Adastra

Pilkšvas dangus pamažėl maišėsi su juoda sudarydamas tąsų  melsvą dangalą ir prieglobstį visiems padarėliams gyvenantiems žemėje. Jis buvo neramus, atrodė, kad jis pjaunasi su saulės spinduliais krentančiais ant plytinių pastatų, bet man jie kartu atrodė itin gražiai. Širdis ir siela vienbalsiu šaukte šaukė bėgti į lauka, jausti, kaip vėsus vėjelis žaidžia tarp mano pirštų, kaip kedena mano plaukus ir tyliai šnabžda į ausį gyvą muziką.
Bet aš negalėjau. Sėdėjau tarp keturių sienų, kurios su kiekviena sekunde vis traukėsi arčiau manęs. Kiekvienas daiktelis čia man atrodė bereikšmis, išniekintas ir purvinas. Viskas, kas čia mėtėsi buvo ne mano.
Ir tada tylą skendinčią prislėgtame kambaryje nutraukė garsi dangaus daina. Jis sugriaudėjo taip, lyg norėdamas visiems šaukte išauti: „ Aš čia“. Ir tą trumpą akimirką, ta mažą, tokią bereikšmę akimirką aš pakilau kartu su juo. Melsva masė pasigriebė mane kartu su savimi ir leido patirti kažką, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Kažką tokio, jog dabar, man tai prisiminus sukelia ašaras. Laimės, laisvės, skrydžio ir tokios tyros meilės bangą...
Atsimerkiau. Prisiminimas išnyko. Prieš akis balta siena, kurį į mane jau žiuri, rodos, visą amžinybę. Žinau, kad slapta ji šaiposi iš manęs: „Aha, tu vėl čia. Ir kaip jautiesi tūkstantis penkiasdešimt ketvirtąją dieną čia, beprote? Žinok, atrodai kvailai, niekam tu nerūpi, todėl tave čia ir įkišo. Sukiesi? Pirmyn, bet žinok, kad vakare vėl susitiksime“
Pradžioje kovojau su ta pasipūtėle. Stengiausi jai įrodyti, kad ji neteisi, bet mano pastangos baigdavosi galvos svaigimu ir priešais stovinčiu angelu su švirkštu rankoje.
Po valandos jau atgaudavau savo protą, bet ne kūną, gulėdavau savo palatoje ir galvodavau: „Kaip aš čia atsidūriau? “.
Viskas prasidėjo nuo tos akimirkos, kai tamsią naktį, žibinto šviesoje, laikiau mažytę, drebančią  savo sesės ranką, kuri man tada atrodė tokia didelė, ir žvelgiau į moterį prispaustą ant žalio šulinio. Ant jos uždribęs, savo dideliais kumščiais maskatavosi drūtas vyriškis, kiekvieną akimirką vis labiau žalodamas jos nuostabų, aksominį veidą. Bet moteris nesigynė. Jos rankos buvo nusvertos į žemę, akys užmerktos, veidas išbalęs ir ramus, tarsi giliai įmigęs. Žiūrėdama į moters veidą, pati nesuvokdama, pradėjau iš visos sielos ir širdies, nesavu balsu spiekti:
- Mama!