taip, manau, yra visame pasaulyje, nors gal kartais ir klystu. Toje firmoje, aš buvau tik eilinis vadybininkas, tokių ar panašių žmogelių aplinkui yra milijonai, niekuo neišsiskiriančių pilkų kasdieninių būtybių. Bet ir man, kaip ir jums, atėjo toks laikas, kai norėjosi tuos darbdavius pasiųsti kuo toliau. Ką padarysi, kad kartais gyvenime taip ima ir nutinka. Bandau suprasti ir juos, jie sukuria tau tą darbo vietą, dauguma jų rizikuoja savo turtais, taip pat ir savo sveikata.
      Man tuo metu, tikriausiai visko buvo perdaug susikaupę. Taigi, todėl drąsiai dėjau ant savo nepakeičiamosios viršininkės. Ji už mane buvo žymiai jaunesnė, bet labai ambicinga mergaitė. Nesiginčysiu, proto ji turėjo, tik dažnai tą lazdą perlenkdavo. Kas gamtos duota, tas, deja, ir atimta. Taip jau yra visur gyvenime, visose jo srityse. Taigi, tikrąja to žodžio prasme, aš antrą kartą dėjau ant jos, ir ant savo darbo. Dar ir dabar atsimenu, ką jai pasakiau, kai buvau labai ant jos supykęs. Dabar aišku tik juokas iš to ima. Ji buvo ištekėjusi moteriškaitė, ir tikriausiai mylėjo savo vyrą, bet tada, garsiai jai pasakiau, per mažai tave vyrelis naktimis tvatina. Dėl to tokia pikta, kaip širšė esi, jai matote vien tik darbas galvoje. Sakiau, kad ją koks jaunas eržiliukas kaip reikiant patvarkytų, gal tada mergaitė šiek tiek su tais darbais apsiramintų. Tada nusprendžiau, kad man jau gana jos ir tų amžinai nesibaigiančių darbų, kurie įgriso iki kaklo, aš savo atidirbau. Taip praeis visas mano gyvenimas, nei vasaros, nei jūros nepamatysiu. Truputį atsiprašau jūsų, kad nukrypau nuo savo temos.
      Šešioliktą valandą mušant varpinės dūžiams, buvau jau namie, nors mano dienotvarkėje dar buvo suplanuoti keli labai svarbūs darbiniai susitikimai. Tipo tą vakarą mieste manęs dar aibė laukė neatidėliotinų darbų. Čia taip atrodė mano gražuolei viršininkei. Aš juk iki pat vėlyvo vakaro privalau dirbti, plušėti, pinigus nešti, firmos labui atiduoti save visu 100 procentų, matote, su kiekviena nauja darbo diena vis turiu tobulėti. Tikriausia nėra tai mano tobulybei ribų, taigi ir išeina, kad aš visada taip ir liksiu netobulas, ar ne taip? Na, ar ne keisti, kartais yra tie žmogiukai?
        Mintis lėkti prie jūros, man kilo spontaniškai. Važinėdamas savo miesto gatvėmis vis mačiau, kaip šimtai, jeigu ne tūkstančiai mašinų, su laimingais žmonių veidais pavakariais lekia link jūros pusės. Jie gali sau tai leisti, jie tai gyvena, tik tu ne! Tu to negali! Tu vis turi dirbti ir dirbti. Lyg ne žmogus, bet skruzdėlė kokia būtum. Dar suprasčiau, kad pats sau užsidirbtum, bent savo senatvės pensijai. Bet kai kitiems? Nenoriu daugiau apie tai net kalbėti. Todėl greitai susikroviau visus man reikalingus daiktus, dar stabtelėjau vienoje didelėje maisto parduotuvėje ir, pagaliau, su savo seniena startavau link jūros pusės. Tegul padvėsia visi darbai, visi susitikimai, ir tegu mano mielą viršininkę koks geras vyrukas atsakančiai patvarko. Va taip, tada jai draugiškai palinkėjau. Ne gero vėjo, bet gero ir kieto pagalio.
      Po geros valandos tuose miesto kamščiuose pagaliau atsidūriau mūsų garsiame greitkelyje. Renukas mano senas, bet ką padarysi, kito juk neturiu, ir jis lekia su visais link jūros. Tiksliau būtų, kad visi aplinkui lekia, tik aš važiuoju. Kas tik netingi, visi mane šitame kelyje lenkia. Arba jie jauni, arba jų eiklūs žirgai gali taip greitai lėkti, mes abu deja turime važiuoti iš lėto, turiu tausoti savo seną Bėrį, nes kitaip dar ims jis ir užsiožiuos kur pakelėje. Taigi važiuoju saugiu, kai kam juokingu, tik 90 kilometrų per valandą greičiu. Dauguma žmonių mane supranta, pralėkdami atsisveikinimui geraširdiškai pamojuoja man rankomis. Gerai, kad kelias platus, mano vairuojamo automobilio lėtumas labai nieko neerzina. Visus juos puikiai suprantu, jie nori kuo greičiau atsidurti prie palaimintos jūros. Ir aš norėčiau greičiau savo žirgą spustelėti, tik žinau, kad man tai griežtai uždrausta. Taigi, važiuoju vieną valandą, antrą, trečią.
        Visos mašinos viena kryptimi lekia, tiesiu taikymu jūros link. Pagaliau mūsų keliai išsiskiria... Nors mes visi važiuojame prie tos pačios jūros, jos smėlėto kranto, tačiau visi kiti važiuoja į tas garsiąsias vietas, į tuos elitinius kurortus, kur visi galės susitikti ir saugiai jaustis vienas kito glėbyje, draugų ar pažįstamų apsuptyje. Tokie mes jau esame. Mums geriau dirbti ir atostogauti visiems kartu. Būti vienoje vietoje, jausti vienas kito tvirtą alkūnę, ar draugišką petį, ne tik savo darbo kabinetuose, bet ir per atostogas ant smėlėto jūros kranto. Labai šaunu ir gera būna, kai šalia prisėda kokia miela šeimynėlė ar pora, kai brisdamas į jūrą gali pajausti kaimyno koją, ranką, ar neduok dieve dar kokią slaptą intymią nepažįstamosios vietelę. Taip mes išauklėti, visada ir visur būti kartu, jaustis viena didele laiminga šeima. Tai ir yra tos tikrosios mūsų atostogos, tikroji daugumos piliečių atostogų prasmė.
        Deja su savo vargana senute mašina, aš esu priverstas važiuoti dar tuos papildomus 100 kilometrų į šoną. Ir kodėl? Turbūt visi paklausite, kodėl man to reikia? Kam man tie papildomi kilometrai, papildomos išlaidos, papildomos valandos už vairo? Kodėl nevažiuoju su visais, į daugumos taip pamėgtas vietas? Atvirai pasakius, net nežinau. Gal todėl, kad labai pavargstu nuo žmonių makalynės, jie mane tiesiog nervina ir dirgina. Nes tik čia būdamas, atsiskirai nuo jų, galėsiu nesutikti amžinai laimingų jų veidų, klausytis nuostabių pasigėrėjimo šūksnių. Pavyzdžiui, kaip čia viskas puiku, brangusis, arba, kaip gražiai tu įdegei saulėje, mano mažoji katyte, o dar tas amžinas mažų vaikų zyzimas. Tipo noriu šito, noriu to. Ir vakare, kai leidžiasi saulė, šios nuostabios publikos susibūrimas, nenusakomas noras pasižiūrėti į kitus ir visų pirma visiems parodyti save. Kokie mes, matote, esame nepakartojami, ir kokie mes reikšmingi pasauliui.
    Save laikau paprastu žmogeliu, ir todėl nenoriu priklausyti tai didžiulei, tegul bus ir ne avių, bet bandai. Nuo tokių masinių žmonių susibūrimo vietų mane visada kratė ir purtė. Nežinau kodėl taip, bet man labiau reikia vienumos ir tiesiog paprastos ramybės. Man reikia, kad atsidurčiau būtent tose vietose, kur beveik niekada nebūna jokių žmonių. Gal sakysite, kad ir jūs to taip pat norėtumėte, tik negalite ar nežinote, kur tokias vietas surasti. Bet gi jūs visi esate tokie protingi, ir tokie viską žinantys, taip gerai mokate didelius pinigus užsikalti, ir keista, kad nežinote, vietos kur vienas taip tyliai ir ramiai galiu gulinėti prie jūros. O gal aš pats noriu aukščiau prieš jus išsikelti, kad būtent aš esu, ta neeilinė asmenybė. Ne, jaučiu, kad dabar pradedu visai ne į tą temą šnekėti.
    Vienu žodžiu, kai kurios mūsų jūros pakrantės prigrūstos žmonių kaip tarakonų, kitur gi, jų nėra nei kvapo. Ir gerai. Vadinasi, mes kiekvienas galime pasirinkti, tai, kas ko nori. Aš pasirinkau tą antrąjį variantą. Ir tie papildomi kilometrai mane nuvedė į šią nuošalią vietą. Dar pora nedidelių kalniukų, dar pora posūkių ir pagaliau aš vietoje. Iš savo automobilio puikiai matau prieš save mūsų žydrai mėlyną jūrą. Patikėkite, su savo kledaru privažiavau beveik prie pat jos. Išjungiau senutės mašinos variklį, ačiū jai ir visagaliui Dievui. Ji ir šį kartą manęs nepavedė. Dabar ir jai reikia suteikti poilsio, kurio užsitarnavo mano senučiukė.
    Aplinkui mane tylus, ramus, šiltas vasaros vakaras. Saulė pamažu leidosi savo dienos ratu. Atsimenu, kaip tada, taip ir dabar, išlipęs iš automobilio, apsižvalgiau aplinkui. Man labai patinka kalnai, nuo jų aukštų viršūnių galiu labai ilgai žiūrėti ir kartu svajoti. Teko pabūti Pamyre ir Kaukaze, taigi žinau, ką noriu jums dabar perteikti. Nuo šitos aukštokos kopos matyti nuostabus vakarėjančios jūros vaizdas. Šitas vaizdas prašyte prašėsi menininko teptuko. Gaila, kad nemoku piešti, tiek to, pabandysiu išsaugoti jį ir taip savo atmintyje. Žmonių beveik nėra, tik tolumoje jūros pakrante susikabinusi rankomis vaikštinėja viena pora. Taigi, esu kaip ir vienas, žinoma jeigu neskaitysime mano dviejų senų draugų. Jie irgi kalba, ir žmonės juos puikiai supranta. Kalbu apie du savo draugus, brolius švyturius.
        Tai tokia ir yra, ši mano pamėgta vietelė. Ji yra maždaug pusiaukelėje tarp dviejų šių švyturių. Vienas iš kairės, kitas iš dešinės man randasi. Jie dar nekalba, dar kol kas tyli, bet žinau, greitai jie vėl į mane prabils, sutemose jie kalbės savo šviesų kalba, kai saulužė pasislėps už paskutinės bangos kateros. Tada tikrai šitie du broliukai prabils. Ir aplinkui žibės šviesa, tik ji bus kitokia, ji švies paslaptingais savo spinduliais.
    Stoviu savo naktinio poilsio vietoje. Ši kelionė manęs beveik nenuvargino. Greičiau buvau pavargęs nuo miesto triukšmo ir jo skleidžiamos smarvės, nuo to amžino lėkimo, nežinia dėl ko ir kam.
    Pirma ir geriausia man kilusi mintis, kad reikia kuo greičiau pasinerti į jūrą. Todėl greitai nuo savęs nusimečiau visus drabužius ir nuogas nulėkiau į jos bangas. Ko man čia gėdytis? Aplinkui juk nieko nėra. Negi pats savęs turiu išsigąsti? Gerai, nesu ten koks Holivudo gražuolis, bet, atrodo, esu vyras dar visai nieko. Man yra truputį virš keturiasdešimties. Ūgis, sakykime gana aukštas, arti metro devyniasdešimtes. Visą savo vyrišką gyvenimą mėgėjiškai sportavau, taigi pilvo kaip ir neturiu, o kai kas įžiūri ir vieną kitą raumenuką. Gal ir taip, perdaug nesiginčysiu. Jaunoms damoms tikriausiai senas diedas atrodau, bet patikėkite, aš jų nesivaikau. Ir aplamai, čia vienas atvažiavau, ir man nusišvilpti, jeigu kas mane per klaidą ir pamatys nuogą.
      Panėriau, jūros vanduo šiltas. Neskubėdamas plaukiau vandens paviršiumi. Kaip man gera ir lengva. Net nesitiki, kad ištrūkau iš miesto, pabėgau nuo savo bitutės viršininkės. Važiuodamas į čia, daviau sau žodį, daugiau negalvoti apie jokius darbus. Ir kad niekas negalėtų manęs atkapstyti ir trukdyti mano poilsio, tyčia išjungiau savo mobilųjį telefoną. Tik nori nenori, vis tiek viena smegenų pusė mane kamavo. Įdomu, kaip dabar plyšta ir nervinasi mano darbštuolė viršininkutė, kur aš prapuoliau, kodėl nedirbu. Ji, vargšelė, dėl manęs labai nervinosi. Kad už tai man duos didelės pylos, net neabejojau. Dar pagąsdins, kad už tokius mano ereliškus poelgius reikėtų išmesti iš darbo. Tik dabar man į tai nusišvilpti. Išmes, tai išmes. Nuo to nemirsiu, bet be jūros tai tikrai galiu nepagydomai susirgti.
      Nepatikėsite, bet tais metais dar nebuvau apsilankęs prie jūros, ir tai vis per tuos niekada nesibaigiančius darbus. Vadovybė man atostogas pažadėjo, na geriausiu atveju jie sakė, kad spalio mėnesį galėsiu eiti. Tik ką man veikti tą spalį, kai čia aplinkui vasarą taip gražu. Ir kur ta šimtąprocentinė garantija, kad jie nepasakys: atsiprašome, bet firmos reikalai yra svarbesni už tavo poilsį, tu pasistenk, mielas vaikine, dar porą mėnesiukų padirbėti. Pažadame, kad žiemą mes tau duosime šaunias atostogas, galėsi savaitei kur į šiltus kraštus nuskristi.
      Aišku, aš ne prieš pamatyti šiltas jūras ir karštus kraštus. Gal kada reikėtų man ten nuskristi, tik bėda, kad kažkodėl mane vis čia traukia. Net nežinau kodėl, bet taip su manimi yra. Man didžiausias malonumas po didmiesčio kaitros, po visokių nesąmoningų, kai kam atrodančių labai prasmingų darbų, panerti į jūros glėbį!
      Mano kūnas tapo lengvas, darbai, pinigai, visi amžini rūpesčiai, rūpestėliai staiga pradingo. Likau vienas, tik su savo jūra. Tik aš ir ji brangioji. Mes susikabinę kartu viename šokyje šokame. Kokį gerą pusvalandį mėgavausi ja, jos tokia artima draugija. Išlipęs į krantą, savo kūne jaučiau didelę palaimą ir lengvą, bei labai malonų nuovargį. Vakarinės saulės spinduliai žaismingai šokinėjo nedidelėse jūros bangelėse. Švelnus vakaris vėjas, tyliai glamonėjo mano miesčionišką kūną. Grįžau prie mano senutės, išsitraukiau miegmaišį, palapinę, kitus man čia reikalingus daiktus. Neskubėdamas pasistačiau savo laikinus namus. Planavau pabūti čia iki sekmadienio pavakario. Paskui dideliam mano nenorui privalėsiu grįžti į tą suknistai nuostabų mano gimtąjį miestą.
      Man niekas netrukdė, nebent tolumoje koks šuo kartais sulodavo, ar virš manęs praskrisdavo kokia vieniša žuvėdra. Ji tarsi nustebusi klausdavo, kas tu toks po galais esi? Ko čia tau, žąsine, vienam prisireikė? — Ką padarysi su tais skraidūnais, bet ir aš juk noriu pasimėgauti ta nuostabia jūra. Ji ne tik žuvims ir paukščiams priklauso, ji tikrai yra visų. Žuvėdros man netrukdė, nebent aš joms trukdžiau. Bet kad aplinkui nesirodė jokia žmogysta, man dėl to buvo tikra palaima. Tegul jos ir toliau, savo didžiuliuose žmonių skruzdėlynuose tupi. Čia, beveik gerų dešimties kilometrų jūružės ploto ruože, buvau vienas. Statistika sako, kad žmonių pasaulyje greitu laiku viršys net 8 milijardus. Ar įsivaizduojate koks tai skaičius? Man jį sunku suprasti. Bet gal tie statistai kartais juokauja?
        Lauke buvo šilta vasara, toks romantiškas tylus vakaras. Ir aš vienas, truputį keista. Gal jūs manęs paklausite, ar man nebaisu vienam? Atsakysiu, kad ne. Tiksliau tai aš esu iš tos baisuolių giminės. Plika galva, gerai daužta kreiva nosimi, sveriantis virš devyniasdešimt kilogramų, ne prastos riebinės mėsos, bet raumenukų su sausgyslėm. Tegul ir ne pačių kiečiausių, kaip pas garsųjį agentą 07, bet jų ant manęs yra užtektinai, kad kiti išsigąstų.
      Vaikystėje buvau ilgas ir silpnas, vaikščiojantis kaulų skeletas. Kas tik netingėjo ir turėjo tam laiko bei noro, tas mane mušė ir skriaudė, kol neatėjo tas metas, kai man pradėjo rūpėti panos. Ir kuri save gerbianti mergina į tokį visų skriaudžiamą, ir į visas puses linguojantį žąsiną žiūrės? Aišku, tokių nebuvo, man jos patiko, bet aš įdomus nebuvau niekam. Taigi, nori nenori, staigiai teko man kažko imtis. Buvau didelis minusas, bet po didelio darbo tapau pliusas. Seniau buvę mano skriaudikai, jau nebando prisiminti tų gerų jiems laikų. Kartą bandė prisikabinti vienas, bet geriau jis to niekada nebūtų daręs.
      Dabar mano kelionėse žmonės manęs labiau prisibijo. Jie juk nežino, kad aš iš prigimties esu ir visada buvau geros širdies berniukas. Man čia, nėra ko bijoti, nes visi blogiukai ten, tame visų žmonių dieviname skruzdėlyne. Ten jie gali sau vis naujų aukų į valias pasirinkti. Kam aš čia toks vargšas su savo senute mašinėle esu reikalingas? Gal dar norėsite paklausti, ar man vienam neliūdna? Atsakysiu trumpai, patikėkite, bet ne. Man vienam tiesiog gera, labai gera. Tikriausiai kitoks, iš kitokio mėšlo esu drėbtas, negu dauguma mūsų piliečių. Bet, manau, tik truputį kitoks. Tokių keistuolių kaip aš, tikrai pasaulyje yra ir daugiau. Seniai savyje pastebėjau, kad ilgas buvimas su žmonėmis mane išvargina. Vienas, aš jaučiuosi daug geriau.
      Mano palapinė stovėjo tvirtai. Miegmaišis, pagalvė, užklotas sumesti į vidų. Tada nuėjau ir pririnkau nuo jūros kranto bangų atneštų pagalių, užsikuriau sau nedidelį lauželį. Jis degė kartu su žvaigždėmis danguje, kartu su šiais dviem broliais švyturiais, jie buvo mano artimiausi draugai, mano ištikimiausi pašnekovai. Atsidarau buteliuką Starkytės, patikėkite manim, dažnai to prakeikto alkoholio negeriu, bet čia tokia proga pasitaikė. Poros taurelių dėl tokios šventės neatsisakiau.
    — Tai ką, jūra? Už tave, mieloji.
    Įkaliau keletą gerų stikliukų. Atsakydami į mano tostus, broliukai švyturiai uždegė savo tolimas šviesas. Vaizdas fantastiškai užburiantis, iš abiejų pusių jie tiesė savo ilgus pirštus į juodas jūros tamsumas, kur toli, toli matyti keli vos judantys, vos įžiūrimi mažyčių laivų siluetai. Ką gi, ponai, buvo vėlyvas vakaras. Aplinkui tamsu, o ir aš jaučiausi šiek tiek pavargęs. Atėjo laikas eiti miegoti. Atsistojau, aplinkui deganti laužą dėl visą ko, padariau nedidelį smėlio pylimą. Gal kas nors ten jūros toliuose taip pat mato šitą mažylį mano laužiuką. Nežinau, ar jis kam padėtų, bet jeigu taip, tai palikau jį degti toliau. Paskutinį kartą prieš miegą nužvelgiau jūros krantą, švyturius, beribę jūros platybę. Viskas, laikas į palapinę. Įsirangau, kaip Žilvinas žaltys į savo šiltą miegmaišį. Pieš užmigdamas, dar pasiklausiau tylaus jūros bangų ošimo. Bam, bam, bam.
Iki brangieji.

      Taip praėjo mano pirmasis vakaras prie jūros beveik prieš 4 metus. Prieš tą įsimintiną rytą, kai sutikau ją, ir jas. Bet apie tai, jums papasakosiu tik rytoj. Nes manęs dabar taip pat laukia panašūs darbai. Mano palapinė ir miegmaišis liko tie patys, tik dabartinė mašina kita. Kas dar pas mane pasikeitė per tuos prabėgusius keturis metus? Labiausiai pasikeičiau aš pats. Atvirai pasakius, net nebežinau kiek kartų keičiausi, į kurias tik puses nesisukinėjau, visu 360 laipsnių pirmyn, ir vėl atgal. Dabar iš mano kalbų jūs nieko nesuprasite, kas atsitiko su manimi. Kodėl ir nuo ko, vyko tas keitimasis. Turėkite kantrybės, šiek tiek vėliau viską sužinosite. Jeigu atvirai, po to, kas čia man nutiko, keletą metų aš visai negalėjau čia lankytis. Tai tiesa. Nieko negalėjau su savimi padaryti.
        Ten dešinėje už pusės kilometro, taip ir po šiai dienai vis riogso senos valties griaučiai. Anksčiau ji per bangas kaip mažas vaikas šokinėjo, dabar, deja, tik tiek iš jos vargšelės beliko. Manau, kad daug istorijų ir nutikimų ji mums papasakotų, jeigu tik mokėtų kalbėti. Kas dar išliko? Na, aplinka maždaug tokia pati. Tie patys krantai, ta pati jūra, ir kranto smėlis. Ir mano, praėjusių dienų prisiminimai. Ar kada nustosiu apie jas galvoti? Jų juokas, jų akys, jų žodžiai. Mane persekioja labai ilgai, gal net pernelyg ilgai.
      Kodėl likimas taip su manim pasielgė? Ilgai negalėjau rasti sau atsakymo. Tiksliau jį rasdavau, bet po kiek laiko man kildavo vis kitas, vis naujas klausimas. Gal taip ir turi būti. Žmogus su savo nugyventais metais vis daugiau tiesų pažįsta. Arba atvirkščiai, vis daugiau klausimų sugeba sau užduoti. Kodėl, kaip, dėl ko?
          Žiūriu dabar į jūros horizontą, tolumoje viena balta būrė jūrą skrodžia. Įdomu, kas jos kapitonas? Gal irgi toks kaip ir aš, nepagydomas romantikas yra. Tiek to, koks dabar skirtumas, plaukia sau žmogus savo laiveliu, tegul ir toliau jis plaukia. Gero vėjo jam linkiu. Gerai, šiandien gal užtenks tų neaiškių kalbų. Dabar kol dar matyti lengvai prasibėgsiu jūros krantu, ryte pradėsiu nuosekliai jums pasakoti savo istoriją. Čia šitame smėlio ir jūros kampe viską atmintinai žinau. Eisiu į dešinę pusę, ir palengva bėgsiu keturis kilometrus, kodėl būtent keturis, paklausite. Turėkite gerbiamieji kantrybės, jūs viską sužinosite. Grįžtamas dar prisirinksiu pagalių laužui ir trauksiu miegot. Rytoj iš ryto, mes vėl susitiksime. Va tada ir pradėsiu šitą keistą istoriją. Dabar gi, jums visiems sakau, labanaktukas, tiems, kas jūroje laivais plaukia, tiems nuoširdžiai tariu, gero vėjo ir šviesų švyturių kelyje.

      Štai šitoje vietoje, visada statausi savo varganą palapinę. Čia palikti mano ir tų, kas dar iki manęs lankėsi gyvi laužo pėdsakai. Pėdsakai, koks nepaprastas šis žodis. Nors ne, ką čia aš dabar nusišneku. Tai normalus visiems įprastas žodis. Tik reikšmė ar prasmė pasirodo yra skirtinga. Čia, aplinkui buvo šimtai jų paliktų pėdų ir pėdsakų. Tik kur dabar jie visi dingę? Tas atsitikimas buvo su manimi, aplink mane tos pėdos smėlyje ėjo ratais. Patys matote, kalbu nedidelėm užuominom, bet turiu pradėti pasakoti viską iš eilės, nuo pačios pradžios. Kitaip jūs nieko nesuprasite. Tikroji pradžia ir prasidėjo būtent sekantį rytą.

              Pirmas dabartinių metų dienos rytas

        Ar visi sveiki? Nesijaudinkite dėl manęs, aš tikrai nesušaliau. Ir juo labiau niekas manęs nenuskriaudė. Išsimiegojau gerai. Pagaliau nors dabar aš miegu ramiai. Praeityje liko mano ilgų nemigų ir kankynių maratonai. Prabėgo ir tie drastiški laikai, kai be alkoholio pagalbos tiesiog negalėdavau užmigti. Nors vėl, dar nedaug laiko praėjo po tokių mano išdaigų. Gal kokie metai. Tik metai, kai atsigavau ir vėl pradėjau normaliai žiūrėti į mane supantį gyvenimą. Kaip ten moksliškai medikai sako, aš vėl pradėjau adekvačiai į viską reaguoti. Na, ir žodelis parinktas, negalėjo jie ką nors lengvesnio sukurti.
          Šiltas ir gaivus rytas. Išlindęs iš savo laikinų namų, vėl stoviu ant smėlėtos kopos keteros ir žiūriu į visas keturias pasaulio puses. Kas gi per naktį aplinkui pasikeitė? Aišku, pirmoje vietoje tai mūsų saulė, ji jau kitoje pusėje šviečia išlindusi. Gana aukštokai ji pakilo dangaus laiptais. Bandau iš akies spėti laiką, manyčiau galėtų būti tarp 8 ir 9 valandų ryto. Nors koks man iš principo skirtumas, į darbą tai vis tiek šiandien neisiu. Tai nors dešimta ar net dvylikta dabar būtų. Kokie reikalai su žeme vaikščiojančiom protingom būtybėm? Ar nors viena gyva dūšia kur yra? Jeigu skaitytume tuos tolumoje plaukiančius laivus, tai tada jų yra. Na, o daugiau, ar yra kas nors?
      Na, atrodo, kad nematyti. Betgi šiandien šeštadienis, taigi anksčiau ar vėliau kas nors turėtų pasirodyti. Tik neduok dieve, kad tai būtų mano mieli tautiečiai. Jų dar nepasiilgau. Jei atvirai, tai tiesiog nenoriu, kad čia po kažkiek laiko būtų pilna knibždančių, visur kišančių savo nosis žmogelių. Specialiai nerašau jums nei iš kur čia atvažiavau, nei į kurią vietą atvažiavau. Ir kokia jūra prie mano šono dabar raibuliuoja. Tegul bus ji Nepakartojamoji arba dar geriau Užburiamoji jūra. Kaip jums tokia jūružė, ar tokią kur girdėjote? Mano ši istorija su tuo neturi nieko bendro. Jau anksčiau minėjau, kad tai galėjo nutikti bet kam, bet kur ir bet kada.
      Na, pirmiausia žinoma reikia išsimaudyti, kaip kitaip reikėtų pradėti naują dieną prie jūros? Nors ne, tvirtai žinau, kad mano diena turi prasidėti nuo 4 kilometrų bėgimo ir 400 šimtų atsispaudimų. Niekas mano daiktų iš čia per tokį trumpą laiką nepasisavins. Ant kaklo užsimetu tik rankšluostį, ir neskubėdamas lengvai bėgu smėlėtu jūros krantu. Stengiuosi kvėpuoti kiek galima giliau. Man reikia šio pušų skleidžiamo gydančio jodo, nepakartojamo gaivaus jūros kvapo. Bėgti šilto vasaros ryto smėliuku, man yra vienas malonumas. Kai kuriose vietose, kad basas išvengčiau nedidelių ir aštrių akmenų, tenka sukti į mažutes jūros bangas. Bet tai dar geriau, mano kūnui tik maloniau. Lengvai nubėgu kilometrą, tada darau pirmus 100 atsispaudimų. Bėgu dabar sekantį kilometrą, ir vėl tiek pat 100 atsispaudimų. Apsisuku ir varau atgal. Po kilometro vėl daromi atsispaudimai ir liko paskutinis, trumpas kilometriukas. Mano kvėpavimas dabar vėl yra lygus. Aš vėl, kaip ir anksčiau esu sąlyginai neblogoje sportinėje formikėje. Ačiū Dievui, po viso to, kas su manimi nutiko, pagaliau atsigavau. Gal koks didelis sveikuolis esu, ar didelį sportininką vaizduoju. Na ne, brangieji, visai ne tai. Tuoj sužinosite iš mano tolimesnio šito pasakojimo. Gal kitas mano vietoje elgtųsi kitaip? Mes visi esame skirtingi. Bet aš pasirinkau savo būdą ir jis, patikėkite manimi, nėra pats blogiausias.
          Štai, jau netoli ir savo laikinų namų. Numetu ant smėlio rankšluostį ir stačia galva neriu į jūrą. Oi, brolyčiai. kaip gera, taip, kad kokias dvidešimt minučių priiminėjų jūros vandens vonias. Išlipu į krantą ir padarau paskutinius 100 atsispaudimų. Vieniems šis skaičius yra juokingai mažas, kitiems tai velnioniškai didelis. Man, tai kaip tik.
        Ką gi, dabar liko užsikurti laužą ir pasidaryti karštos ir kvapnios Jakobs kavos. Na gal ir ne tos, bet koks gi skirtumas. Nors nesu labai išrankus valgiui, nei tuo labiau kavai. Man ji gali būti visokia. Man matote yra žymiai svarbiau, ne kokią kavą, bet kaip ir kur ją gersiu, kokį vaizdą matysiu, po truputį ją skanaudamas. Vanduo užverda, pasiruošiu kavos į šventų Kalėdų proga man dovanotą puoduką. Atsisėdu ant atsivežtos patogios sulankstomos turistinės kėdutės. Taip, ją su savimi specialiai pasiėmiau, kad galėčiau patogiai sėdėdamas viską aplinkui matyti ir jums papasakoti. Jaučiu kvapnų garuojančios karštos kavos aromatą, atsargiai išgeriu pirmą karštą gurkšnį. Ir esu pasiruošęs pradėti jums papasakoti, kas čia iš tiktųjų nutiko. Žinoma jeigu jūs dar čia, su manimi. Tada prašau, pradedu. Jūs klausykite...
        Tik prieš tai, dar vienas mažas dalykėlis. Savo mintyse, o gal visai netoli manęs kažkur šitame jūros krante vėl išgirstu pažįstamą juoką, bet niekur nepamatau tų, kurios tą juoką čia nešiojo, skleidė ir gainiojo po šį kažkada buvusį laimingą mūsų krantą.

          Pirmas rytas prieš 4 metus

      Prabudau gana anksti, lyginant su tuo nuovargiu, kurį per visus metus patyriau savo darbe. Tikriausiai mano organizmui labiau reikėjo ne miego, bet saulės spindulių ir jūros bangų. Taip, žinoma, mėgstu truputį pasnausti, arba lovytėje prabudęs pasivartyti. Atrodo, tu dar miegi ir jau ne. Keista ta žmogaus būsena, bet būtent tokia ji man ir patinka. Tačiau šį kartą tik atsibudęs, iškarto kėliausi iš savo laikino patalo. Girdėjau, jūra mane šaukė, saulė buvo aukštai danguje, tik ji blankiai matėsi. Aplinkui sklaidėsi tirštas rytinis pajūrio rūkas. Toks malonus ir truputį pasakiškai gąsdinantis rūkelis, tokiu metų laiku jis retai čia pasitaiko. Nors ir nesu tos srities specialistas, dabar suprantu, kad šitas rūkas man kažką pranašavo, greitu laiku turėjo kažką naujo man atnešti. Tik žinoma tada, į tai, tiesiog neatkreipiau jokio dėmesio.
      Po nakties miego, jaučiausi žvalus ir gana gerai pailsėjęs. Išmiegojau daugiau negu 8 valandas. Sutikite, kad tai yra visai nemažai. Mano miestas ir visi darbai liko ten toli. Iš čia, net nuo šitos aukštos kopos jo vis tiek nematyti ir tuo labiau negirdėti. Kartu su miestu išnyko ir visos mano darbinės problemos. Vienu žodžiu, atsibudau be jokių vidinių kančių. Nes, tam ir esu čia, kad daugiau ilsėčiausi. Gėrėsiuos mylima jūra, o ten, už daugelio kilometrų visi žmogeliukai, jeigu tik jiems taip patinka, tai tegul ir toliau žaidžia amžinai nesibaigiančius darbus. Neskubėdamas pasirąžau į visas puses, pakrutinu savo rankas ir kojas. Viskas yra savo vietoje. Per naktį niekas jų iš manęs neatėmė. Viską turiu, net ir savo vyrišką pasididžiavimą, va kaip yra, mielieji. Aš čia esu su viskuo. Apsižvalgiau aplinkui, žmonių nematyti, tada valio, tiesiog man viskas labai gerai. Nieko negalvodamas, greitai šoku nuo kopos žemyn. Aukštis čia yra kokie geri 3 metrai. Na ir kas? Mano skrydis arba šuolis yra tiesiog idealus. Minkštai ir saugiai nusileidau ant smėlio. Dar, pasirodo, esu kietas vyrukas. Apačioje šiltas smėlis mane pasitinka. Einu prie jūros. Aš jau tavo. Tai tu mieloji, pasiilgau tavęs mažyte, oi kaip pasiilgau. Nors ir rytas, bet vandenukas toks šiltas, mano kūnas panyra į tave, brangioji jūra, jūruže. Va čia, tai yra tikras gyvenimėlis! Plaukiu šimtą metrų į priekį, paskui bangos pačios palengva mane neša atgal į krantą. Aš gyvas, myliu tave, jūra, ir tave, saule, ir tave, smėli. Taip norisi garsiai visiems visa gerkle šaukti ir už šitą palaimą dėkoti. Tik čia man yra tikras gyvenimas, tik čia tikroji jo prasmė. Išlipu į krantą, trumpą akimirką pamąstau ir tyliai nusijuokiu. Nugaliu savyje tupintį, taip daugeliui žmonių puikiai pažįstamą didžiulį žvėrį tinginį. Pradedu bėgti, kokius 2-3 kilometrus lengvai prasibėgu krantu. Mano kūnui kaip tik toks sportas dabar labai reikalingas. Jeigu kurią dieną nieko nepasportuoju, jaučiuosi gana sumautai, kaip koks nevykęs ištižėlis tada pasidarau. Paskutinius porą šimtą metrų pagreitėju, dabar varau kiek smarvės savyje turiu. Pagaliau bėgimo pabaiga, prasibėgau, dabar galėsiu ramiai pasidaryti sau rytinės kavos.
        Neskubėdamas einu jūros krantu link savo mėlynosios palapinės. Artėdamas, lengvai nustembu, kas gi tai? Man atrodo, kad kažkur netoli girdžiu žmonių garsus. Per tą ant jūros atslinkusi tirštą rūką, ne kas ir matosi. Bet atrodo kad taip. Ten tolumoje matosi žmonių siluetai. Jie yra tolėliau, kitoje pusėje nuo mano palapinės. Aišku, jie yra jūroje, žinoma maudosi. Ką dar galimą tokiu metu veikti. Tik man neaišku, nei kiek ten jų, nei kas jie tokie.
        Nebuvau čia tik kokių dvidešimt minučių, ir ką? Pasirodo, kad aš kaip ir ne vienas čia tusinuosi. Na, na. Aišku, truputi gaila, kad man ramybę naujieji atvykėliai sudrumstė, bet ką gi tu gali žmogau su tuo padaryti. Eidamas daugiau savo smalsumo genamas, dar kartą pasižiūriu į naujus atvykėlius. Atrodo, jeigu kas ten daugiau kur nesislapsto, yra keturi siluetai. Jie visi jūroje sulindę garsiai spiegdami šokinėja. Išvada, kad greičiausiai ten vienos panos tarškosi. Atsimenu, pagalvojau tada, gana ankstyvos panikės, kodėl gi joms dabar nesimiega? Ai, tegul sau jos ir toliau pliuškenasi. Verčiau einu, man reikia laužą kurti. Negi per savo visą gyvenimą nesu panų jūroje matęs? Nieko nepaprasto jos man neparodys.
        Pakylu ant kopos ir pamatau, šalia mano senutės mašinos stovi dar senesnė rudakė. Atspėkite kokia? Na tai toks senas, bet labai patikimas vokiškas modeliukas ’’Santana‘‘. Pasižiūriu į numerius, matau, tai vietinė paukštytė. Tai aš esu čia laikinas svečias. Mano mašina yra su kitos draugiškos valstybės registruotais numeriais. Viskas man pamažu paaiškėja. Tikriausiai vietinė šeimynėlė iš ankstyvo ryto nusimaudyti atvažiavo. Tai jie yra šitų vietų tikrieji šeimininkai. Manau, ilgai jie čia neužsibus. Taip jau čia retkarčiais nutinka, atvažiuoja vietinė šeimynėlė, pasimaudo, pabūna valandėlę kitą ir jų jau kvapo nebėra.
        Neskubėdamas uždegu savo laužą, ant jo uždedu puodą. Ugnis gerai dega, pripyliau gėlo šaltinio vandens. Iš ryto po gero kroso, ir tuo labiau šiltos jūros, man žiauriai norisi stiprios ir karštos kavos. Jaučiuosi puikiai, jūra ir saulė su manimi. Klausimas tik vienas, iš kur tas paslaptingas tirštas rūkas atslinko. Jis toks nenusakomas, tokių rūkų, rūkelių nesu kada anksčiau čia matęs.
      Po tam tikro laiko, mano ausys pagauna link manęs palengva artėjančius garsus, tik dar nesuprantu, kas tai, įdėmiau įsiklausau, taip, tai greičiausiai tos panos tarp savęs kalbasi. Iš jų balsų skambesio suprantu, kad tai vaikiški balsai. Nors ne, čia daugiau ne jų žodžiai girdisi, bet linksmas juokas ir draugiškas vientisas spiegesys. Taip ir turi būti. Išsimaudė visos, dabar laimingos eina link savo Santanos. Greičiausiai tuoj sulips ir išvažiuos iš čia. Ir vėl liksiu visiškai vienas. Tų merginų lengvi žingsniai artėja link manęs. Pirma man pasirodo kokių 12 metų mergaitė, po akimirkos išdygsta dar trys galvos. Į jas žvilgteliu tik vieną trumpą akimirką. Esu kultūringai išauklėtas vyras. Supraskite, juk nepatogu man ilgai spoksoti. į svetimas, tuo labiau jaunas panelytes Jos artėja, artėja ir jų juokas. Jaučiu nuo tų dušelių gerą skleidžiamą energiją.
      Norom, nenorom mano akys vėl nukrypsta į jas keturias. Iš pirmo karto gerai nesupratau, man pasirodė, kad tai keturios merginos. Tas mano nežinojimas truko maždaug porą sekundžių. Pagaliau ir aš, senas diedas supratau, kad viena iš jų yra moteris. Tai mama su savo dukrom atvažiavo. Tai jos čia pas mane į svečius po maudynių ateina. Jos visos neskubėdamos artėjo prie manęs, greičiau ne prie manęs, o prie savo mašinos. O aš? Aš kaip koks avinas tik žiūrėjau į jas ir tiek. Kuo arčiau jos artėjo, tuo labiau negalėjau jomis atsistebėti? Ne, ne tik tom jaunatviškom ir dailiom figūrytėm. Greičiau jų visų bendra laime ir tuo aplink skleidžiamu džiaugsmu. Jos visos buvo, be galo linksmos ir laimingos. Juokas ir ta gera energija tiesiog sklido iš jų visų. O man? Man buvo tiesiog labai smagu į jas žiūrėti. Nepavydėjau joms, tiesiog širdyje džiaugiausi kartu su jomis.
      Ką daro su mumis ta išdykėlė jūra? Artėdamos jos laimingos tarp savęs kažką aptarinėjo. Bėda ta, kad niekaip nesupratau jų skleidžiamos paslaptingos kalbos. Man pasigirdo, kad jos kalbasi visai man dar niekur negirdėta kalba. Vietinės nors ir nemokėjau, bet puikiai ją skyriau. Šita gi? Tokios kalbos, atrodo, niekur negirdėjau, visai man nepažįstama, labai keista. Ir iš kur jos? Staiga trumpą sekundę viskas aplinkui nutilo, tikriausiai pagaliau jos pamatė mane, bet tai truko tik akimirką. Ir vėl, tas jų juokas, ta nesuprantama, bet puikiai man girdima šneka. Tuo tarpu mano bėgiojantis žvilgsnis, buvo visiškai pasiklydęs jose. Paslapčia apžiūrinėjau jas visas, nuo galvos iki kojų. Matote, jos ne ėjo, o greičiau pažeme skrido. Tas tirštas rūkas, darė jų eisenas pasakiškai užburiančiomis. Tartum šis veiksmas vyktų ne šiame, bet kitame pasaulyje, kitame laike. Nors gal, tai tik mano sujaudinta vaizduotė jas taip matė. Jų akys, plaukai, veidai, figūros.... Buvau tiesiog apstulbęs ir užburtas to matomo reginio.
    Galite jūs tai vadinti kaip norite. Tik jums atvirai pasakysiu, kad aš nesu rašytojas. Todėl nemoku aprašyti viso to, ką matė mano akys, ir ką girdėjo mano ausys. Labai dėl to, dar kartą atsiprašau. Akys... Jos pagaliau susitiko, tos mudviejų akys. Mano ir tos man dar niekada nematytos, nepažįstamos mamos. Aišku, dar tada nežinojau, kas ji tokia per ponia yra. Ar ji mama? Man ji tada pasirodė tiesiog nereali, fantastiška moteris. Kas gi ji? Ar tai pasakų fėja, ar iš jūros gelmių pakilusi undinė, ar tiesiog mama?
      Žinote, savo gyvenime turėjau ne vieną moterį. Gerai, pasakysiu dar truputį stipriau, tegul bus daug moterų. Gal ne, ne skaičiuje yra tikroji esmė. Aš pažinau ne šiaip moteris, jas visada rinkausi tik pačias patraukliausias ir simpatiškiausias. Nors vėl, vieniems vienokios patinka, kitiems vyrams, kitokios. Gal todėl ne tai yra svarbu, kiekviena moteris yra nepakartojama, kiekvienam skirtinga.
      Ta moteris buvo mergaičių mama, ji mane užbūrė iš pirmo žvilgsnio. Patikėkite manim, tiesiog negalėjau atplėšti nuo jos, savo įsispoksojusių akių. Jos ir ji artėjo, o aš, su savo nežmoniškai išsprogusiais veizolais, žiūrėjau tiesiai į ją. Ji man buvo kaip koks galingas magnetas. Vėl truputį jums pasikartosiu, ji man tada pasirodė tiesiog nereali fantastinė moteris. Jos eisena, kūnas, tobulai lengvi judesėliai.
      Ką ji pajautė pamačiusi mane? Deja, to tikriausiai jau niekada nesužinosiu. Tik bandau spėti. Gal irgi jos viduje virptelėjo koks tolimas širdies kraštelis. O gal ir ne. Tada, tuo metu, brangieji, aš buvau negrįžtamai užburtas. Dabar, jos buvo jau visiškai šalia manęs. Aš ir toliau sėdėjau kaip koks smauglio užburtas triušis ir spoksojau į jas visas, prie manęs ateinančias.
    — Laba diena, — išgirdau, man taip gerai suprantama mano gimtąja kalbele pasakyta trumpą sakinį. Kiek atsimenu, tada iškarto nieko joms neatsakiau, dar visas buvau gilios hipnozės būklėje. Tuomet jų mama tik žavingai nusijuokė ir vėl prakalbo:
    — Esu Grasitė, ar mes kartais nesutrukdysime jums, — ji kalbėjo, o aš tik tylėjau
    — Mama, šita jūra yra visų, — pasigirdo dar vienas man taip gerai suprantamas paprastas sakinys. Tai vidurinioji, pati šviesiausia, ir ko gero pati drąsiausia iš sesučių prakalbo. Atsakydamas tiesiog lengvai linktelėjau savo pliką galvą, nes vis dar buvau tik paprastas nebylys. Mama vėl nusijuokė. Tikrai, norėjau ką nors pasakyti, nors vieną tinkamą žodį ant greitųjų suregzti, bet man dar niekaip neišėjo. Jos balsas, jos žvilgsnis, jos nepakartojama šypsena. Man staiga pasidarė labai karšta ir šalta. Net gerai ir nesupratau, kas su manimi darosi. Mano širdis viduje daužėsi kaip pašėlusi, kas su manimi tada buvo? Man taip, dar niekada gyvenime nebuvo nutikę. Ji, žiūrėdama man tiesiai į akis, prakalbo toliau .
    — Ar jūs nieko prieš, jeigu mes šalia jūsų pasistatysime ir savo palapinę?
        Vėl, tik pliką savo galvą atsakymui linktelėjau. Kažkuri iš merginų tyliai sukuždėjo.
    — Mama, gal jis yra nebylys, todėl ir sėdi čia vienas prie jūros. Neturi draugų vargšelis.
        Va tada, po tokių jos žodžiu atsitokėjau ir garsiai nusijuokiau, ir man staiga pasidarė labai linksma. Jos savo juoku ir teigiama energija ta linksma bacila užkrėtė ir mane. Neįtikėtina, bet prabilau savo balsu.
    — Teisingai, jaunoji ledi, jūra yra visų, ir jūs man tikrai čia nesutrukdysite. Priešingai, man bus labai malonu, kad netikėtai šalia tiek jaunų ir žavingų merginų atsirado. To jokiame savo sapne net nesapnavau.
      Mama akimirką sunerimo, manau gal ką blogo pagalvojo. Ir aš, greitai vėl prašnekau.
    — Jūs tik prašau nieko blogo apie mane nepagalvokite, matote aš iš pradžių pamaniau, kad jūs esate vietinės ir mano kalbos nemokate. Čia aš dažnai atvažiuoju, ir beveik visada būnu vienas prie šito kranto.
    Pajutau, kad ji vėl atsipalaidavo.
    — Mes, esame tik pusiau vietinės.
    Visos keturios vėl nusijuokė
    — Mergaitės, prašau prisistatykite šitam ponuliui.
    Tuo metu tos mergaitės, visos judėjo, jų aplinkui buvo visur pilna. Viena mašinoje rausėsi, kita plaukus šukavosi, trečia visų mažiausia, nepaliaujamai nuo vienos kojos ant kitos strakaliojo. Net tinkamai sureaguoti nesuspėjau, nei akimis jų palydėti, kai pasigirdo greiti mergaičių atsakymai. Jos taip staigiai ir greitai ištarė savo vardus, kad nesusigaudžiau kas kuri iš jų yra. Sakau, buvau lengvai pasimetęs, dar niekada neteko man tokioje delikačioje situacijoje būti. Staiga greitai pašokau nuo žemės ir ištiesiau jai savo dešinę ranką.
    — Atsiprašau labai jūsų, kad dar neprisistačiau, mano vardas yra Grolandas.
      Ji vėl nusijuokė, ir padavė man savo ranką. Jos rankos prisilietimas buvo vyriškai tvirtas.
    — Man bus daug smagiau, čia būti su jumis kartu, —ir vėl tariau. — Norėčiau tik pasitikslinti, kaip tiksliai tariamas tas man dar negirdėtas jūsų vardas. Kur dedamas kirtis. Ar tai yra vietinis vardas?
    — Taip, tai vietinis, ir kirtis dedamas ant a, maždaug kaip Airinė ar Maritė. Pakartosiu Grasitė su trumpąja i.
        Koks nuostabus ir nepakartojamas pasirodė man jos vardas. Tokio vardo anksčiau niekada niekur nebuvau girdėjęs.
      Ji manęs paklausė.
    — Iš kur jūs, ar vienas čia esate ar su kažkuo?
      Pasakiau iš kur, ir kad vienas esu čia.
    — Gana iš tolokai jūs atvažiavote, ir kodėl gi į šitą kraštą, kodėl čia dabar nuo žmonių slapstotės?
    — Mama, man atrodo, kad jis nėra banditas, — vėl kažkuri iš merginų staiga draugiškai mane užstojo.
    — Taip, teisingai, panele, tikrai nesu joks banditas, nors man labai gaila, kad taip baisiai prieš jus atrodau, — juokdamasis atsakiau. — Tiesiog pavargau nuo miesto triukšmo, todėl čia ir atvažiavau pasiilsėti.
        Mama man vėl nusišypsojo, ji ištisai tai darė, ištisai su manimi šypsojosi. Jos lūpose tiesiog gyveno ta neįtikėtinai kerinti šypsena. Taip mes ir susipažinome.

    Tada dar nė nenujaučiau, kad šita nekalta pažintis apvers mano gyvenimą aukštyn kojom daug daug kartų. Pulsiu ir stosiuos, vėl krisiu ir vėl bandysiu atsikelti.
      Tada buvo tik pati mūsų pažinties pradžia. Tik pirmas prisilietimas prie tos pažinties. Tai buvo lygiai prieš keturis metus. Ar didelis tai laiko tarpas? Vieniems taip, kitiems ne. Žiūrint kam ir kaip.
    Dabar toliau neskubėdamas geriu savo kavą. Vėl esu visiškai vienas, bet jaučiu, matau, jos visos keturios vėl kartu su manim šitoje mūsų amžinoje pažinties vietoje. Tik kur jūs dabar visos? Ir kur tu, mano Grasite?


    — Mergaitės, dabar greitai statome savo palapinę, išsikraunate visus mums reikalingus daiktus.
      Tai jos balsas. Ji, neskubėdama žengė prie savo mašinos. Aš iškart puoliau padėti joms pasistatyti palapinę. Viena prakalbo:
    — Ačiū, bet mes pačios viską mokame.
    Tada aš neįtikėtinai kvailai leptelėjau.
    — O kodėl jūs vienos, kur yra jūsų tėtis?
Mama staiga atsisuko į mane, jos žvilgsnis buvo kiek pasikeitęs.
    — Mes vienos atvažiavome, nes mano vyras dabar dirba saloje.
    Norėjau paklausti, kurioje saloje, kur ta sala randasi, bet jos akys mane greitai sustabdė. Todėl tiesiog užtilau. Merginos toliau statėsi palapinę. Tą akimirką net nežinojau kaip man elgtis. Žvilgtelėjau į savo degantį laužą. Vanduo jame seniai virė. Automatiškai pasakiau:
    — Gal galiu visas bent karšta kava pavaišinti.
    — Mes tik arbatą geriame, — pasigirdo balsas.
    — Tik arbatą, labai jūsų atsiprašau, bet čia neturiu tokios arbatos, tik kavos su savimi į šitą kelionę pasiėmiau
    — Jūs labai malonus, užtat mes turime arbatos. Todėl jūsų verdančio vandenėlio neatsisakysime, —man greitai atsakė mama.
Po kelių minučių jos kartu su manimi gėrė savo užplikytą žaliąją arbatą.
    — Atsiprašau labai, bet ar jūs negalite dar kartą man pakartoti, savo vardų? Taip greitai neįsidėmėjau kuri yra kuri. Supraskite, gana senas esu.
    Joms patiko tas mano pokštas.
    — Ne jūs pirmas, kuris neatsimena iš karto, — tarė mama.
    Merginos dar kartą, tik žymiai lėčiau pakartojo man savo vardus. Vyriausia iš mergaičių buvo Vilinė. Savo juodais ilgais plaukais. Nors bendrai visų jų plaukai buvo ilgi. Ji buvo kokių 16-17 metų. Ūgiu buvo beveik lygi su mama. Vidurinė buvo Saulitė, ne veltui toks ir vardas jai parinktas. Visa šviesi kaip didžioji Saulė. Minėjau, kad ir pati drąsiausia iš visų buvo. Ir pagaliau Vėtrinė, pati jauniausia ir mažiausia, jos akys buvo labai didelės ir gražios. Nors ką čia jums nusišneku. Jos visos buvo be galo nuostabios. Sutikite, truputį keista, būti prie jūros, kur beveik niekada nėra jokių žmonių. Ir staiga sutikti mamą su trimis dukromis. Plius, dar su tokiais gamtiškais vardais Vilnė, Saulė ir Vėtra taip būtų ištarta mano kalba. Keista ir tiek. Taip dievinu jūrą, saulę, bangą. Ne veltui man nuojauta sakė, kad kažkas turi įvykti. Tik negalvojau, kad būtent tai nutiks. Į šitą vietą atvažiavau ne pirmą kartą, anksčiau kokius penkis kartus esu čia buvęs. Dar mieste būdamas, kai spjoviau į visus savo darbus ir išvykau, jau tada, savo viduje pajutau, kad kažkas bus, kažkas įdomaus atsitiks man prie šitos jūros. Būna kartais taip žmonėms, ir nieko čia nepadarysi. Sakoma mūsų likimai jau seniai Dievų suplanuoti. Gal ir yra teisybės tuose žodžiuose.
    — Ar jūs čia dažnai atvažiuojate? — manęs Vilnė paklausė.
    — Ir kodėl vienas, kur žmona, vaikai, —tai jau Saulitės toks pažintinis klausimėlis man užmestas.
    — Saulite, negražu taip ant žmogaus staiga pulti, —mama ją švelniai subara, bet matosi, kad ir jai labai smalsu apie mane kuo daugiau sužinoti, nes akyse juodi velniukai išvien šokinėja.
    — Nieko tokio baisaus nepasakiau, tik paklausiau, —ginasi Saulitė. —Negi negalima net paklausti?
    Teko atsakyti panelėm.
      — Gyvenu dabar vienas, — greitai merginoms ir jų mamai atsakau. —. Su savo žmona išsiskyriau, mūsų bendra meilė išgaravo, arba tiesiog išskrido, gal tiesiog pavargome vienas nuo kito, atsibodome vienas kitam per tiek metų. Nutarėme pagyventi atskirai. Turiu tik vieną dukrą ir ją labai myliu. Tik, deja, ji jau didelė mergaitė. Dabar atėjo eilė gyventi jai vienai, o ne su manimi visur būti kartu. Todėl atostogauju arba keliauju aš taip pat vienas. Keista būna tame mūsų gyvenime, tiek metų visur vykome kartu, vėliau, deja, visur vienas važiuoji.
      Mama vėl keistai į mane pažiūri. Jaučiu, kad ji mąsto, ar kartais ko nors nemeluoju. Gal vertina mane kaip vyrą. Kodėl esu čia ir vienas? Ar mane kas paliko, ar tai aš, kažką palikau. Nors, atrodo, žinau, moterims kartais užtenka tik vienos trumpos akimirkos, ir jos žino kam tas ar kitas vyras gyvenime yra tinkamas. Tik, gaila, kad jos kartais suklysta.
    — Esu visiškai vienas, ir neturiu nei šunio nei katės, taigi ir atostogauju čia kaip matote vienas. Šitoje vietoje, anksčiau esu ne kartą buvęs. Bėgu nuo miesto triukšmo ir žmonių suręsto didžiulio skruzdėlyno. O jūs, kodėl čia esate? Kaip jūs čia vienos atsidūrėte, aš tai vyras, bet jūs, ar nepabijojote. Ir kodėl būtent čia, prie šito kranto?
    — Mes irgi anksčiau, čia esame buvusios, ir ten kur mes dabar gyvename, taip pat visada pilna žmonių. Mes panašiai kaip ir jūs bėgame nuo jų, ar taip, mano mergaitės?
    — Ir jūs nemanykite, kad mes ko nors bijome, —  Saulitė drąsiai man prideda.
    — Nieko sau, čia tai bent, pasirodo mes tada visi labai panašūs. Jūs kaip ir aš nemėgstame triukšmo.
    Pasigirsta visų mūsų linksmas juokas. Žinote, praėjo tik penkios minutės, ir man pasirodė, kad jas visas seniai pažystu. Keistai lakioja mano mintys ir mano žvilgsnis pasiklydęs tarp jų. Nors ne, dėl minčių tai taip, bet dėl žvilgsnio... Tik vieną, jų mamą tada mačiau. Ji ir toliau mane nepaliaujamai būrė. Niekaip negalėjau atitraukti nuo jos savo akių. Ta mamytė buvo vien tik su maudymosi kostiumėliu, ir mano akys visą jos kūną po kruopelytę naršė. Manau, ji puikiai viską suprato, nes vis juokdamasi, atsistojo ir nuėjo prie savo mašinos. Supratau, ji tiesiog norėjo persirengti. Merginos irgi gerai suprato tuos mamos ketinimus.
Trumpam stojo nejauki tyla.
    — Einu į prie jūros, puodelius išplausiu.
    Dar kartą pasižiūrėjau į ją. Iš akių pamačiau, kad ji už tai man yra dėkinga. Merginos vėl tarp savęs prakalbo. Neatsigręždamas patraukiau link banguojančios jūros, mintyse sau kalbėdamas, kas per moteris, kas per mama? Iš kur ji čia atsirado, iš kur ji nukrito? Ir kodėl be vyro viena atostogauja. Ar ji laisva, ar tik nesugyvena su juo. Tokios ir panašios tada mintys sukosi mano plikoje galvoje. Buvau paprasčiausiai kiek sutrikęs. Neskubėdamas lėtai išploviau puodelius. Specialiai daviau joms kuo daugiau laiko, kad susitvarkytų ką reika. Žiūrėjau į mėlynąją jūrą ir galvojau, kad tai, kas dabar su manimi nutiko, yra tiesiog juokinga. Gerasis gelmių dievas Neptūnas man šį rytą ant mano plikės atsiuntė nedidelį stebuklą, tiesiog negalėjau tuo patikėti ir viskas. Diena dar tik ruošėsi perimti estafetę iš stebuklingojo ryto. Degintis kaip ir truputį per anksti buvo. Kažin kaip čia viskas bus toliau.
      Jos pasistatė palapinę prie manosios. Išeina, kad dabar visą dieną kartu būsime, ar kaip. Sau į ūsą tyliai juokiausi. Na ir mamyčiukė, kad taip man ją pričiuptį nors kokį vieną kartelį. Suprantu, kad nedorai galvoju, bet ką galiu padaryti su savimi, jeigu tokia grožybė visą dieną prieš mano akis čia rodysis. Na ir dalykai su manimi darosi, sau tyliai vis galvojau. Bėgau nuo moterų kuo toliausiai, bet jos pačios mane prie jūros vistiek susiranda. Nors palaukite, kodėl toks įsitikinęs, kad šitai nepažįstamai mamytei, esu įdomus. Ji, atrodo, dar savo gyvą vyrą turi. Kaip ne kaip, užgyventi net trys vaikai, tai ne vienas koks netyčiukas. Vadinasi ir meilė tarp jų turėjo būti ar tebėra. Ką čia sau į kvailą galvą dabar įsikaliau? Jinai tikrai padori mama ir žmona. Reikia kuo greičiau mest man iš galvos tas nešvankias mintis. Na dar, jeigu mes čia būtume tik dviese, bet čia trys dukros kartu su mumis. Ji, kad ir labai norėdama, vis tiek nieko prie merginų su manimi nedarys. Grįždamas atgal, bandau visas tas savo išsigalvotas nesąmones kuo greičiau iš galvos atgal į jūrą išmesti. Užlipu vėl ant kopos krašto. Vaizdelis prieš mano akis dabar truputį pasikeitęs. Mama apsitempusi tokias sportines ilgas kelnes ir paprastą trumpą maikutę. Tik varge, man ji su tuo aptempimu dar patrauklesnė, dar labiau nuostabesnė pasidarė.
      Matau jos tokį apvaliai riestą viliojantį užpakaliuką, ir jos dvi krūtis. Jinai išdykėlė, pasirodo, be liemenėlės dabar žada visą dieną prieš mane būti. Suprantu, kad atostogos, tam čia jos ir atvažiavo. Bet aš, po galais juk esu dar normalus vyras. Taigi noriu ar nenoriu, bet aiškiai matau kokios jos formos. Dieve aukščiausias, ką man dabar daryti? Kur dėti man savo akis. Ar jinai tyčiom taip elgiasi ar tiesiog žmogus atostogauja ir negalvoja apie pasekmes. Nežinau, gal jai žmonių dorovės etiketai gerklėje stovi. Na tegul, kad esu vyras, na ir kas. Greičiausiai galvoja, ai, tegul šis žąsinas sau žiūri, jeigu jam taip įdomu yra. Manau taip, arba maždaug taip, apie mane tada ji galvojo. Jai svarbu, kad patogu ir laisva būtų. O kad dar kažkas čia ją nužiūrės, tiek to, gal kaip nors ji tai išgyvens.
    Merginos jos irgi buvo visos persirengusios. Mano laužas bebaigiąs sudegti. Kaip čia toliau viskas su mumis bus, sau mintyse greitai pagalvojau. Ar atskirai, ar kartu dabar visi būsime. Tik ne ilgai man teko apie tai mąstyti.
    — Tai ką mes veiksime? — nutraukė mano mintis Vėtrinė.
    — Taip, ką toliau mes čia veiksime, —pasigirsta ir kitų merginų klausiami balsai.
    Ir žinote kas nuostabaus tame buvo? Jos visos sužiuro dabar į mane. Tai tipo, aš dabar turiu joms atsakyti. Išeina, kad jos mane jau priėmė į savo smagų būrį. Aš dabar esu jų naujas draugas. Mama, tik žiūri į mane taip paslaptingai ir tyliai sau toliau juokiasi. Ką pakliuvai, balandėli? Dabar pabandyk tu, mielas berniuk, su mano mergaitėm pabendrauti, įdomu kaip tau tai išdegs. Kas aš per paukštelis esu, ar moku elgtis su vaikais, na ne su vaikais, bet su paaugliais tai tiksliai. Ir čia, ne vienas koks ten vaikis, bet trys svetimos merginos. Ir kiekviena manau su savo mažais kaprizais. Suprantu, iš to moterys spėja, koks yra vyras. Neprasidėsiu, neįdomu man bus su svetimom panelėm prie jūros būti. Taigi atviras klausimas ore kabo, ką toliau mes visi darome? Pamačiau Saulytės rankoje kamuolį. Mušinėjo jį ore viena. Pat visą gyvenimą sportavau. Nesvarbu ką. Krepšinį, tinklinį ir kitus sportinius dalykus.
    — Panos, gal eikime ant smėlio su kamuoliu pažaisti?
    Antrą kartą joms nereikėjo sakyti. Aš per vidurį, ir jos aplinkui, mano naujos jaunosios draugės. Mes lekiame į pliažo vidurį. Dar spėju viena akimi pasižiūrėti į mamą. Ką ji? Jai tik linksma, ji tiesiog juokiasi. Matote naują auklę prie jūros už dyką susirado. Na ką jos dukrytės toliau su manimi darys? Pavėjui dar išgirstu jos perspėjamą balsą.
    — Tik neleisk panom tau komanduoti. Nes kitaip...
Pamačiau, kad ji tik ranka numojo. Nieko ilgai negalvodamas, jai atgal garsiai sušunku:
    — Negi prie mūsų visų mamytė neprisidės. Ar ji jau pajudėti visai nebegali, vargšelė suseno nuo metų naštos?
Mamos akys tik pykčiu sužibo.
      — Ką tu pasakei, ar gerai tave išgirdau, kad aš esu sena boba? Na palauk tu, gerai, eime. Jeigu tik ponulis taip manęs pageidauja, — ir atbėga link mūsų visų.
      Va taip buvo. Tuoj mes visi į bendrą ratą sustojame. Jūros artume atmušinėjau kamuolį. Esu savas tarp jų. Mes visi rėkiame, spiegiame. Kamuolys tarp mūsų nepaliaujamai juda visomis kryptimis. Nepatikėsite, bet merginos man, per tokį trumpą laiką, kaip savos tapo. Atrodytų, kad čia, su savo tikrom dukrom žaidžiu. Kodėl taip? Ar taip nebuvo, ar tik mano laki vaizduotė sau tą paveikslą nupiešė. Turėjau vieną dukrą, ir staiga prie jos turiu dar tris. Mama ji, manau, irgi viską savo mintyse atskirai į lentynas dėliojo ir savaip vertino. Laikas man buvo dabar sustojęs. Mes visi mėgavomės jūra, saule, vienas kitu ir tuo linksmu žaidimu. Bendrai vėl jums truputį meluoju. Juk ir toliau tiesiog ryte rijau tą jų mamytę. Ji — ta mama — kodėl ji pasirodė šitoje žmonių nerastoje vietoje, su savo dukrom? Kodėl dabar, kodėl būtent čia? Buvau tartum pasidalinęs į dvi atskiras dalis. Viena mano kūno dalis su mergaitėmis žaidė, kita ištisai stebėjo mamos visaip judantį seksualų siluetą. Na, negalėjau atplėšti nuo jos savo akių ir viskas.
    Mes penkiese per visą šitą smėlėtą ir jaukų krantą žaidėme paprastą žaidimą. Nors ne, tarp tų padavimų ir riksmų, mes su mama vis persimetėme po keletą atrodytų visai nereikšmingų iš pirmo žvilgsnio frazių. Vyko tiesioginė žvalgyba ar vienas kito trumpas pažinimas.
    — Panelės, jūsų mamytė labai sportiška, tikriausiai lankosi kokiame gerame sporto klube.
Tai mano žodžiai.
    — Taip, sporto klube kuris vadinasi puodų virtuvė, ar negirdėjai tokio — linksmai man atsako mama.
    — Mano mama kiekvieną rytą mankštą daro, — naiviai išduoda tokią šventą paslaptį jauniausia Vėtrinė. Ji rytais prieš darbą kasdien po šimtą atsilenkimų presui padaro.
    — Nieko sau, tai bent jūsų mama duoda. Net šimtą atsilenkimų, tai pasakysiu net man perdaug, ir dar kiekvieną rytą, ar tik tu truputį nemeluoji?
    — Tikrai ne, mama, pasakyk tu jam
Mama tik meta į mane savo piktą žvilgsnį.
    — Tik nereikia į mane taip baisiai žiūrėti, tikiu, jau tikiu tavim. Kaip čia tuo netikėsi, užtenka vien pasižiūrėti į tavo presiuką, ir man iškart viskas tampa aišku. Reikės gal ir man taip daryti, nes pilvas pradeda augti lyg koks didelis kopūstas.
Visi smagiai nusijuokiam.     
    — Tai jūs čia, prie šito kranto dažnos viešnios, pasirodo? Tai kodėl jūsų anksčiau, niekada nesutikau?
    — Užtat dabar sutikai, ir nėra ko tamstai labai dėl to aimanuoti, —vėl su šypsena atsako man mama.
    — O ponulis ką, taip vis vienas po pasaulį keliauja? Negi prie šono jokios draugės neturi?
Tai ji mane taip kalbina, tiksliau slapta šnipinėja mano daržą.
    — Mergaitės, jaučiu šis ponulis labai blogas savo žmonai buvo, jeigu jis vienas atostogauja. Tikriausiai buvo niekam tikęs vyras ir žmona jį iš namų išgrūdo lauk.
    Ką aš. Aišku, kad gyniausi ir taip pat toliau jos klausinėjau. Ar merginos suprato tas mūsų slaptas kalbos potekstes. Kas dabar atsakys. Gal vyriausioji, bet ir tai abejoju. Joms tada buvo ne iki mūsų kalbų. Mes žaidėme daugiau nei valandą. Per tą laiką gerai įsiminiau visų mergaičių vardus. Dar atsimenu kai paklausiau.
    — O kodėl mama būtent tokius vardus savo dukrytėm išrinko?
Ji vėl juokdamasi atsakė. 
    — Mergaitės, ar girdite? Jūs tik pamanykit, pasirodo šitam ponuliui jūsų vardai nepatinka. Mes jį užtai dabar imkime ir įmeskime į jūrą.
    Kas įvyko po tų jos pasakytų žodžių? Spėkite.
    Greitai visos keturios spiegdamos puolė ant manęs ir bandė nustumti į jūrą. Ir tai, tik po vienos geros kartu praleistos valandos. Prašau, koks nuostabus buvo mūsų bendravimas. Mane, visai svetimą vyrą, ar jūs galite tai įsivaizduoti? Mes taškėmės jūros bangose, atsimenu, vieną griebiau ir sviedžiau į bangas. Tada prasidėjo dar didesnis kitų puolimas. Ką aš vienas galėjau padaryti, prieš jas keturias? Aišku jos laimėjo, turėjau pasiduoti nugalėtojų malonei. Atsiprašiau ir pasakiau, kad man labai labai patinka šitie mergaičių vardai. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas. Mes visi tapome viena tvirta neatskiriama komanda. Prisimaudę ir prisirėkę, neblogai nusikalę, išlipome į krantą. Jos mane užpuolė taip, kaip buvo apsirengusios. Ką reiškia tikras azartas ir įkarštis. Tačiau lauke rugpjūtis, o ne koks gruodis. Diena darėsi vis karštesnė. Taigi mūsų visų drabužiai buvo permirkę ligi paskutinio siūlo. Tada, dar labiau išsproginau akis į tą žavingą mergaičių mamytę. Gal jūs nežinote kame buvo priežastis? Ogi pasirodo labai paprasta.
    Mama irgi buvo visa permirkusi. Dabar ji stovėjo ant kranto ir kratėsi savo drėgnus plaukus. Sušlapusios jos sportinės kelnės dar labiau aptempė jos lieknas, grakščias tartum antilopės kojas. Jums dar nepasakojau, kodėl, pirmą kartą ją pamatęs, iškarto taip ir nesupratau, kad tai mama. Ji atrodė ne pagal metus jaunai, tokia liekna ir pasakiškai patrauklia figūryte. Būtent ji mane taip netikėtai ir suglumino. Niekaip negalėjau patikėti, kad ta moteris gali būti mama, ir net trijų dukrų. Todėl man reikėjo truputį laiko tame delikačiame dalykėlyje susiorientuoti. Tik iš mergaičių veidų ir akių supratau, kokios visos jos yra panašios, panašios, bet kartu ir skirtingos.
    Mama dabar stovėjo ir pakėlusi savo rankas purtė nuo plaukų sūrų vandenį. Jos šlapia aptemta persišviečiama maikutė ant kūno rodė man tas dvi tobulos kriaušės formos nuostabiai apvalias krūtis. Ką aš galėjau su savimi padaryti? Mano akys buvo prie jų lipte prilipusios, prie jos visos. Jau tada, aš jos nerealiai norėjau. Mano išdykėlis draugas, norom nenorom man siuntė įvairius perspėjimo signalus. Taip stovėjau ir tiesiai spoksojau į šitų mergaičių mamą.
    Ar jos tai pastebėjo? Jos irgi buvo visos permirkusios ir šlapios, bet kartu tokios laimingos. Jų juokas, jų kalbos ir toliau skriejo šituo jūros krantu. Pasigirdo mamos linksmas balsas.
    — Nėra čia ko ponuliui taip ilgai į mane spoksoti, negi jis savo gyvenime niekada nėra matęs moterų?
    Jos akys, jose vėl išvien laksto linksmi velniukai. Vienu žvilgsniu į mane žiūri, kitu į savo merginas. Teisingai, mačiau aš tų moterų, bet tokios tai dar niekur neteko sutikti. Mane būrė ne tik jos figūrytė, bet ir ta ypatinga subtili kalbos ir bendravimo maniera. Jos paprastumas ir toks didžiulis pasitikėjimas savimi. Jūs tik įsivaizduokite, ji, nieko nesakiusi, nusigręžė nuo manęs, staiga nusivilko savo permirkusią maikutę, ilgai nelaukdama pradėjo ją gręžti ir po akimirkos ją vėl užsivilko. Aš kaip tikras žąsinas stovėjau ir stebėjau šią greitą jos persirengimo ceremoniją.
    — Mergaitės, greitai eikite persirengti, mes su ponuliu per tą laiką truputį pasivaikščiosime prie jūros.
Prašau, kaip greitai ji viską sudėstė į savo vietas. Visos mergaitės tarp savęs linksmai kalbėdamos patraukė link mašinų. Mes su mama trumpam likome dviese. Dar stovėjau ir svyravau.
    — Tai ką, ir toliau kaip stulpas stovėsi, ar kartu eisi su manimi palei jūrą pasivaikščioti? Nebijok, viena tavęs nesuvalgysiu, — vėl juokdamasi ji mane dėl viso pikto draugiškai perspėjo.
Žinokite, bendraudamas su moterimis niekada žodžių kišenėje neieškodavau. Jeigu tik reikia, tai moku visokiausios rūšies makaronų ant kaklo pakabinti. Ir ne po vieną lėkštę, bet ištisais kilogramais ar kilometrais drąsiai kabinu. Visokios spalvos, visokio turinio ir skonio.
    — Mamyte, aš nieko prieš, jeigu jau dabar mano valgymą pradėtum, — tiesiog tiesiai į akis jai atsakiau.
Ji tik vėl keistai, bet jau be šypsenos, į mane pažiūrėjusi, atsakė.
    — Sakyk, ar visada esi toks greitas, gal dar tau nepatiks?
    — Tikrai patiks, tu tik duok ženklą.
Tai mūsų dviejų kalba, po tokios trumpos pažinties.
    — Gerai, užtenka tų nesąmonių, — vėl linksmai į mane žiūrėdama prabilo. — Einame pasivaikščioti ir papasakok, ką nors apie save daugiau. Juk aš dar nieko apie tave nežinau.
      Mes, neskubėdami patraukėme jūros pakrante. Viskas, kas ten dėjosi su manimi, man buvo taip romantiška ir paslaptinga. Šita žavi moteris nori apie mane viską žinoti, ir kam jai to gali prisireikti? Sau mintyse dar vis tyliai uždavinėjau šitą klausimą. Ko ji nori iš manęs, ar ateityje ko norės? Tai gal aš greičiau iš jos ko norėsiu.
      Mes ėjome kartu, ji vis manęs ko nors klausdavo ir aš, kaip naivus vaikas viską jai apie save pasakojau. Mes per tą laiką buvome nuėję gana tolokai, nesimatė nei mergaičių, nei mūsų senų mašinų. Man laikas buvo sustojęs vietoje, priešais save dabar mačiau tik tą vieną moterį. O ji? Ji nei kiek dėl to nesijaudino. Atrodo, kad mes abu buvome seniai pažįstami. Nors žinoma, dabar ji apie mane daugmaž viską žinojo, arba beveik viską, kas tik ją domino.
    — Gal grįžtam atgal, ar tu nori dar nusimaudyti? — Ir žiūri į mane klausiančiom akim.
    — Kodėl ir ne, — atsakau. — Oras nuostabus, vanduo šiltas, aišku, mes galėtume kartu išsimaudyti.
    — Gerai, jeigu tik ponulis to pageidauja, eime kartu paplaukiosime.
    Kas vyko sekančias dvi akimirkas? Spėkite. Tikriausiai pasakysite, kad mes abu bėgome maudytis. Taip, teisingai, paklausykite kaip buvo.
      Buvau tik su krepšinio kelnaitėm, galėjau iškarto į vandenį šokti. Bet ji, juk buvo persirengusi, ir be savo maudimkės. Žinote, nespėjau apie tai net pagalvoti, kaip pamačiau ką ji prieš mane pradėjo išdarinėti. Greitai nusimovė savo ilgas sportines kelnes. Liko tik su tokiais viliojančiais juodais stringais, ar kažkuo į juos labai panašaus. Aš, visas pakerėtas ir jos užburtas, stovėjau ir spoksojau. Dar po akimirkos, ji nusimetė savo maikutę, ir sušukusi: — Tik prašyčiau ponulio be rankų, — pirma puolė į jūrą.
    Kaip jums jos poelgis? Sakysite, tai neįmanoma. Kiti sakys, o kas čia tokio, gal su jumis ilgai nesiginčysiu, tiesiog taip buvo ir taškas. Aišku, aš irgi greitai šokau paskui ją į jūrą. Mes plaukėme vienas šalia kito. Plaukdamas aiškiai mačiau jos dvi nuostabias krūtis. Gerai tik vienas, kad dabar buvau jūroje, kitaip mano draugelis būtų galą gavęs. Jau labai patiko jam šita padūkusi mamytė. Jai sušukau:
    — Tu esi gera plaukikė.
    — Manau ponulis geresnis plaukikas, tikriausia dar sveikuolis ir didelis gamtininkas esi?
      Atrėžiau atgal:
    — Dar kartą mane pavadinsi ponuliu, tai patikėk manim, tada tave šitose bangose iškart paskandinsiu. Neturės vargšės mergaitės savo mamytės, teks vienam tėtukui jas auginti.
    — Jeigu paskandinsi, tai tada ir pats jas auginsi, dabar jos nuo tavęs neatstos, — juokdamasi ji man atsako.
    — Gerai jau, nevadinsiu tavęs ponuliu, vadinsiu dabar tave gamtininku.
      Nieko, tada jai į tai neatsakiau, tegul būsiu dabar aš gamtininkas. Gamtininkas tai gamtininkas, skamba šiek tiek geriau, negu ponulis. Mes dar porą minučių plaukėme greta, aišku, bandžiau, plaukti kiek galima arčiau jos. Esu normalios pakraipos vyras, ir jeigu yra pasaulyje proga už dyką pasižiūrėti gražių vaizdų, tai, negi turiu praleisti šitokią progą? Patikėkite manim, aš neprašiau jos man viso to už dyką rodyti. Ar jūs, gerbiamieji, manote kitaip, gal galvojate, kad esu nedoras berniukas, žiūriu į svetimas mamytes?
    — Viskas, užteks, plaukiu į krantą, — ji man sušuko.
    Ji pirmoji išlipo į krantą, buvo beveik nuoga. Jums atvirai dabar sakau, nors ir buvau vandenyje iki bambos, bet mano draugas momentaliai pasidarė kietas kaip cemento stulpas. Jis staiga du kartus ilgesnis tapo. Tai va, kaip kartais nutinka su tais diedais jūroje. Aš dar vis vandenyje buvau, o mano akys ją ryte rijo. Jeigu tik ji būtų sutikusi, ten, toje vietoje, sakau atvirai, būčiau iškart ją ant smėliuko patvarkęs. Taip vaizdingai jums pasakiau, kad suprastumėte, ką tada savyje jaučiau. Nemoku  aprašyti savo būsenos, kokia ji tada buvo. O ji, ką ji toliau darė? Ji ir toliau sėkmingai mane varė iš proto. Vėl spėkite... Taip, būtent taip ji ir pasielgė. Stovėdama į mane nugara, nusiėmė savo kelnaites, ir jas išsigręžė. Tas veiksmas, vyko labai greitai. Bet ir mano akys smigo tiesiai į tikslą į tą nuostabų taikinį. Greitai ji užsivilko visus savo rūbelius kuriuos su savimi turėjo, staigiai atsigręžė į mane ir vėl šypsodama tarė.
    — Ar tu dar ilgai vandenyje stovėsi, ar tavo inkaras neleidžia tau nei metro pasisukti. Manau, tu dabar jau viską pamatei, ar dar ko nors gamtininkas iš manęs pageidautų?
      Jums rašiau, kad esu ne iš bailiųjų trejeto ir liežuvį aštrų prie savęs dar turiu.
    — Aišku, kad ne viską mačiau, galėjai nuo manęs ir nenusisukti. Tu gi nesi baili mamytė, — jai atsakiau.
    — Ar kartais pinigų į mano sąskaitą ponas gamtininkas nenorėtų pervesti. Manau, kokie dešimt tūkstančių tau nieko nereiškia. Bet jeigu tu jų neturi, tada jau perdaug tu čia visko prisižiūrėjai. Net nežinau, kodėl tau tą išimtį padariau.
      Dabar pasakysiu jums, kada ji mane galutinai užkariavo, kai vėl man leptelėjo:
    — Tai kaip ten su tavo inkaru bus, ar jis kada tave atlaisvins iš gelmių. Negi man reikės savo mergaičių pagalbos prašyti, kad jos tave iš vandenų ištrauktų.
      Kaip jums mūsų abiejų, tik prieš porą gerų valandų susipažinusių suaugusių žmonių dialogas? Neblogai mes abu pasišnekėjome. Dialogas ir toliau tęsėsi.
    — Ne, nereikės, jis ką tik atsileido. — Ir linksmai juokdamasis bridau link kranto iš tos baisios jūros gelmės. — Žinai, man labai linksma su tavimi. Ar negalėjai tu čia anksčiau pasirodyti, kur tiek metų nuo manęs slėpeisi?
    — Suprask, gamtininke, aš savo vaikus auginau, ne taip kaip tu, žmonai dukrą pametęs kur norėjai, ten ir išvykai.
    Greitai puoliau gintis, nors puikiai supratau, kad ji taip tik juokauja su manimi. Iš pradžių norėjau savo sportines kelnaites išsigręžti, bet ji mane iš karto perspėjo.
      — Tik nepradėk čia man prieš akis rodyti savo nuogo užpakalio, ar to spurdančio slibino. Eik taip, saulė ir vėjas jas greitai išdžiovins.
      Nieko sau, tiek metų gyvenu ir nežinojau, kad pas mane spurdantis slibinas tarp kojų randasi. Tai va, kokia pastabi man mamytė pasitaikė, pasirodo, ji jau žinojo visus mano ėjimus į priekį. Mes patraukėme atgal, link mūsų namų. Tik manau, mes abu jau buvome visai kiti, tarp mūsų atsirado nematomas tiltas. Ėjome ir laisvai šnekėjomės apie viską. Pradedant nuo didžiosios politikos, baigiant požiūriu į religiją ar vaikų auklėjimą. Iš toli mus pamačiusi, pirmoji atlėkė, mažylė Vėtrinė. Ji šoko savo mamai tiesiai į glėbį. Abi buvo laimingos. Mama ir jauniausia dukrelė tarp savęs pasibučiavo. Dabar ėjome trise. Nuo tos akimirkos likusią dienos pusę, mums niekaip nesigavo pabūti nors porai minučių dviems. Visada kuri nors iš merginų kartu su mumis buvo šalia. Dar iš pradžių pagalvojau, kad tai tik grynas atsitiktinumas, bet kuo toliau, tuo drąsiau galėjau sau teigti, kad merginos tarp savęs buvo tyčia susitarusios, kad viena visada būtinai saugos savo mamą. Nors jos ir priėmė mane į savo tarpą, bet ...?

    Darau trumpą pertrauką, reikia išsimaudyti, jūs dabar žinote pačią pradžią. Taigi pirmas alkis kaip ir pasotintas. Dabar einu, valandžiukę paplaukioti šiltoje jūroje. Vanduo šiandien turėtų būti pasiutiškai geras.
    Atrodo, gerą pusvalandį buvau drauguose su mūsų jūra, jūruže. Kiek dabar yra valandų, gal pats laikas ką nors skanaus užkasti? Kitaip dar imsiu ir numirsiu iš bado. Ir jūs tuo pačiu draugiškai ką nors užkaskite, prašyčiau žiūrėti savo sveikatos, ji viena gyvenime duota. O aš nuo jūsų niekur nepabėgsiu.
    Gerai pasimaudęs ir pavalgęs, galiu toliau jums pasakoti savo istoriją.

      Pasakysiu atvirai, jai turėjau labai daug klausimų, bet kai šalia mūsų vis būdavo kuri iš jos dukrų, tai tie klausimai taip ir nebuvo užduoti. Sakiau, buvau prapuolęs, ji mane visą tiesiog pakerėjo. Ar tai buvo meilė? Jeigu man būtų buvę 18 arba nors 25 metai, iš karto atsakyčiau, kad taip. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip. Tik deja, pernelyg senas krienas esu, kad tokiais jausmais iš karto tikėčiau. Taigi ir sakau, tai dar nebuvo meilė. Tada kyla kitas logiškas klausimas, kas tada buvo? Sakysite, aistra, sekso noras. Gal ir taip, nesiginčysiu, tik jums, brangieji, pasakysiu vieną. Mane labai traukė ne tik jos kūnas, nors jis tikrai mane gundė, labiau negalėjau atsispirti visai jos esybei. Va, kaip protingai prisifilosofavau būdamas čia vienas. Tada net nežinau kaip ir paaiškinti savo būseną, man tiesiog norėjosi būti ir bendrauti jomis.
    — Tai gamtininkas knygas skaito, kartu ir krepšinį už savo šalį žaidžia?
    — Ne už šalį, o už kiemą, — švelniai ją pataisiau.
    — Nesvarbu, tai namą savo mieste turi, ir su baidarėmis plaukioji.
    — Truputį plaukioju.
    — Ir ką, vienas po pasaulį su dviračiu važinėji? Visur vienas ir vienas, taip nebūna, todėl šįkart tavimi kažkodėl netikiu. Manau, tu turi, kokią savo širdies draugę. Tokie vyrai kaip tu, ilgai vieni nebūna. Na, greitai man ir mano mergaitėm pasakyk, kiek nelaimingų moterų esi palikęs šiame pasaulyje?
Ir vėl jos juokas, ir vėl jos paslaptingos akys prieš mane žiba.
    — Tau moterys tik vienam malonumui, ar taip? Tu su jomis tik žaidi?
    Kaip koks mažas vaikas, jai gyniausi, aiškinau, kad nesu joks blogiukas, kad esu geras vyrukas ir prie moterų niekada pirmas nešoku. Juokai, šypsenos, vasara, jūra, ji ir jos. Jos visos keturios, drauge sudėjus. Vakarėjo, diena prabėgo taip greitai, tiesiog kaip viena minutė ir nėra tos stebuklingos vasaros dienos.

      Atrodo, kyla gana nemažas vėjas, tai man net labai gerai, aš jo laukiau. Ar žinote kodėl? Spėkite. Kiek daug kartų užduotu jums šitą klausimą. Bet, taip net įdomiau, pabūkite ir jūs nors akimirką kūrėjais. Garantuoju, kad šitą kartą nė vienas neatspėjote, kodėl man reikia gero vėjo. Atsistoju nuo savo kėdės, einu link mašinos, apsirengiu nardymo kostiumą, pirktą Anglijoje už svarus. Galvojate, kad jums dabar viskas aišku, eisiu į jūrą nardyti. Taip, nardyti, bet ne vandeny. Užsimetu ant peties... Vėl spėsite? Kaitą. Dabar eisiu ne nardyti, bet skraidyti. Ar jūs žinote, kas yra skrydis? Man, tai yra geriausias vaistas, trumpam užsimiršti. Užmiršti ją, užmiršti jas, kitaip nuo minčių galiu išprotėt.
      Virvė įsitempė kaip styga, dar akimirka ir jūros vėjas pagauna mano margą parašiutą. Didžiulė jėga staiga mane meta į priekį, laikausi tvirtai įsikibęs rankomis, jau lekiu, jau skrendu aukštomis bangų keteromis. Mano raumenys smarkiai įtempti, bet esu visiškai ramus. Pirma banga mane meta į viršų, ateina antra, trečia, kažkelinta. Kuo toliau tuo aukščiau. Dabar skrendu ore, kaip koks paukštis, kaip žuvėdra, mano būsena tiesiog fantastiška. Kas neskraidė, tas nežino šito jausmo ir deja niekada nesužinos. Su kiekviena nauja banga bandau kilti vis aukštyn. Greitis yra didžiulis, nuo kranto esu nuskriejęs kilometrą, gal du. Vienas tarp bangų lekiu bėribėje mūsų jūroje. Krantas matosi tarsi mažytis žemės ruoželis, atėjo laikas daryti posūkį atgal, to man betrūko, kad netyčia pasiklysčiau toje neaprėpiamoje vandens platybėje.
    Dabar lekiu atgal link kranto. Vėl bangos, šuoliai, skrydžiai. Kaip man šito reikia. Jaučiuosi, kad esu gyvas, dar vis gyvas, nesvarbu, kad tu toli, kad tavęs nėra šalia. Bet tu čia, šitame krante esi, matau tave, įsivaizduoju, kaip tu dabar į mane žiūri nuo kranto, mojuoji man ranka, kažką laiminga šauki. Tavo spindinčios akys ir ta nuostabi nenueinanti nuo veido šypsena, jos visur kartu su manimi, net čia ant šitų pašėlusiai šaunių bangų. Pagaliau nuovargis mane nugali, baigiu savo šventę, savo šokį, savo pasirodymą. Tai čia, ponuliai, buvo tikrasis šokis, ne per mūsų televiziją, kur visokie juokdariai ir pingvinai bando įsivaizduoti, esantys didieji pasaulio šokėjai. Tegul jie visi paskęsta šitose vėjo gainiojamose bangose. Pasiimu į rankas lentą, ir lėtai patraukiu link palapinės. Atsigavau, man to gyvybiškai reikėjo, labai. Tai anksčiau buvau sveikas ir kietas, bet dabar. ....  Dar neatėjo tam mano pasakojimui eilė.
    Girdžiu artėjantį mašinos triukšmą, ne visai šalia, ne į šitą keliuką, į kopas atrieda ratai. Taip, mano akiratyje pasirodo mašina, maždaug už gerų 300 ar 400 šimtų metrų ji suka į šoną. Vadinasi, būsiu ne vienas, gerai nors tai, kad ne prie pat manęs. Sustoja, iš jos išlipa vienišas vyras. Išlipęs pirmiausiai prieina prie kopos krašto ir pasižiūri į jūrą, tada apsižvalgo aplinkui. Pagaliau pamato ir mane, mano palapinę, bei mašiną. Iš toli man nesimato kokie jo mašinos numeriai, negaliu suprasti, iš kokio jis krašto, kas per naujas paukštis šalia manęs atskrido. Manyčiau, kad jam galėtų būti netoli keturiasdešimties metų. Vienas, tai tegul ir bus vienas, greičiausiai koks vietinis atvažiavo išsimaudyti, o gal tai tik žvejas. Jų čia dar tokiu šiltu laiku iš visur gali privažiuoti. Nors vėl, nors ir nesu žvejas, bet man rodosi, kad žvejybai šiandien truputėlį per didelis vėjas, o gal jis jiems netrukdo, nežinau, nesu tame specialistas.
      Tiek to, atvažiavo, tai atvažiavo, man reikia toliau tęsti pasakojimą, mano nekantriems skaitytojams. Saulė dar nenuleido, bet ji jau jūroje, diena persirito į antrąją pusę. Čia laikas bėga greitai, jūs dar klausiate, ar man vienam nėra liūdna. Net nepastebėjau kaip pusė dienos prašvilpė. Gerai, dar turiu laiko, viskas eina pagal iš anksto paruoštą planą. Nors vėl, koks čia tas planas, niekada jo prie savęs neturėjau ir neturiu.

        Pirma mūsų pažinties diena, ėjo į pabaigą. Mes visi kartu kūrėme laužą, skaniai ir sočiai vakarieniavome, visiems buvo be galo smagu. Kažką tarp savęs tauškėme, dabar ir neprisimenu, o ir kam? Gal pasakojau kokią savo kelionių istoriją, mergaitės dažnai manęs prašydavo, kad ką nors įdomaus papasakočiau. Jos mažai kur keliavo, mažai ką šiame pasaulyje matė ir girdėjo. Merginos manęs klausinėjo, kas, kur, kaip, kodėl. Mama, ji kaip visada, tik paslaptingai juokėsi, tartum mano, o ne jos dukros tos merginos būtų. Matote, ji tik netyčia, atsitiktinai kartu su mumis čia atsidūrė.
    Pastebėjau, kad temstant jos žvilgsnyje kažkas pasikeitė, ji tapo uždaresnė ir dar paslaptingesnė. O gal, tik vakaro miglos man darė tokį neišdildomą įspūdį. Nuo dienos karščio, nuo saulės šviesos, nuo tų maudynių mūsų visų akys pasiutiškai žibėjo.
    — Tai jūs su dviračiu galite per dieną 150 kilometrų nuvažiuoti, — paklausė manęs Saulytė.
    — Na teko, kai turi tikslą, tenka ir tiek nuvažiuoti.
    — Manau, ir aš taip galėčiau.
    — Taip, žinoma kad galėtum, tik reikėtų tau savo užpakalį patreniruoti, kad žaizdų nepritrintum, — atsakiau jai.
    Linksmai pasakojau, kaip pirmą kartą, maždaug prieš penketą metų atradau šią, dabar mums gerai žinomą, vietą. Lygtol čia niekada nebuvau apsilankęs. Tais metais, nuo pat ankstyvo pavasario kiekvieną dieną važinėdavau dviratuku. Buvau labai juo susižavėjęs. Ir į darbą dažnai važiuodavau, o per išeigines dienas aplamai po 60 ar net 90 kilometrų įveikdavau. Visus savo miesto ir rajono šunkelius skersai ir išilgai išvažinėjau. Kur tik pasirodydavo man nežinomas kelias ar takiukas tuo ir varydavau. Tada gavau gerą savaitę atostogų, ir, atėjus atostogų metui, buvau visai neblogai pasiruošęs, tai mano planuotai tolimai kelionei.
    — Tai gamtininkas, pasirodo, yra neblogas planuotojas, — vėl mama mane tyčia erzina.
      Apsimečiau, kad labai ant jos užpykau.
    — Panelės, na kiek galima prašyti jūsų mamos, kad ji mane geriau vardu vadintų, koks aš čia ponas ar gamtininkas esu?
      Ir vėl visų juokas, ir vėl tas aštrus kaip peilis veriantis mamos žvilgsnis.
    — Mama, tegul jis kalba, netrukdyk tu jam, — pasigirdo merginų balsai.
    — Gerai, gerai, mano mažytės, — savo švelniu balseliu mamytė jas nuramino. — Tegul tik pasakoja ponulis gamtininkas mano dukrytėm pasakas prieš miegą.
      Patys matote, ką jai galėjau padaryti, jau visas priklausiau jai.

        Taigi, gavau savo pelnytai užtarnautų atostogų ir nutariau, vienas su dviratuku apkeliauti visą šitą jūros pakrantės pusę. Planavau tai padaryti per kokias 5 ar 6 dienas.
    — Tai jūs nuo savo miesto su dviračiu iki pačios jūros atmynėte?
    — Ne, mergaitės, tam dalykui neturėjau tiek laiko. Pas mane buvo kitoks išanksto paruoštas planas. Sėdau į traukinį ir juo atvažiavau iki Šiaulių. Šiauliuose buvau gerokai po 21val. Dangus tamsėjo, sėlino juoda naktis, bet nesiruošiau nakvoti jokiuose miesto viešbučiuose ar pakelės kempinguose. Ir kam man tai? Oras buvo nuostabus, kaip ir šiandien, drąsiai sugalvojau pernakvoti pakelėse. Su savimi į kelionę buvau įsimetęs karišką miegmaiši.
    — Jeigu staiga lietus būtų? — sušuko kažkuri.
    — Tada, apie jokį lietų negalvojau, sinoptikai žadėjo visą savaitę didelius karščius. Ir jie kaip nekeista, tą kartą neapsiriko. Taigi, išlipau iš traukinio, sėdau ant savo dviračio ir miniau link Šatrijos raganų baisiojo kalno. Anksčiau ten niekada nebuvau buvęs, norėjau jį pakeliui savo akimis pamatyti ir kojytėmis išvaikščioti.
    — Ooo, mes irgi tokį žinome, —sušuko visos trys iškarto
    — Ir jūs žinote?
    — Ten, netoli mūsų mamos močiutė gyvena.
    — Tikrai, kaip įdomu, tai kurioje vietoje ta močiutė gyvena? — žiūrėdamas į mamos akis paklausiau.
    — Tu pasakok toliau, vėliau apie tai sužinosi, — greitai atšovė man mamytė.
    — Gerai, ką čia su tavimi daryti, nieko tu nenori man atskleisti. Taigi, važiuoju plentu, miestas liko už manęs, aplinkui visai sutemo. Pasidarė labai nebesaugu važiuoti. Krovininės mašinos lenkė mane viena po kitos. Sau sakau, stop, dar partrenks kuri, tik šlapia vieta iš manęs paliks. Taip toliau keliauti negalima. Taigi verkiant man reikėjo kažkur netoli prisiglausti ir pernakvoti. Ilgai negalvodamas, nutariau apsistoti prie pirmų pasitaikiusių pakelės krūmų, ar kokio miškelio. Prigulsiu ir bus man gerai. Greitai už kokių 300 metrų žiūriu tamsuoja aukšta žolė ar medžiai. Tamsu kaip pekloje, nieko gerai nesimato. Sau mintyse pagalvojau, niekas ten manęs nematys nuo kelio. Pasiklosiu tą aukštą žolę sau po miegmaišiu, bus minkščiau išsimiegoti. Tada tik su trumpais šortukais, ir marškiniais buvau. Taigi varau savo dviratuką į patį vidurį tos aukštos, beveik su manimi ūgiu, žolės. Paguldau savo žirgą, drąsiai išsiimu iš kuprinės savo šiltą miegmaišį, patiesiu jį ant žolės. Supraskite, minkščiau mano nuvargusiai nugarai bus gulėti. Palinkiu visiems žiogams saldžių sapnų, ir greitai užmiegu.
    — Matote, mergaitės, koks nepaprastai drąsus žmogus tarp mūsų sėdi. Jūs tik pagalvokite, vienas juodoje naktyje, aplinkui tamsu, ir jis nieko pasirodo nebijo! Tu tikras vyras, tikras erelis! Kad man tokį turėti, kaip jį tada mylėčiau!
Ir vėl visų juokas.
    — Palaukite, — sakau, — va dabar, tai tikrai jums bus labai juokinga. Ryte prabundu, pratrinu savo akis, pasižiūriu į viršų, ar dangus yra vietoje, ir nieko nesuprantu. Kur čia dabar esu, kur naktį atsiradau? Ar vis dar sapnuoju? Jūs galvojate, kad paprastoje žolėje miegojau, ir aš nakties tamsoje taip vakar maniau. Žiūriu į viršų ir netikiu, man baisu pasidarė, nežinau net kaip pajudėti iš vietos. Pasirodo, naktinį karališką guolį sau buvau susiradęs viduryje didžiausio dilgėlyno.
    — Negali būti! —sušunka kažkuri. —Negi jūs ten guldamas nieko nejautėte?
    — Taigi, mergaitės, būtent, kad nieko nepajaučiau. Visų 100 ir vienu procentu buvau įsitikinęs, kad tai tik aukšta žolė. Tai va, toliau visaip bandau išlysti iš to dilgėlyno. Vos tik išsiropojau iš miegmaišio, iškart gavau dūrį į nugarą. Po sekundės dar vienas judesys, ir dar vienas dūris į koją, atsistojus, rankas sudilgino. Kol išsikapsčiau iš tos superinės romantiškos vietelės, kol iki gero kelio nukulniavau, buvau visas sukandžiotas dilgėlių. Matote, merginos, ką daro gyvenime šviesa ir tamsa.
    — Tai ponas keliautojas, aišku dabar tik už tamsą balsuoja. Mes su mergaitėm tai tik už šviesą, ar taip, mano mažytės?
Ir vėl, tik juokas ir šypsenos mūsų visų veiduose.
    — Na, o kaip toliau buvo su ta jūsų istorija, man baisiai įdomu, jūs toliau pasakokite, — paklausė Vilnitė.
    — Klausi, kas su manimi buvo toliau? Na, toliau sėdau visas subadytas ant dviračio ir miniau pirmyn, ką čia bepadarysi. Nors visą kūną ir velnioniškai skaudėjo, nemesi gi pradėto savo sumanymo. Čia dar tik pati žygio pradžia, negi atgal į savo miestą po pirmų sunkumų bėgsiu. Buvau suplanavęs tą dieną būtinai iki Skuodo nuvažiuoti. Taigi apie pietus privažiuavau tą didžiulį ir paslaptingą Raganų kalną, nuo jo viršūnės aplinkui toli matyti, kone pusė pasaulio.
    — Ai, tik nemeluokite mums, mes žinome koks jo aukštis, — sukikeno Vėtrinė.
    — Gerai, kad žinote, jau ir negaliu nors vienos pasakos jums pasekti.
Vėl visi linksmai nusijuokėme.
    — Ar kartais mūsų drąsuolio keliautojo — gamtininko kokia vietinė raganaitė nepagavo ant to kalno? Gal sutikai kokią, nejaugi taip ir nepasirodė nei viena iš jų?
    Čia vėl mamytė gudriai mane bando prigriebti. Galvoju, palauk, ir aš ką nors originalaus dabar leptelsiu.
    — Žinoma sutikau, kitaip ir būti negalėjo. Buvo viena pagavusi mane, mes abu su ja paišdykavome, pažaidėme įvairių žaidimų. Labai prašė manęs, kad dar likčiau nors vienai naktelei. Kvietė bet kada pas ją į svečius atvažiuoti, ji manęs visada lauks.
    — Matote, matote, mergaitės? Ar jums nesakiau, koks geras žmogus tarp mūsų yra. Pasirodo jį ne tik merginos, bet ir baisiosios raganos karštai myli.
      Juokas ir tik mūsų juokas aplinkui girdėti.
      Praėjus porai valandų po pasisvečiavimo pas raganaitę, privažiavau Telšius. Žinote tą gerą priežodį, ei, paveizėk, balti mūrą kap Telšę stuovi. Ar ta raganaitė taip mane paveikė, ar jos kokie kerai mano dūšiai siųsti suveikė, bet vietoj to, kad asfaltu toliau važiuočiau, tikras kvailys nutariau tiesiai į Skuodą per šunkelius traukti. Buvo mano kelionės pirmos dienos popietė. Drąsiai sau maniau, kad jėgų turiu į valias. Tikros šakės laukė manęs toliau tame kelyje. Daug kartų miriau ir vėl kėliausi, kol pagaliau vos gyvas pasiekiau tolimą Skuodą.
    — Ir kodėl į Skuodą, ar ir ten kokią gerą draugę turi? Greit dabar mums visoms prisipažink, — vėl klausia mama, tiesiai žiūrėdama man į akis.
    — Tegu bus mano pusseserė, ar toks variantas tau tinka? — sakau jai.
    — Žinome mes tas visokias vyrų pusseseres, pas tave jų tikriausiai kiek viename mieste po dvi yra?
    — Prisipažinsiu, pusseserių turiu nemažai, net 9 po visą pasaulį plačiai išsibarsčiusios. Tik kodėl mamytei staiga mano pusseserės parūpo, geriau tegul ji apie savo pusbrolius ar visą savo draugišką giminę ką nors papasakoja.
    — Gerai, papasakosiu kada, bet dabar tu toliau pasakok savo nebaigtą pasakų istoriją.
Nuolankai klausau aš jų, ir toliau savo pasakas pasakoju.
    — Kitą rytą prie sienos su savo nenuilstančiu žirgeliu stoviu, bandau sieną perkirsti. Tik tie sienos sergėtojai taip kreivai į mane žiūri. Jie matote rėkia man:
      — Stok, nevidone, ką kuprinėje veži, kur su savo dviračiu važiuoji.
Draugiškai jiems atsakau:
    — Vyručiai, prie jūros varau, noriu visą pajūrį savo dviračiu aplėkti.
    Jie man:
    — Žinome mes tą jūrą, greičiau rodyk, ką ten kuprinėje turi.
Varge, ką darysi su kvailais sienų sargais ir sienų saugumo įstatymais. Teko visą mano kuprinę išversti, tik žinoma jie nieko stebuklingo joje nerado. Laisvas, pagaliau vėl galiu sau toliau važiuoti. Valandžiukę pasitryniau Liepojoje, ir vakarėjant pagal žemėlapį varau link uosto Ventspilio. Vakaras ramus, nedideli tų vietinių kalniukų pakilimai ir nusileidimai man labai nemaišo. Vėjo visai nėra, greitis geras, ne važiuoju, o tiesiog lekiu plentu. Iš šono jaučiu jūrą, ji dabar pastoviai mane šiame kelyje lydi. Taip iki vakaro ir atsiradau čia, šitoje vietoje, kur niekada anksčiau nebuvau buvęs. Man, tą kartą labai didelį įspūdį paliko šitie du švyturiai, jie jau rodė kelią jūroje esantiems laivams. Jų vaizdas, man pasirodė begalo nerealus. Matote kaip nuostabiai jie ir dabar čia mums šviečia.
    Mes visi kartu sužiurome į juos.
    — Taip, — tarė mama, — tikrai nepakartojamai žiba broliukai.
    — Tai jūs vienas ir atvažiavote iki čia, tai kur miegojote? —paklausė Saulytė.
    — Kur miegojau? Štai ten, prie tos kopos. Žiūrėjau į žvaigždes ir galvojau, kada man kokia žvaigždutė iš dangaus nukris. Ir ką, pasirodo nukrito, tik ne viena, bet iškarto visos keturios.
Ir vėl visų juokas.
    — Kaip toliau jums viskas buvo?
    — Toliau. Ryte vėl kelias, vėl kilometrai. Supraskite, man taip keliauti yra labai įdomu, nes niekada nežinai ką tu sutiksi, kiek nuvažiuosi, kur nakčiai prisiglausi.
    — Bet vienam yra labai liūdna.
    — Tai kad niekada nesu vienas, žmonių visame pasaulyje yra.
    — Bet jūs gi jų nepažįstate.
    — Na taip, jų nepažįstu, bet greitai galima su visais susipažinti. Sustoju kurioje pakelės kavinių, užsisakau bokalą alus ir šnekuosi su vietiniais.
    — Taip, su vietiniais jis šnekasi. Geriau sakyk, kad vietinėm panom pasakas, pasakėles pasakoji, kaip dabar mums visoms. Žinome mes tokius didžiuosius pasakorius, — mama vėl mane visaip išdarinėjo.
    Merginų, ir mūsų juokas, vėl nuvilnijo kopos krantu. Toliau papasakojau, kad buvo Ventspilis, toliau Kolka, Roja. Trečią dieną nuo nuvažiuotų kilometrų pradėjo kraujuoti mano užpakalis, gi ne profesionalas keliautojas po galais esu. Mano pasirengimas pasirodė per prastas, per daug norėjau apžioti, kojos darėsi švininės. Kiek dar kilometrų priešakyje turėjau nuvažiuoti? Nepatikėsite, net butelį degtinės, kurį dėl visą ko buvau su savimi į kelionę pasiėmęs, pakelėje ant suoliuko palikau, kad, mano kuprinėje būtų kuo mažiau svorio. Mano kalnų dviratis buvo be jokios bagažinės, tai visas kuprinės svoris ant mano vargšų pečių gulė. Visą nugarą nežmoniškai skaudėjo, tik tas kvailas aviniškas užsispyrimas toliau mane vedė į priekį. Ir kam?
    — Olia lia, tai pasirodo mes čia su naminiu gyvulėliu reikalų turime, mergaitės kažkaip visą laiką galvojau, kad čia tikras žmogus su mumis draugiškai kalbasi. Pasirodo, kad ir aš kvaila klydau, nes čia ne žmogus, bet tik vargšas nelaimingas avinėlis.
Juokas, juokas, juokas.
    — Tai ką, jūsų keturių tarpe nėra nei vienos su gyvuliais surištos. Tada teisingai jums ir sakiau, iš žvaigždžių jūs man visos nukritote.
    Juokas, tik jis, ir dar jūros ošimas girdėjosi aplinkui.
    — Tos mano kelionės dienos pasitaikė labai karštos, pernelyg karštos. Būdavo apie 30 laipsnių karščio. Man reikėjo visą dieną balne suptis, tik bėda dar kojas turėjau sukti. Per tą karštį nudegė mano nosis, mano veidas, pats buvau beveik juodai rudas. Kvailys, jokio apsauginio kremo nuo saulės nebuvau pasiėmęs. Visai apie tai nepagalvojau. Baisu buvo į mane pasižiūrėti. Todėl žmonės labai gąsdinau, jie visi nuo manęs į šonus bėgo. Plius, dar kelintą dieną nesiskutęs buvau, tikrai tada į tikrą baisuoklį labiau panašėjau. Visi mano nereikalingi kilogramai per tą nesąmoningą superturą akimirksniu ištirpo. Nors po teisybei, nelabai tada ir turėjau tų nereikalingų kilų.
    — Tai kiek dienų jūs važiavote, ar pasiekėte savo tikslą, — vėl toliau klausė manęs merginos.
    — Na ne visiškai, ne tiek, kiek buvau suplanavęs. Man tomis dienomis nuo karščio ir išsekimo pradėdavo vaidentis. Mažai valgiau, visai nesinorėjo maisto, vien tik gerti. Nebeturėjau daugiau jėgų taip save kankinti. Ir mano charakteris šį kartą man nepadėjo. Norėjau tik vieno, greičiau sėstis į traukinį, kad baigtųsi šitie mano nežmoniški vargai. Pasirodo, per geros nuomonės buvau apie save.
    — Tai ką, negi jums ta kelionė visai nepatiko, — nutraukė mano kalbą Saulitė.
      Ir kitos merginos savo akutėmis į mane klausiamai žiūri.
    — Patiko, net labai patiko, čia tokie vaizdingi jūros krantai, ir svarbiausia, aplinkui nėra jokių žmonių ir jokio triukšmo. Galėjau drąsiai nors viduryje dienos po pliažą nuogas vaikščioti, nes aplinkui niekur nebuvo nei vieno gyvo žmogiuko. Žinoma, tai patinka tik tam, kas bėga nuo miesto, nuo jo didelio skruzdėlyno. Manau kitiems čia būtų labai nuobodu. Bet man, dar vis reikėjo sukti savo dviračio pedalus.
    — Tai tu nori pasakyti, kad per visą savo kelionę jokios moters ar merginos nesutikai? Vis vienas ir vienas ištisai būdavai, — vėl mane mama šantažuoja.
    — Gerai, vieną, atrodo sutikau, dabar jums ir papasakosiu tą momentą, kuris nutiko su manimi.
    — Na ir kas per momentas, kas per dalykėlis su mūsų garsiuoju keliautoju galėjo toje kelionėje nutikti?
    — Mama, na tegul jis baigia pasakoti, nesikabinėk tu prie jo.
    — Va, būtent, nesikabinėk taip prie manęs. Ar kartais tamstai neatrodo, kad visos merginos dabar už mane eina, tuoj liksi čia viena, — ir vėl visų juokas. — Buvo taip. Po eilinių gal gerų keturių valandų važiavimo, nutariau jūroje išsimaudyti. Oras pasaka, šilta, gal plius 28 gal ir virš 30 tą dieną kaitino, nesvarbu dabar. Ten aukštai danguje nebuvo nei vieno, nors kiek matomo mažyčio debesėlio. Pasižiūriu į abi jūros kranto puses, žmonių niekur nematyti. Pliažo plotis, gal virš 100 metrų. Gryno, baltai minkšto smėliuko. Nusimetu visus savo rūbus ir nuogas lekiu į gaivias bangas atgaut jėgų. Vienu žodžiu, išsimaudau, ir žadu pusvalandį nuogas prieš saulutę pasideginti, atstatyti jėgas naujam eiliniam važiavimui. Taip begulėdamas, lengvai užsnūdau, kai netikėtai išgirdau keistą garsą, jis gana greitai artėjo link manęs, dar truputį, ir buvo visai šalia. Nenorom pakilau visu savo ūgiu, nors kaip sakiau, buvau tada visiškai nuogas. Supraskite mane, kažkas artėjo prie manęs. Žiūriu ir netikiu savo akimis, ir jūs nepatikėsite, bet prie manęs keturačiu motociklu, labai greitai artėjo tokia simpatiška nepažįstama mergina. Jos ilgus plaukus draikė vėjas, į visas puses pleveno jos juodi karčiukai. Lieknas sportiškas jos kūnas buvo gražiai įdegęs. Bet žinote kas įdomiausia buvo? Spėkite.
    — Greičiau sakyk, ką čia dabar mano mergaites kankini.
    —Stoviu aš, žado netekęs ir spoksau į tą atlekiančią grožybę. Jūs nepatikėsite, pasirodo, ta mergina taip pat visiškai nuoga. Ji privažiuoja prie pat manęs, aš į ją savo veizolais spoksau, ji į mane. Tai bent situacija, tai bent vaizdelis. Gerą minutę mes taip vienas į kitą žiūrėjome, tartum pirmą kartą nuogą žmogų gyvai būtume pamatę. Pagaliau ji man nusišypso, pamojuoja rankute ir pradingsta, su savo žirgeliu toliau nuvaro. Aš be žado lieku stovėti. Tik dabar nesuprantu ar čia man nuo saulės tokie vaizdai pasivaideno ar buvo ištikrųjų? Taigi, ko tik nebūna  mūsų gyvenime. Dabar tas įvykis man kelia juoką, štai, panelės, kokių netikėtumų kartais pasitaiko kelionėse.
    — Tai mūsų ponulis labai gailisi, kad ta gražuolė ilgiau pas jį neužsibuvo, jis tikras svajotojas yra, mano mielosios mergaitės.
      Ir vėl visų mūsų juokas skrieja, tik šį kartą nakties sutemose.
Dabar papasakosiu paskutinį mano kelionės nuotykį.
    — Ach, ar šitas keliautojas baigs kada nors savo saldžius makaronus mums ant  ausų kabinti. Žinai, tavo galvoje yra užkastas neišsenkantis pasakų aruodas. Tavo sugalvotos pasakėlės yra viena už kitą gražesnės.
    — Mama, tegul jis pagaliau pabaigia pasakoti, mums taip įdomu klausytis.
    — Gerai, mano mažytės, klausykite toliau didžiojo keliautojo nesibaigiančių nuotykių ir saldžių pasakų.
    Be jokio pykčio, tik su šypsena persimetame su mamyte žvilgsniais.
    Artėjau su savo dviratuku prie Šiaulių, gal buvo likę kokių dešimt kilometrų, ne daugiau, kai jis netikėtai sulūžo, vietoje jo pataisyti, deja niekaip negalėjau. Bandžiau stabdyti pravažiuojančias mašinas. Naiviai galvojau, kad Šiauliai yra visame pasaulyje garsus dviratininkų miestas, kad kas nors mane su mano ištikimuoju dviratuku, bent iki miesto paveš. Pasirodo, buvau didelis naivuolis, labai klydau dėl to. Kaip jau girdėjote iš mano pasakojimų, aš mėgstu ekstremalų sportą, bet tik ne tokiam laipsnyje. Jūs tik įsivaizduokite, naktis, vos šviečia mėnulis, ir staiga pasirodo keliu einančios kažkokios košmariškos būtybės siluetas: dvi kojos, didžiulė kuprinė ir virš jos kabaruojantis dviratis. Kas nors iš toli tai pamatęs, pamatytų gerą vaiduoklišką vaizdelį. Tik tada man visai nebuvo juokinga. Atvirkščiai, buvau labai piktas ant žmonių, keikiau juos visokiais man žinomais saldžiais žodeliais, visus, kurie nepanorėjo manęs tą naktį pavežėti. Tiek to, šiai dienai jiems visiems seniai atleidau. Man nieko kito neliko, teko tuos paskutinius kilometrus savo žirgą nešti ant pečių. Visą kelionės pradžią jis mane nešė, o į pabaigą aš jį nešiau. Štai kaip būna pas tikrus draugus, mielosios panelės.
    — Ką tu čia išsigalvoji, mano mergaitės nėra kvailos, kad tokiom nesąmonėm patikėtų, — žiūri gudriai, į mane mama, stebėdama, kaip aš sureaguosiu į tokį jos pasisakymą.
    Tik man nereikėjo jai atsimušinėti, nes visos merginos buvo mano pusėje, jos mane nuo mamos paspęstų pinklių visada gynė.
    Man pasakojant, degančio laužo šviesoje pajutau, kaip mama ilgai ir įdėmiai į mane žiūrėjo. Kažkas vyko jos viduje, nežinomi man dalykai. Jaučiau, kad moteris gali nieko tau nesakyti, bet akys ją vis tiek išduoda ir pasako apie ją viską. Kai baigiau pasakoti apie savo kelionę, tamsa gaubė žemę, tiktai dar palengva degė laužas ir abu švyturiai jūroje rodė jūreiviams kelią. Prieš miegą merginos nutarė dar kartą išsimaudyti jūroje.
    Mes atsistojome, netyčia, o gal ir tyčia, šiek tiek švelniai prisiliečiau prie mamos. Mane visą iš vidaus nudegino karšta ugnis. Kaip norėjau, kad ir ji būtų pajautusi tą patį ar kažką panašaus. Jau sakiau, jos troškau nuo pačios pirmos akimirkos, tik, deja, tas dalykas buvo ne mano valioje.
    Visi patraukėme prie naktinės jūros. Naktį maudytis jūroje yra nerealus jausmas, visai kitaip, mielieji, negu skaisčią dieną. Mūsų abiejų kūnai buvo vienas šalia kito, negalėjau jos liesti, nes daug akių mane įdėmiai stebėjo, taip stipriai jos troškau. Išlipus į krantą, mūsų žvilgsniai buvo nukreipti vienas į kitą. Mūsų abiejų žvilgsniai, be žodžių kalbėjo tarp savęs. Patraukėme atgal link palapinių. Visų juokas pritilo. Mergaitės palinkėjo man gerų sapnų ir geros nakties. Žinoma atsakiau joms tuo pačiu, o ji, ką ji?
      Ji man nieko nepasakė, bet jos akys kažką žadėjo. Jos degė, kaip du raudoni žarijų angliukai. Man buvo gana keista, nes moterys dažnai neįprastai elgiasi, ar yra tam koks loginis paaiškinimas? Atsiguliau palapinėje, įsirangiau į miegmaišį. Ar norėjau miego, ar galėjau iškart užmigti po tokios neįtikėtinos dienos, po šito man niekada nesisapnavusio stebuklo? Imti ir iškart užmigti?
    Manau, nei vienas normalus vyras iš karto negalėtų užmigti. Todėl ir mano mintys smegenyse pašėlusiai sukosi, žinoma vien tik apie ją. Svajojau. Bandžiau sau įsivaizduoti, kaip mes abu mylimės, kaip atsargiai savo pirštais liečiu jos kūną, kaip savo lūpomis ją bučiuoju, ir kaip ...., o viešpatie. Kokia moteris! Ar kada nors šitos mano svajos pavirs tikrove? Taip, kokią gerą valandžiukę sau vienas svajojau. Greičiausiai ir snaudžiau, buvau toli toli, o netoliese už kelių žingsnių buvo ta nereali mergaičių mama.
    Mano snaudulį arba svaigų sapną išbudino keistas krebždesys apie mano palapinę. Nesupratau, kas gi čia galėtų būti. Gal koks šuva, ar koks laukinis žvėrelis naktį ieško maisto likučių. Staiga išgirdau atsargiai atitraukiamą mano palapinės užtrauktuką. Truputį sunerimau, pakėliau galvą. Kas gi čia taip įžūliai naktį braunasi į mano miego ir stebuklingų sapnų valdas. Naktimis prie šono visada laikau pasidėjęs nedidelį kirvuką, kuriuo kapoju malkas, pagalius laužui užkurti. Maža kas, todėl ir laikau jį prie savęs palapinėje. Viena ranka nejučiom užgriebiau kirvio kotą. Nors ir nebijojau, bet dėl viso pikto, kaip toje patarlėje, atsarga niekada gėdos nedaro.
    Pirmą ką pamačiau, tai pasirodė žmogaus galva, tik dar nesupratau, kieno ji. Po akimirkos, pamačiau ir akis. Negali būti, sau tyliai mintyse pasakiau. Nustebau, tai yra ne tas žodis, kai pagaliau supratau, koks svečias pas mane čia naktį braunasi. Tai buvo ji, jinai atėjo į mano valdas. Greitai šmėstelėjo mintis, gal kokia bėda, ar reikia kokios skubios mano pagalbos. Jau norėjau jos pačios to klausti, kas galėjo atsitikti, bet kol, aš mąsčiau, ji atsirado mano palapinėje. Buvau truputį sutrikęs, dar bandžiau išsižioti, klausti, kai sekančią akimirką jos lūpos pagavo manąsias, jos rankos stipriai apsivijo mano kaklą. Ji tiesiog visu savo svoriu užgriuvo ant manęs. Žinote, tada žodžiams vietos nebuvo, jų ir nereikėjo. Mes skendome vienas kito karštame glėbyje. Po akimirkos buvome visiškai nuogi. Laikas man sustojo. Jeigu atvirai, tai nedaug ir pamenu iš tos pirmos mūsų nakties. Man jos buvo vis maža ir maža, jeigu jūs suprantate ką noriu tuo pasakyt. Trumpai atsikvėpę, kaip kokie laukiniai mes vėl iš naujo puolėme vienas kitą. Toji pirma jos ir mano, mūsų abiejų naktis, tokia tik viena gali būti gyvenime. Pirma, bet nepaskutinė.
      Švito, kai pagaliau ji pakilo, ir tyliai pasakiusi, kad eina pas savo mergaites, pasišalino iš mano palapinės. Pavargęs tik galvą jai linktelėjau, nes jaučiausi nei gyvas, nei miręs. Buvau visas išsidulkinęs iki pačio galo. Labai atsiprašau, jeigu kas aiktels iš nuostabos, bet taip ji su manimi padarė, todėl negalėčiau jums dabar meluoti. Mano vargšėje galvoje nebuvo jokių minčių, po akimirkos iškart užmigau.
    Ką pajaučiau tada su ta moterimi, man tikrai sunku aprašyti. Nesu rašytojas. Nemoku taip vaizdžiai ir išraiškingai visko nupasakoti, kokia įsimintina buvo ta pirmoji mūsų naktis, mano ir jos naktis.

        Dabar po viso mano buvusio nuopuolio, po visų mano depresijų, manau kad esu jau sveikas, bet ar tikrai toks sveikas? Žinau, mano viduje jau ne taip, kaip buvo iki tol, gal ir metai savo daro. Kas, kad man dėl mano figūros kai kas ir dvidešimt metų duoda. Vidus, ne išorė yra tikroji žmogaus būsena. Mano viduje, tik didelės žaizdos ir juodi degėsiai, ten visas mano praėjęs gyvenimas su visomis jo pasekmėmis. Sėdžiu šitame krante prie laužo vėl vienas, tik aš ir jūra. Ta pati, mūsų abiejų jūra, ir tas pats smėlis. Tos pačios žvaigždės danguje ten žybsi. O kurgi jos?
      Ar jūs dar kada nors čia buvote? Ar nors vieną kartą, čia dar atvažiuosite? Kur man dar jūsų ieškoti? Kuriame pasaulio mieste, kurioje pasaulio ar žemyno šalyje, kurioje gyvenamoje ar negyvenamoje saloje? Visur buvau, visur jos ieškojau. Bet niekur, girdite, niekur jos taip ir neradau. Kodėl? Kiekvieną kartą aš kaltinu save, kodėl taip aklai tada patikėjau jos žodžiais. Man reikėjo stipriau paspausti, bandyti išklausinėti jeigu ne mamos, tai bet merginų, kur jos gyvena, kur lankosi. Kiek kartų bandžiau jos klausti iš kur ji, kur gyvena, kur dirba, nors savo telefono numerį ar adresą būtų palikusį, bet ji tik juokėsi ir vis sakė:
    — Viską tau pasakysiu prieš išvažiuodama.
      Ji man tiek daug kartų kartojo, kad mes dar susitiksime ir rodė rankomis jūrą, dangų. Tikras kvailys buvau, kad taip naiviai tada ja patikėjau. Kad nors kokią mažą užuominą man būtų palikusi. Grasite, kaip tu galėjai su manimi šitaip pasielgti? Kaip, kodėl? Viską atidavusi, tu tyliai dingai iš mano gyvenimo... Kodėl, būtent taip? Man palikai tik prisiminimus apie save ir apie jas, tik juos ....

      Lygiai prieš tuos ilgus ketverius metus. Ką gi, šiandienai ir užteks, reikia jūroje prieš miegą išsimaudyti, ir išsikepti ant laužo kokį mėsos gabaliuką, susitikime rytoj.
      Pasirodo vakarosiu ne vienas. Tas nepažįstamas vyras taip pat prie šito kranto pasistatė savo palapinę. Mes abu karts nuo karto persimetame trumpais žvilgsniais. Tik pagalvokit, ir jis kuria savo laužą. Man truputį net įdomu darosi, negi dar vienas miesto keistuolis netoliese susiruošė nakvoti. Aš tai aš, bet ko gi jis čia visiškai vienas blūdija? Negi irgi kokių vidinių bėdų turi. Gal jis yra kokios moters begėdiškai suviliotas ir pamestas? Jūs moterys vis sakote, kad tik taip vyrai eigiasi. Žinote, tvirtai jums atsakau, kad ir su vyrais jūs puikiai tai padarote. Ar ne taip?
      Vadinasi įdomi vyrų porelė per puskilometrį išsibarstė. Du laužai, du vieniši vyrai, ir virš jūros sklaido jų nelaimingos meilės istorijos. Jeigu ir jis savo knygą susiruošė čia rašyti, tai tada tikrai dar ir juokinga būtų. Du romanai, dvi skirtingos meilės istorijos. Skirtingos? Mane net šaltis nupurtė. Sekundės dalį mintyse labai blogai pagalvojau. Tik prašau, neklauskite nieko. Na netikiu, kad čia būtų mano Grasitė savo karštas rankas prie to žmogaus skausmo prikišusi. To man būtų perdaug. Tada čia ne tragedija, o tikra komedija išeitų, ar net koks naujas anekdotas, kai viena ištekėjusi moterytė, turinti tris dukras, ant vieno smėlėto jūros kranto, du kvailus vyrus išdūrė. Na ir pavariau čia dabar! Jaučiu, reikės man rytoj su tuo vyriškiu artimiau susipažinti, kad mano blogas nuotaikas, jis ir jūros vėjas greičiau išsklaidytų.
    Jeigu kartais būtų, kaip pagalvojau, tai nei juokis nei verk. Ką tada mes galėtume galvoti apie tokią moterį. Na pasakykite, mielosios damos, ar taip gali nutikti? Negi jūs galėtumėte taip pasielgti, žaisti su tikrais vyrų jausmais. Manau, tas vyriškis ne žvejoti čia atvažiavo vienas. Seniai tada prilipęs sėdėtų prie jūros su savo meškere. Nematau prie jo kaito, kokios lentos, ar burės, vadinasi, kad tas vyras nėra skrajūnas. Dar lieka tikimybė, kad jis koks dailininkas ar poetas, o gal tiesiog vienišas keistuolis. Mačiau kaip jis jūroje išmaudė. Pasirodė tvirtas vyras, pačiame jėgų žydėjime, nerūkantis, tik vis į jūrą savo žvilgsnį nukreipęs. Niekaip nuo jos savo venzolų neatitraukia. Kas jo galvoje turėtų dėtis, kokios mintys jį persekioja? Ar ten yra netektis ir didelis skausmas?
      Tiesiog logiškai bandau išspręsti klausimą, kam vienam vyriškiui reiktų važiuoti prie jūros? Sveikam, stipriam ir normaliam vyriškiui? Negi jis neturi kokios moters ar savo vaikų. Būtų aišku, kad jeigu iš mašinos du vyrai būtų išlipę, bet dabar vienas. Turbūt turi kokią savo paslaptį tas vyrutis. Gerai, išaus rytas, ateis diena, tada ir pakalbėsiu su juo, gal kas ir paaiškės. Bet, kad jam ant dūšios yra negerai, tą jaučiu ir matau. Žinoma, jis nėra koks pakvaišęs ar ligonis, tie elgiasi kitaip, kitoniškai save išduoda. Šis nebėgioja nuo vieno kampo prie kito, netraukia cigaretės viena po kitos. Palyginus jis gana ramiai elgiasi, bet vieni vyrai prie jūros paprastai nevažiuoja ir taškas. Dedu savo šimtą eurų, kad ir jam dūšioje kažkas negero yra.
    Dabar, mano brangieji, visiems gero poilsio ir ramios nakties. Nuvargau bešokinėdamas kaitu per aukštas bangas ir liežuvis pradėjo pintis. Pasirodo, nėra taip lengva išpasakoti savo išgyvenimus. Labanakt, susitiksime ryte.

              Antros dabartinių laikų dienos rytas

        Labas rytas, jau prabudau iš savo sapno gelmių. Apie ką šią naktį sapnavau? Visada noriu tik vieno sapno, tik ją matyti per sapnus, tik ją vieną matyti, jausti. Noriu ją visą mylėti, girdėti jos balsą, gražų gyvybingą juoką, matyti tas kerinčias ir paslaptingas jos akis. Bet jūs patys puikiai suprantate, kad sapno niekas negali sau užsisakyti. Man irgi tas yra neįmanoma. Taip, kartais pasitaiko tokių sapnų, kai ji ateina pas mane iš praeities, bet, deja, jie reti. Liūdna, bet ir jos meilės sapnuose yra vis mažiau. Mano sapnuose visada iškyla klausimas, kodėl ji taip pasielgė. Kas man į jį atsakys?
      Ką gi, rytas išaušo gražus, beje, kaip ir vakarykštis. Pasižiūriu nuo kopos į jūružę, ant jos driekiasi nedidelis rūkas, matau nedidelį bangavimą. Šiaip jūra rami. Pasižiūriu į kairę ir į dešinę, matau tolumoje, kaip vieniša figūra maudosi vandenyje. Tai mano naujasis kaimynas taip anksti su jūra galinėjasi, nesimiega vaikinui, jis tai tikras sveikuolis, gal tikrai, mūsų jūra yra geriausias vaistas nuo visų ligų ir užgriuvsių nelaimių? Šiandien yra šeštadienis,  kaip ne kaip poilsio diena, todėl net ir čia retkarčiais užklysta kokia būtybė, gal dar, be manęs ir mano kaimyno kas nors užklys. Kaip manote?
        Jūs, gerbiamieji, jau žinote, kaip aš pradedu savo naują dieną. Ir šiandien viskas tas pats. Lengvas krosas, atsispaudimai ir maudynės geriausios mano draugės glėbyje. Kas daugiau gali bebūti sveikiau už tai? Jei žmogus ištisus metus taip galėtų gyventi, tai manau daugiau nei 100 metų galėtų drąsiai sulaukti. Kodėl būtent tie keturi kilometrai ir būtent 400 šimtai atsispaudimų? Kodėl tas skaičius su manim draugauja? Pasakysiu atvirai, netikiu, kad kada nors šv. Petras man savo vartus į šviesųjį rojų atidarys. Nemoku aš melstis, bet turiu savo maldą, savo nuosavą rytinę maldą. Meldžiuosi už keturias širdeles, kad joms keturioms visada viskas būtų gerai. Nepagalvokite, kad už Grasitę taip karštai meldžiuosi. Šito ji iš manęs niekada nesulauks, praėjo tas laikas, kai galėjau tai daryti. Ji pati mane paliko, panaudojo, kaip kokį veikiantį daikčiuką savo tikslams ir paliko vieną ant kranto tįsoti. Jos dukros, dėl to nekaltos, todėl už tas tris mergaitės, ir už savo vienintelę dukrytę aš taip meldžiuosi kiekvieną rytą.
      Pasakysite, kad kvailas įsitikinimas, gal ir taip, nesiginčysiu, bet taip jau pats sugalvojau, dėl jų ir dėl savęs. Buvo metas, kai nenorėjau daugiau šitoje žemėje gyventi, viena koja buvau žengęs į kitą pasaulį, nesvarbu, blogesnį ar geresnį. Dabar patys matote, ką aš darau ir kaip gyvenu. Kiek turėsiu sveikatos, tiek ir lakstysiu. Taigi, jeigu ten kur aukštai yra Dievas, tai prašau jo, tegul duoda joms visoms keturioms stiprios sveikatos.
      Pabėgiojau, atsispaudžiau, išsimaudžiau, kaip puikiai dabar šitie žodeliai vienas prie kito limpa. Tai naujas mano gyvenimo, šūkis. Beveik kaip garsusis citus, altus, fortus. Manau, jums vertimo nereikia, nes kas moka skaityti, tas žino ką tie žodžiai reiškia. Kas nemoka skaityti, tas ir šios knygos neskaito. Štai kaip paprasta, pasirodo, yra. Dabar sekantis uždavinys, reikia užsikaisti karštos kavos.
    Ši vieta tai aukščiausio aptarnavimo, didžiausio komforto ir prabangos lygis. Ar daug žmonių pasaulyje rytais gali sau leisti neskubant ramiai gurkšnoti kavą prie pat jūros kranto. Tik elitas, tik patys kilmingiausi ir kiečiausi. Prašau, pasirodo ir aš esu iš jų tarpo, brolyčiai. Tada visai neblogai, bent tuo dabar galiu jums pasigirti. Kiti sakys, nesąmonė. Nesutiksite su tuo, patikslinsite, kad tai ne Londono ir ne Paryžiaus centras. Tik, gerbiamieji ponai ir ponios, man teko po tų didmiesčių centrus vaikščioti. Taip, sutinku su jumis, jie geria kavą iš tikrųjų labai oriai ir neskubėdami, tik vienas mažas klausimėlis, kokioje aplinkoje, ir su kokiomis bakterijomis jų skani kavužė geriama. Kada vos už žingsnio nepaliaujamai zuja pirmyn ir atgal nesibaigianti žmonių minia. Na, bet žinoma, turtingi turi savo požiūrį. Jeigu jiems gerai, tai man čia tris kartus geriau ir skaniau gerti savo kavą. Jeigu kalbame apie vaizdas ir kvapus, ir čia nėra ko su didmiesčiu lyginti. Bendrai ką čia dabar šneku, ne apie tai noriu jums papasakoti. Baigsiu valgyti sumuštinius su kava ir pratęsiu savo pasakojimą, jeigu tik jūs dar čia, su manimi.

                Antras rytas prieš keturis metus

    Mane iš miego pažadino jos linksmas balsas.
    — Ei, sportininke-gamtininke, gal jau užteks miegoti, laikas keltis. Mes visos seniai atsikėlėme. Mergaitės nori truputį pabėgioti, gal ponulis nepatingės draugiškai mums kompaniją palaikyti.
    Gulėdamas tik nusišypsojau ir greitai šokau iš palapinės. Mergaitės sužiuro į mane. Visos linksmai pasilabino, o ji, mama? Ji kaip visada šypsojosi, atrodo jai net nebuvo tos mūsų beprotiškos pašėlusios naktužės. Jos akys, kaip dvi žvaigždės man, prieš pat nosį žiba. Lengvai bėgdamas šalia jų, tada buvau labai laimingas. Ar daug laimės reikia šiame beprotiškame mūsų pasaulyje? Kiekvienas iš mūsų turime arba neturime sukūrę savo laimės formulę. Rytas buvo gaivus, jūra rami, nuo jos nestiprus vėjelis mums dvelkė į veidus. Bebėgdamas paklausiau mergaičių, kaip jos išsimiegojo, ar viskas buvo gerai. Visos atsakė, kad puikiai miegojo.
    — Kaip žavinga mamytė miegojo, ar užteko jai miego, ar neskauda kartais šonų nuo kietos žemės? — tada paklausiau jos.
    — Ačiū ponuliui, kad jis taip dėmesingai mumis rūpinasi. Aš prie jūros visada gerai miegu. Šią naktį, aš ypač gerai išsimiegojau, — ir vėl, apdalina mane savo nenuspėjama paslaptinga šypsena.
    Prasibėgome kokius du kilometrus, grįždami visi suvirtome į rytinę jūrą. Visiems buvo be galo linksma ir smagu. Mes  jautėmės be galo laimingi, kupini teigiamų emocijų. Ar galima būnant prie jūros jaustis kitaip? Vėliau kūrėme laužą, ir neskubėdami pusryčiavome.
    — Tai ką mes veiksime šiandien? — paklausė manęs viena iš merginų.
    Sekančią akimirką jos visos klausiamai sužiuro į mane. Aš vėl turėjau sugalvoti joms naujų žaidimų ir linksmybių. Pasirodo, kad tokio kieto renginių organizatorius pasaulis mūsų nematė. Va, kur prapuola arba išryškėja geriausi žmogaus bruožai. Matytų dabar mane mano bitutė viršininkutė, pati suprastų, kokia neeilinė asmenybė darbe kartu dirba. Ką gi, vėl teks laikinai pabūti tuo geru idėjų generuotoju. Viską padarysiu už antrą naktį su šita mamyte, ir gaidžiu ir tikru žąsinu laikinai sutikčiau pabūti. Mama, kaip visada, buvo savo amplua. Tikriausiai vėl sau pasąmonėje galvojo:
    — Kiek tu, vaikine, taip tyliai ir nuolankiai su mano mergaitėmis dusinsies? Anksčiau ar vėliau pasirodys tikrasis tavo veidas.
Man verkiant reikėjo ką nors sugalvoti. Greitai savo smegenyse prasukau, ką čia tokio naujo ant greitųjų suorganizuoti. Mano akys užkliuvo už vieno iš brolių švyturių. Staiga, kaip man tada atrodė, gimė viena, visai nebloga mintis. Sakau joms:
    — Panelės, klausykite, kas, jeigu visi dabar eitume aplankyti kurio nors švyturio. Kaip jūs į tai žiūrite?
Mergaitėms ta mano fiks-mažorinė idėja pasirodo visai patiko. Greitai visi nutarėme, kol dar nėra taip karšta, tai trauksime į svečius pas vieną iš brolių.
      Paklausite, kaip buvo su palapinėm ir visais mūsų daiktais, juk spynom jų neužrakinsi. Patikėkite, mums dėl to nereikėjo jaudintis. Ten vagių tiesiog nėra, jie šitose platumose negyvena ir nesiveisia. Čia nėra jiems tinkamo maisto, tai ne jų gyvavimo juosta arba zona. Kaip paliksi savo daiktus, taip ir rasi. Mes, linksmai šnekučiuodamiesi apie viską ir nieką, ėjome ir draugiškai pokštavome, kaip viena darni šeima. Tėvas, mama, ir trys jų mylimos dukros. Atrodėme tikrai taip. Iš arti švyturys pasirodė visai kitoks. Jis buvo didelis ir gana paslaptingas. Priėjome prie pat durų, ranka garsiai pastuksenau. Iš vidaus į mano beldimą niekas neatsiliepė.
    — Greičiausiai ten nieko nėra, — Vėtrinė prakalbo.
    — Taip, nieko nėra, tik vieni velniai ir jūros laumės jame gyvena, —reziumavo drąsuolė Saulytė.
      Stumtelėjau duris, jos palengva mums prasivėrė su tokiu sunkiai aimanuojančiu metaliniu girgždėjimu.
    — Neitikėtina, pasirodo jos neužrakintos, — sušuko mama.
Kaip tikras anglų džentelmenas, galantiškai pasiūliau mamai ir merginoms eiti pirmoms.
    — Ką, aš pirma? Mergaitės, mūsų ponulis tokiu ereliu prieš mus vaizdavosi, o čia, pasirodo, pirmas bijo net žingsnį žengti!
    Oi tos moterys, visai nieko blogo negalvodamas, praleidau pirmąsias, kaip mane tėvai ir mokykla auklėjo, visada pirma savęs praleisti moterį, matote, kaip kartais gyvenime atsitinka. Pasirodo, kartais moterims visai nereikalingas galantiškas mandagus elgesys. Kiek gyveni su jomis, tiek ir mokinies, tai tu prašau jas praleisk į priekį, tai ne, eik pirmas. Iš kur mes, vyrai, galime žinoti, tų moterų smegenų posūkius. Iš kur?
    Laiptai buvo siauri ir statūs. Drąsiai lipau pirmas, jos visos, neatsilikdamos nei per metrą, man sekė iš paskos. Pagaliau pamačiau saulės šviesą, tik, deja, mano pirminis džiaugsmas buvo kiek ankstyvas. Taip, mes užlipome, pasiekėme viršų, bet čia buvo užrakintos didelės metalinės grotuotos durys. Tikriausiai taip ir turi būti, kad prie tos brangios įrangos nevaikščiotų visokie pašaliečiai. Teko nuleistom galvom žemyn lipti. Sutarėme, kad mes kitą kartą čia ateisime vakarėjant, kai jau žibės švyturys ir skleis savo šviesą į beribę jūrą. Grįžome į stovyklą, viską radome taip, kaip ir palikome. Mūsų kojose jautėsi nedidelis nuovargis. Papietavome, nutarėme pagulėti ir karštoje saulėje pasideginti. Mūsų abiejų kūnai sugulė beveik greta.
    Lengva dabar parašyti. Gulėti ir degintis, kai šalia ta nuostabi būtybė — mama — guli. Tu jos taip troški, taip nori ir negali paliesti, ką jau bekalbėti apie apkabinimus ir kitus dalykėlius. Tikros šakės, nori, galėtum, o tik dūsauji sau tose romantiškose mintyse. Porą kartų, juokų dėlei buvau ją palietęs. Merginos man greitai priminė, kad ji yra ištekėjusi moteris, jų tėtukas sveikas ir gyvas. Kaip tada pavydėjau ir nekenčiau man visai nepažįstamo tėtuko. Kodėl kartais visokiems žąsiukams taip gerai nuskyla? Jie gali tai turėti, o tu ne. Nėra ir nebus šitame gyvenime jokios lygybės. Man ir be to, dar viena kančia buvo. Patys supraskite, tik viena puse galėjau degintis. Kaip jausčiausi, jeigu mergaitės staiga pamatytų visą išsikišusį didžiulį mano turtą, tai būtų joms didelio ir skanaus juoko.
    Gulėdamas šalia, bandžiau, kiek galima daugiau sužinoti apie ją. Bet ką ten naudingo sužinosi? Jos tėvas iš vienos šalies, mama iš kitos. Vaikystė buvo labai sunki ir vargana, jos tėvukas pasimirė anksti. Kadangi ji buvo vyriausioji duktė, jai teko prižiūrėti ir auginti mažesnius brolius ir seseris. Matė tik darbus ir juodą vargą. Aišku, lankė mokyklą. Pramogoms nebuvo nei pinigų, nei laiko. Dažnai su savo mama didesniuose miestuose pardavinėdavo kaime išaugintas daržoves ir miške surinktas uogas. Taip viename mieste ji susipažino su savo dabartiniu vyru. Jums pasakysiu atvirai, neatrodė, kad ji buvo su juo labai laiminga, bet kaip ne kaip pas juos augo trys dukros. Manau, visko buvo jų gyvenime. Supratau, kad užtektinai pinigų jie niekada neturėjo, todėl jos vyrui teko išvažiuoti į užsienį jų uždirbti.
        Man taip ir nepasakė, kurioje šalyje jis dirba, tik sužinojau, kad saloje. Vasarą ji dažnai su mergaitėmis vieši pas savo mamą, bet kuriame rajone, taip ir vėl nesužinojau, nors įvairiais būdais bandžiau tą slaptą informaciją išpešti ir iš mamos, ir iš panelių. Deja, visos kaip susitarusios, tylėjo. Man, aišku, keistas pasirodė tas jų atsargumas, bet vis dėl to tik antrą dieną jas visas mačiau, ir sau galvojau, kad anksčiau ar vėliau kuri viena vis tiek išsiduos. Mama labai lengvai mokėjo nukreipti kalbą nuo savo atsakymų iki mano. Tai aš kvailys kvailelis turėjau viską jai išsipasakoti, kaip ta sena bobutė jaunam kunigėliui per savo išpažintį. Kada, kur, kaip, kiek, ir, žinoma, su kuo. Norėjau ir jos išklausinėti, kad ji man pasipasakotų, bet išeidavo viskas atvirkščiai.

    Palaukite, darau pertrauką. Matau kažkoks automobilis atvažiuoja, šį kartą jis prie mano kopos, rupūžė, suka, negi įvyks didysis stebuklas, ir dabar čia pasirodys ji su merginomis. Raudona ’’Audinė‘‘, matau žmonių siluetus, dar labiau į juos įsižiūriu, iš tikrųjų matyti moterų ir merginų veidai, tik, deja, tai ne jos Pirmos išlipa dvi jaunos moterys, paskui jas tiesiog šokte iššoka keturi vaikai. Trys berniukai ir mergaitė. Moterim, tai yra šitom mamytėm, galėtų būti truputį virš trisdešimties metų.
    Abi su manimi pasilabina. Viena iš tų mamyčių net labai nieko. Aukšta, šviesiaplaukė, sportiškos išvaizdos, būtent tokios man patinka. Jos skvarbus žvilgsnis akimirką sustojo ties mano persona. Suprantu, vertina mane. Jos visos vienodos, tos mūsų moterys. Pagaliau nusijuokia man, savo lengva gana draugiška šypsena. Tai gerai, po galais, vadinasi dar kažkam ir aš tinku.
    Jie visi, triukšmingai klekėdami, nueina prie jūros. Žiūriu į juos nueinančius, ir mąstau, gal kitu laiku ir kitoje vietoje, būtų galima bandyti susipažinti su ta šviesiaplauke mamyte, tik ne čia, ne šitoje vietoje, ir, aišku, ne dabar. Vėl susimąstau, kaip keistai kartais susiklosto žmonių likimai. Atrodytų, nekalta atsitiktinė pažintis virsta į tikrą dramą ar net didžiulę tragediją, arba kitą kartą būna visai atvirkščiai. Kaip kam.
    Iš tiktųjų, įdomu būtų sužinoti koks procentas žmonių tampa laimingais būtent per tokias atsitiktines pažintis. Laimingi ir nelaimingi, laimė ir nelaimė, jos visada kartu po laukus vaikštinėja, kaip dvi neišskiriamos sesės, ar dvi rankos. Jos vaikšto po platų pasaulį ir mus visus liečia. Vienus viena ranka paliečia, kitus kita. Tada taip ir gaunasi, vieni laimingi kiti, deja, ne. Ir niekur mes nuo to nei pabėgsime, nei pasislėpsime. Imkime kad ir mane dabartinėje mano būklėje. Ar aš bėgu nuo ko, ar atvirkščiai, bandau ką nors prie savęs prisišaukti? Veikiausiai dabar mano mintys žaismingai skraido virš bangų šitoje jūroje. Ar tas mano mintis ir svajas kas nors beišgirs, ar kas atsilieps į jas, gal tu, Grasite, jas dar kada nors pajausi?
      Manau, ji tikrai nebepajaus. Per tiek laiko būtų seniai mane išgirdusi ir atsiliepusi, kai man buvo labai blogai. Pasakyčiau stipriau, suknistai blogai, kai aš balansavau ant pačio prarajos krašto. Dar centimetras žemiau ir būčiau amžinai nugarmėjęs į tą bedugnę. Tik, deja, Grasite, tavęs tada nebuvo šalia manęs, tu neištiesei man savo taip dievinamos rankos. Ar tave kaltinu? Ar turėčiau kaltinti ir kodėl? Juk tada, per mūsų pirmą ir, deja, paskutinį susitikimą nei aš tau, nei tu man, mes tada vienas kitam nieko nežadėjome.
    Nežadėjome... Net nežinau kaip ir pasakyti. Jeigu kartais imame ir pažadame, tai ar visada mes tą pažadą vykdome, aplamai, ar žmogus meilėje yra sutvertas laikytis savo duoto žodžio. Ar jis turi tvirtų tęsėjimo galių? Galima net iki pažaliavimo kalbėti ir ginčytis, bet tai geriau nuspręskite jūs patys. Į kokią pusę krypsta dauguma? Jūs? Manau, kartais su mumis taip būna, kad staiga iš stiprios būtybės tampame labai silpnučiais ir atvirkščiai. Žinoma, kad ne visada, bet tokių momentų pasitaiko. Tai ir yra mūsų gyvenimas, tai tos dvi švelnios sesių rankos vis paliečia, paglosto mūsų galvas.
      Kol dabar su jumis filosofuoju, grįžta tos mamytės su savo pabiručiais. Ta simpatiška šviesiaplaukė antilopė, vėl įdėmiai į mane pasižiūri, tartum sakydama, ką, vaikine, turėjai gerą šansą, bet, deja, tu jį jau praleidai, sėdi čia vienas ir dūsauji, tai ir toliau dūsauk. Greitai susėda visi į mašiną, ir jų nebelieka.
      Vėl vienas. Vėl visiškai vienas, turiu tai pripažinti. Pasižiūriu į kaimyno pusę, jo dabar nematyti. Atsistoju, paeinu porą žingsnių prie mano kopos, pasižiūriu į jūrą. Pasirodė, kad ten toli pakrante ramiai sau vaikštinėja vieniša figūra. Ką jis sau mąsto, kokios mintys plaikstosi jo galvoje? Reikės man jį pakalbinti. Dabar mes abu kaimynai, vadinasi nepatogu savo kaimynų nepažinoti. Maža kas, kokia bėda gali tave prispausti. Geras kaimynas visada tau padės. Bent mūsų šalyje yra gajos tokios tradicijos ir daug šimtmečių puoselėti draugiški kaimynų papročiai. Vėjo nėra, greičiausiai šiandien man nepavyks paskraidyti kaitu. Žinoma gaila, jis man tikra atgaiva. Nieko, svarbiausia, kad mano ištikimoji jūra šalia banguoja. Ji niekur nesislepia, būsiu su ja. Reikia ir man truputį pamankštinti kojas, negaliu visą dieną sėdėti ir pasakoti savo istoriją. Einu po pliažą pasivaikščioti, eisiu palei jūrą, į šiaurę, kažkada šitą pakrantę mes kartu išvaikščiojome, o vėliau... Keistos tos mūsų moterys, nesuprasi jų, nei jų norų, nei poelgių...

      Aš vėl su jumis, po savo pasivaikščiojimo. Iš pradžių, kaip ir sakiau, į dešinę pusę pasukau, iki nedidelio upeliūkščio buvau nupėdinęs. Dabar jis seklus, net nečiurlena, nieko ypatingo iš jo, manau, kad pavasarį jame prisirenka žymiai daugiau vandens. Bet jūra man visada yra daug svarbesnė, jos toliai ir bangos, jos vienintelės toks mielas kvapas ir jos dainuojamos nepakartojamos dainos. Žinote, kas dar nutiko? Grįždamas atgal, sutikau tą vyruką, truputį pasikalbėjome apie orą, jūrą. Pasirodo, jis čia irgi ne pirmą kartą, jau ir anksčiau yra buvęs. Jo vardas Tomas. Visai neblogas vyrukas, tik matosi, labai liūdnas. Supraskite mane, nepatogu iškart su savo klausimais jam į širdį lysti, bet pajutau, kad jis turi savo paslaptį ir skausmą. Užkviečiau vakare jį prie savo laužo, dėl viso pikto vaišėms turiu tokį nediduką buteliuką pasiėmęs. Atsarga niekada gėdos nedaro. Tikiuosi, vakare pasikalbėsime, gal bent geru žodžiu jam padėsiu. Dabar pasakosiu jums toliau savąją istoriją.
   
  Pavakarė buvo rami, graži, vasariškai šilta. Merginos tarp savęs užsižaidė ir mes netikėtai atsidūrėme vieni. Ėjome pakrante ir laimingi šnekučiavomės. Taip buvome nuėję gerą puskilometrį, kai ji sustojo, nužvelgė mane savo akytėmis, staigiai nusimetė viską, ką ant savęs turėjo, ir visiškai nuogutė nubėgo į jūrą. Nesitikėjęs tokio poelgio, suglumęs žiūrėjau, ką kartais išdarinėja tos moterys.
    — Gamtininkas labiau bijo jūros ar manęs? Ko jis ten ant kranto kaip žirafa stypso?
    — Tavęs tikrai nebijau, bet ar tau neatrodo, kad mus tokius nuogišius gali pamatyti merginos?
    — Kvailas tu, tikras stupitas, pasirodo, esi — ir juokiasi sau linksmai bangose.
      Koks man buvo pasirinkimas? Nusimetu savo drabužėlius ir nuogas šalia jos į jūrą neriu. Tik išnyru iš vandens, ji mane stipriai apsikabina savo rankomis. Dar sekundė ir mus abu užvaldo nežmoniška aistra. Lengvai ją pakeliu, bangos ir vanduo man padeda ją išlaikyti ir kontroliuoti tokioje padėtyje... Pasakykite man, ar teko jums kada mylėtis jūroje? Man pačiam iki to karto, nebuvo tekę tai daryi, nors ir nemažai metų šioje nuodėmingoje žemėje jau buvau nugyvenęs. Patariu visiems be išimties tą malonumą bent kartą išbandyti. Žinoma, vanduo turi būti pakankamai šiltas ir nedidelės bangos. Ką jūs tada pajausite? Pabandykite, ir patys viską žinosite. Mes tada kokį pusvalandį dviese jūros bangose apsikabinę išbuvome. Sakau, keistos tos moterys, tai sulaiko mus, tai pačios staiga kaip tigrės ant mūsų puola. Kaip ir pastarasis man tada nutikęs nuotykis, vienintelis, bet koks jis neužmirštamas. Patikėkite, aš ją ir dabar savo akyse matau. Dieve, kaip norėčiau vėl kartu, pajausti tą nuodėmingai saldų malonumą! Nežinau, ar mergaitės tas mūsų išdaigas matė ar ne, bet kai grįžome, jos niekuo neišsidavė, gal ir nematė, ar suprasi tas jaunas paneles.
    Vakare mes vėl kūrenome laužą, aplinkui skambėjo mūsų balsai ir juokas, vėl ypatingai žibėjo mudviejų akys, mes jomis rijome vienas kitą. Pagaliau atėjo laikas visiems sulysti į savo miegmaišius, prieš atsisveikindama, ji tyliai man sukuždėjo į ausį:
    — Ar ponulis jūroje šiandien perdaug nenuvargo, ar jis nieko prieš, jeigu naktį ir vėl pas jį paslapčia ateisiu? Ar dar jam nenusibodau?
    Nelaukdama mano atsakymo, ji nusijuokė, ir dingo savo palapinėje. Koks aš buvau laimingas, kaip jos vėl laukiau. Mes vėl kartu, vėl aistringa ir nenusakoma mūsų naktis. Paryčiais ji, tyliai pakilusi, pasišalino. Aš, kaip ir praėjusią naktį, visas išsekęs be jėgų kritau į miegmaišį. Miegas akimirksniu nugalėjo mane. Taip praėjo mūsų antroji diena ir stebuklinga antroji naktis.

                        Trečia diena prieš 4 metus

        Keista, bet tą rytą pabudau pirmas. Tiksliau blogas sapnas, kurio dabar net neprisimenu, pažadino tą kartą mane iš miego. Įdėmiai įsiklausiau aplinkui, neišgirdau jokių garsų. Pagalvojau, kad jos paliko mane miegoti ir visos patraukė prie jūros. Išlindau iš palapinės. Ant kopos apsižvalgiau aplinkui, nei merginų nei mamos niekur nesimatė. Pagalvojau, kad esu šiandien ankstyvas, tegul jos dar pamiega. Nuėjau prie jūros ir vienas išsimaudžiau. Kai sugrįžau, išgirdau jų palapinėje šnaresį. Tai ji išlindo, mano ankstyvas bruzdesys ir ją pažadino. Pamačiusi mane, nusišypsojo, priėjusi apkabino, mes abu aistringai ir ilgai pasibučiavome, paklausė manęs:
    — Ar sportininkas — gamtininkas per naktį nepervargo, gal man nereikėjo ateiti, dar kartais susirgs vargšiukas?
    Aš jau nebekreipiau į jos žodžius jokio dėmesio. Tiesiog apsikabinęs ją, gaudžiau kiekvieną jos judesį, kvapą. Stovėdamas šalia, taip nuostabiai svaigau. Kaip nekeista, mano draugas vėl jos norėjo. Tikrai niekada nebuvau sekso gigantas, ar ypatingai gabus tam reikalui berniukas. Bet ji mane ir mano draugą užvedinėjo nerealiai. Nežinau, kodėl man su ja taip būdavo, negaliu jums to paaiškinti. Jai užtekdavo tik sekundėlei prie manęs prisiliesti ir mano draugužis per akimirką tapdavo kietas puikiai, pasiruošęs toliau dirbti savo sunkų, bet tokį malonų darbą. Čia tai chemija, čia tai atominė jungtis, man dar su niekuo iki jos taip nebuvo. Ji juokdamasi, švelniai išsilaisvino iš mano rankų. Tyliai sukuždėjo:
    — Užkurk laužą, aš noriu karštos kavos.
    Kol kūriau laužą, ji ruošė pusryčius, po truputį kilo merginos. Ar jūs matėte, kaip ryte po miego iš palapinės keliasi mergaitės? Kaip nuostabiai jos tada atrodo— jų ilgi susivėlę plaukai, apsnūdę judesiukai lėti ir vangūs. Jos tokios jaunos, ir gražios, kartu tokios nuostabiai tyros. Aš grožėjausi kiekviena iš jų ir visomis kartu. Kiekviena pirmiausiai pasilabindavo su manimi, toliau prieidavo prie mamos, būtinai pasibučiuodavo su ja. Atrodytų, tartum jos būtų dar visai mažytės mergytės, kiekviena apsikabindavo savo mamą rankomis. Man buvo smalsu ir labai gražu žiūrėti į tą rytinio pasisveikinimo vaizdelį. Paklausiau, kaip jaunimas, ar šiandien ryte bėgsime krosą. Visos buvo aptingusios, joms po vakar skaudėjo kojas, net į gražuolę jūrą iš ryto niekas nenorėjo eiti. Mes neskubėdami kartu pusryčiavome, ramiai tarp savęs šnekučiavomės, kai netikėtai Vėtrinė manęs paklausė:
    — Tai jūs kaip ir mes atostogaujate, ir nereikia jums eiti į darbą?
    — Ne, atostogauju, poilsiauju, jau pirmadienį iš ankstyvo ryto turiu būti darbe.
    Staiga jos visos nutilo ir sužiuro į mane nustebusiomis akimis.
    — Kas yra, kodėt taip žiūrite, ką ne taip pasakiau?
    — Ar tu juokauji, ar laike pasimetei? — klausdama atsisuko į mane mama.
      Dar nieko nesupratau.
    — Kaip suprasti juokauju? Nejuokauju, man rytoj kaip ir kiekvieną pirmadienį 8 ryto darbe yra pasitarimas. Tai toks dalykėlis, ką gero firmai aš nuveikiau per savaitę.
    — Vargšelis tu mūsų, persidirbai tu tame darbe arba su mumis perdaug užsižaidei. Ar tu žinai, kad dabar ir yra tas tavo pasitarimų pirmadienis?
          Varge, vargeli, tik dabar supratau, kas per bėda nutiko. Visai buvau iš savo galvos išmetęs tas dienas, vien tik mama joje buvo užėmusi vietą. Kaip aš taip prisidirbau? Kas dabar už tai man bus darbe? Kaip dabar mano miela viršininkė ant manęs putojasi. Vyksta pasaulio mastu toks svarbus pasitarimas, o manęs jame nėra. Ant ko dabar ji visus vėjus užleis? Kas dabar tame ofise darysis? Pagrindinis ir, nujaučiu, svarbiausias klausimas šiandien dienotvarkėje, tai kur aš esu, ir kur mano suknista ataskaita.
      Mama iš mano sutrikusio veido viską suprato.
    — Ta ką? Taip blogai yra, tikrai tu dienose pasimetei?
    Ką galėjau jai atsakyti? Ar per tas dienas, tas brangias bendravimo valandas man buvo svarbus mano darbas? Ne, dabar ji man buvo daug svarbesnė už viską.
    — Ką tu darysi, gal kraukis savo daiktus ir važiuok, iki pietų dar suspėsi pasirodyti savo darbe.
    Aišku jeigu būčiau vienas tai taip ir daryčiau, juk gali žmogus pramiegoti, ar dar kokia kitą svarbią priežastį surasti, gal ir būčiau kaip nors savo viršininkei pasiteisinęs. Tik ar aš galėjau dabar palikti jas, palikti ją? Ne darbas man buvo svarbus, tik ji viena man rūpėjo.
    — Niekur aš nevažiuosiu, liksiu ir toliau su jumis. Kiek dar dienų Jūs žadate čia būti?
    — Mes jokio atostogų plano su savimi neatsivežėme, kiek mums patiks tiek ir būsime. Klausyk, tu tikrai ramiai gali mūs vienas palikti, niekas mums nenutiks. Važiuok tu į darbą, taip negalima.
    Mes dar penketą minučių ginčijomės, kol galiausia ji pasakė.
    — Daryk kaip nori, tik prašau, vėliau mūsų už tai nekaltink.
    Kokie paprasti, bet pranašiški vėliau pasirodė šitie jos žodžiai. Kaltinu? Ar jas kaltinu? Vėliau jūs sužinosite. Tada savyje buvau tvirtai nusprendęs, būti čia tiek, kiek bus jos. Man buvo nusispjauti, ką apie mane pagalvos mano darbe, ką jie su manimi išdarinės vėliau. Dabar buvo tik ji, ši diena ir dar viena ateisianti naktis.
    Mes vėl visą dieną kartu žaidėme, kaitinomės ir maudėmės. Ką žaidėme? Kad ir paprastą arklį, aš buvau tas arklys arba kupranugaris, jos, mano jojikės, tame kartu buvo daug smagaus juoko, bei triukšmo. Ant smėlio galima daug įvairių žaidimų prisigalvoti, tik svarbu kad tam būtų noro.
    Artėjo vakaras. Žinojau, supratau, kad ji ir vėl pas mane ateis. Bus dar viena nepaprasta mūsų abiejų meilės ir aistros naktis. Moterys sako, kad vyrai nemoka mylėti, jausti. Juokinga tai iš jūsų girdėti, mielosios. Jos pasikeitimą, pajutau iš karto, kitoks tapo žvilgsnis, kitokia nuotaika. Pajutau ir viskas, tam paaiškinti nereikia jokių skambių ir reikšmingų žodžių. Buvo mano klaida, kad tada, į tai labai nesigilinau, buvau perdaug apsvaigęs nuo jos artumo, tik jaučiau, kad jau viskas kažkaip netaip. Pritilo merginų kalbos, jų juokai, bei klyksmai. Tačia aš ir toliau nesiruošiau niekur važiuoti, kol ji man nepasakys kur gyvena, kur šiame pasaulyje galėčiau jas vėl susirasti.
    Aukštai danguje švietė žvaigždės, mano palapinėje buvome dviese. Prašiau ir maldavau jos, kad man paliktų savo mobilaus ar kokio kito telefono numerį, arba bent pasakytų darbo ar gyvenamos vietos adresą. Žadėjau jai, kad kitą savaitgalį aš vėl atvažiuosiu čia arba bet kur, kur tik ji tuo metu bus.
    — Gerai, ryte apsikeisime telefonais, viską tu sužinosi, koks įkyrus, pasirodo, tu esi. Kam aš tau tokia, dar su trimis vaikais? Negi negali susirasti kitos jaunesnės ir be vaikų?
    — Kokios dar kitos? Man tik tavęs reikia, vienintelės tavęs noriu.
    — Kaip užsinorėjai, taip ir praeis tie tavo norai. Savo gyvenime turėsi dar ne vieną moterį.
    — Aš tau dar kartą sakau, man kitų nereikia, tik tavęs vienos.
    Maždaug taip mes tarp savęs kalbėjomės tą paskutinę naktį, kol aš neužmigau, tiksliau nenulūžau. Tada ja taip tikėjau ir jai nusileidau. Pagalvojau, jei ryte, tai tegul bus ryte. Palauksiu to naujo ryto. Pasirodo, koks kvailas asilas buvau. Mes per tas dienas nebuvome ragavę jokio alkoholio. Aplamai aš jo beveik negėriau ir niekada nerūkiau. Ji tuo labiau, bet tą vakarą, tą paskutinį bendrą vakarą, ji iš mašinos atnešė butelį Rygos balzamo, pasiūlė, išgerti po vieną stikliuką už mus, už šitą pažintį, taip pat už jūrą, kartu praleistą visų mūsų nuostabų laiką. Žinoma, sutikau, tai juk garsusis Rygos balzamas, jis toks gaminamas vienintelis pasaulyje ir yra labai skanus, gyvatė. Skanus tai skanus, bet ir laipsnių gyvatė turi gerokai daug.
    Kalbėdamiesi mes palengva jį gėrėme, merginos sėdėjo šalia mūsų. Žiūrėjome į vakarėjantį jūros tolį, vėl sužibo du broliai švyturiai. Lengvai nuo to balzamo apsvaigau. Ji vis ragino mane išgerti. Tos moterys kai nori, taip moka vyrus kaip šiltą vilną aplink pirštą apvynioti. Pagaliau dangus visai sutemo, merginos viena po kitos atsisveikino su manimi ir sulindo į savo palapinę.
    — Ar manęs lauksi, ar tu mane taip įsimylėjai? Negi taip stipriai, aš tau patinku? Keista, kad tau taip manęs reikia. Na, tada dar taurelę už tą meilę, brangusis, išgerk.
      Ir gėriau, gerai net neatsimenu, kada paskutinį kartą prieš tai buvau ragavęs šio balzamo. Man jis lengvai lindo ir be jokios užkandos. Skanus ir taškas. Net nepastebėjau, kaip vienas pats tą visą butelį patvarkiau. Man rodėsi, kad pagaliau čia sutikau savo tikrąją gyvenimo laimę, ir dabar su ja mes visada būsime kartu. Netrukus jinai mane paragino:
    — Gerai, eik į palapinę, greitai pas tave ateisiu.
Įlindau į palapinę, nusirengiau. Galva sukosi, bet vis tiek taip geidulingai jos laukiau, mane degino nenusakoma aistra. Ir ji, aišku, greitai atėjo. Ir vėl viskas kartojosi, mes puolėme vienas kitą, niekaip negalėjau ja pasisotinti. Tik Rygos balzamas darė savo juodą darbą, prieš jį buvau vaikiškai bejėgis. Norėjau jos, norėjau su ja kalbėtis, tik nieko negalėjau su savimi padaryti, judanti nematyta juoda tamsa nusinešė mane į tolį. Tamsa... Gerai būna su ta tamsa, bet žinome, kad po tamsos visada ateina šviesa. Po nakties išaušta rytas.
      Pabudau, mano galva dar svaigo, viduje, tiksliau mano skrandyje, pykino. Kaltas buvo tas nepakartojamas Rygos balzamas. Buvau silpnas, norėjosi mineralinio arba bent paprasto vandens. Aplinkui buvo tylu, bet į tai iš karto neatkreipiau jokio dėmesio. Pagalvojau, arba vėl per anksti pabudau, arba greičiau per ilgai čia vienas tįsau. Jos visos seniausiai prie jūros kaitinasi saulėje. Nors galva svaigo, bet buvau labai ištroškęs, norėjosi nors gurkšnio vandens, lengvai mėtomas į visas puses, pagaliau išlindau iš palapinės.
    Pasižiūrėjau į merginų palapinę ir nieko nesuprantau. Mečiau žvilgsnį ten, kur turėtų būti jų mašina. Darėsi visai silpna, nors man ir taip buvo bloga. Staiga suvaitojau, krūtinėje pradėjo trūkti oro, negalėdamas ilgiau išstovėti, kritau veidu ant smėlio prie savo palapinės. Kelias minutes visai nejudėjau, dar niekaip negalėjau patikėti tuo, ką savo akimis pamačiau. Tiesiog to neturėjo būti, taip tikrai negalėjo įvykti, tik ne tai, tik ne taip.
    Nėra nei palapinės, nei jų mašinos, nieko nėra, vėl esu čia visiškai vienas. Ar jūs esate kada gavę mazgote per veidą? Jei gavote, tai gal buvo už ką jums duoti. Čia toks pat jausmas, ne, gal dešimt kartų blogesnis. Tu gavai nuo tau taip brangaus žmogaus, tik nežinai, už ką jis tave taip pašventino. Ką blogo aš padariau, ką padariau ne taip? Jos ir ji dingo, išvažiavo ir net neatsisveikino su manimi. Guliu čia prie šitų kopų paslinkas, kur dar vakar visi buvome kartu. Viduje toks pasiutęs pyktis mane suėmė, norėjosi vilku kaukti, ant viso pasaulio rėkti, kokius tik žinojau pačius tauriausius žodelius, visus išleidau į tą žydrą erdvę. Ar palengvėjo nors kiek? Sakote, vyrai neverkia, gal tikri vyrai ir neverkia, tegul tada būsiu ne vyras, bet paprasta kaimo bobutė. Gulėjau veidu į smėlį, ašaros pačios riedėjo iš mano akių ir gėrėsi į jį. Tegalėjau ištarti tik vieną klausimą:
    — Kaip tu galėjai šitaip su manimi pasielgti, kodėl, už ką?
      Vyras arba tikriau vieniša boba verkia, o saulė ir toliau sau danguje linksmai šypsosi. Vasarai ir orui nusispjauti į mano dvasios kančias. Tas rytas, buvo pats blogiausias, pats šlykščiausiais mano gyvenime.
      Pagaliau net nežinau po kiek laiko, sunkiai pakylau nuo žemės, kur man dabar eiti, ką daryti toliau? Kojos linko, bet nuėjau prie kopos, gal dar jos čia kur netoliese yra? Apsižvalgau į visas svieto puses, kiek tik matėsi aplinkui. Deja, jų niekur nepastebėjau, jų tikrai jau seniai čia nebebuvo. Vienu metu dar buvo šmėkštelėjusi mintis, gal jos kur iki parduotuvės išvažiavo, ar kokiais kitais skubiais reikalais. Bet tada nebūtų palapinės pasiėmusios. Apsidairau, gal kokį raštelį man bus palikusios. Gal jame rasiu kokį paaiškinimą, ar telefono numerį, arba bent parašytą adresą. Staigiai pribėgau prie savo mašinos, ją visą nuodugniai apžiūrėjau, tik, deja, nieko nerandau. Tada toliau iššukavau kiekvieną palapinės kampą, gal kartais ten bus tas palaimintas raštelis. Deja, ji irgi tuščia. Visą buvusią mūsų stovyklą dviem ir keturiom apšliaužiojau, kiekvieną centimetrą išžiūrinėjau, nieko, jokio raštelio, jokio popieriuko niekur nerandau. Be jėgų atsisėdau aikštelės viduryje.
    — Prakeiktas šis rytas. Grasite, kodėl tu taip žiauriai su manimi pasielgei?
    Tik vienas ir tas pats klausimas sulėtintai sukosi mano mintyse. Aplinkui tuštuma, atsakymo nėra, niekas su manimi nesikalba. Nežinau, kiek laiko praėjo, nepajutau, kiek šioje būsenoje išbuvau. Jei jums neteko to pajausti, geriau, kad niekada ir nepajaustumėte. Žodžiais to neapsakyti, juo labiau neaprašyti, ką tada savyje jaučiau. Pamažu kiek buvo įmanoma apsiraminau. Ašarų jau nebėra, bet jos begėdės dar daug kartų mane šiame gyvenime aplankys, tik tada dar to nežinojau. Po kiek laiko ateidavo vis nauja pykčio banga. Kaip galėdamas, greitai supakavau palapinę, sumečiau visus savo daiktus į Expeisą, ir net neatsisveikinęs su jūra, sėdau į mašiną ir lėkte patraukiau link namų.
    Galvoje sukosi tie patys klausimai. Kodėl ji taip pasielgė, kodėl aš nieko negirdėjau, nei kaip jos daiktus krovėsi, nei kaip mašiną užvedė. Kodėl? Tik vėliau supratau, kad greičiausiai į tą balzamą ji man buvo pribėrusi kokių migdomųjų. Todėl taip kietai miegojau, visai negirdėjo kaip jos iš ryto išvažiavo. Grasyte, kodėl būtent taip? Ar sulauksiu kada iš tavęs to tikro atsakymo?
    Tik dabar bandau ją suprasti, pateisinti, bet tada buvo didžiulis pyktis ir baisi neviltis. Artėdamas prie namų, pradėjau ją keikti. Velnias su ja, bus tų bobų, ne pirma ir ne paskutinė kalė mano kelyje pasitaikė. Visos jos kalės, tik kruštis ir čiulpti temoka. Kodėl dėl jos taip parinuosi, juk per tas dienas ir naktis viską iš jos gavau. Visais man žinomais būdais ir pozomis aš ją paturėjau. Tai kam man dėl jos taip nervintis ir pergyventi. Keikiau ir vėl verkiau, gal ne, jau neverkiau, nors ašaros kaupėsi mano akiduobėse. Nuvažiavau tiesiai į darbą. Ten, aišku, buvau sumaišytas su dideliu tikro mėšlo gabalu. Man tada visko buvo perdaug, pasiunčiau juos visus ant daug dalių, trenkiau durimis ir išėjau. Aišku, mano stulbinama karjera toje darbovietėje baigėsi.
    Jau būtų galima pabaigti šitą šviesią ir tamsią mano išvykos prie jūros istoriją. Patyriau daug gražių ir nuostabių man akimirkų. Ką gi, jos baigėsi, kur yra pradžia, yra ir pabaiga, už viską šitame pasaulyje reikia susimokėti. Dabar jums atvirai sakau, pačios linksmiausios mano dienos jau praėjo. Jos liko čia, prie šitų krantų, su ja ir su jomis. Kas bus mano ateityje? Manau ten džiaugsmo nedaug beliko. 
      Dabar galite mane palikti, tikriausiai jau jums nusibodau su savo nelaiminga meile. Bet jeigu kam įdomu klausytis, tada prašau ir toliau būkite su manimi, man ir kitiems nelaimingos meilės istorijų herojams nuo jūsų nėra ko slėpti. Ir dar, mielosios mūsų moterys ir merginos, jūs pačios nuspręskite, ar tikrai, kaip jūs sakote, vyrai nemoka mylėti.

          Mane vėl išpila prakaitas, kaip prisimenu tą rytą, tą prakeiktą liūdną rytą. Grįžau kaip nesavas į namus, ar jūs jaustumėtės kitaip? Ir čia mano mieste buvo šiltas ir gražus rugpjūtis, tik dabar man buvo visai nesvarbu, nors ir sausio šaltis lauke šaudytų, man buvo vienodai. Spėkite, ką toliau dariau? Gerai, neuždavinėsiu kvailų klausimų. Išsitraukiau butelį degtinės ir ją, tą mieląją, beveik vienu smūgiu patvarkiau. Žinote, buvau praėjusį vakarą vienos labai mielos ponios neblogai patreniruotas. Vieno buteliuko, gal per greitai, po galais, aš jį visą išgėriau, bet man buvo jo maža. Pastvėriau antrą... Atsimenu tik ryte atsibundu ir nežinau, nei kur esu, nei kas aplinkui su manimi vyksta. Aišku vieną, man galvą skauda labai, viduje nežmoniškai pykina. Dar tokio ekstremalaus sporto anksčiau nesu sportavęs, teko iš mėgėjų iškart į profesionalų lygį pereiti. Ir vienam, be trenerių ir medicininės priežiūros. Taigi, pasižiūriu, šviesa visur dega, muzika groja, durys visos atviros. Prašau, užeikite, man negaila, dviese bus lengviau, tik niekas pas mane į svečius nevaikšto. Nesusidedu nei su kaimynais, nei su kitais draugais. Visi seniai žino, kad sportininkas, sveikuolis supistas esu. Liepsiu dar prisitraukimų padaryti, ar girią pakaitom su manimi pakilnoti. Tai ko čia pas tokį prietranką ir eiti? Kas norės mane lankyti, tik panašus į mane, bet aplinkui tokių daugiau čia nebuvo. Man vėl bloga, negaliu žiūrėti į degtinę, ir po kurio laiko man vėl vaidenasi ta mane palikusi boba. Girdžiu jos balsą, ryt aš tau savo telefono pasakysiu. Taip, ar šitą 8 654 37029? Pasakė, kad ją kur nah... gerai pasiuntus. Į darbą kaip jau ir nereikia, bandau bent kuo užsiimti, tik viskas krenta man iš rankų. Dar daugiau širdingai vaizdingų padėkos žodelių ant savo meilės pavarau. Norom nenorom darau vėl vieną baltosios gurkšnelį, tegul bus iš nieko neveikimo, taip pasmaguriauju. Iš pradžių labai šlykštus skanėstas gaunasi, bet po tam tikro laiko antras jau žymiai smagesnis ir geresnis nueina. Va, dabar jau daug geriau. Trečias ir visi kiti kartai, karteliai. Nesvarbu kiek ir kokių kartų man buvo. Jie jau ne tokie šlykštūs ir baisūs. Aplink mane vėl viskas sukasi ir tik viena tamsa su manimi apsikabinusi draugauja. Vidurį nakties mane pažadina skrandžio traukuliai. Mano netreniruotas šiam nepakartojamam sportui organizmas, deja su tokiais krūviais nesusitvarko. Visą, ką aš į save surijau, dabar atgal turiu išpilti. Tiesiai ant grindų tą turinį palieku, nei iki kibiro, nei tuo labiau iki tualeto, deja, niekur jau nespėju. Po tokių neįtikėtinų procedūrų žinoma bloga man darosi, visam kūnui šalta. Visas drebu, guliu po dviem storutėlėm pūkinėm antklodėm. Tik mažai jos mane šildo. Tos dienos, ta savaitė, kokia ji man buvo velnioniškai sunki