Varnai

Ant šakos tupėjo dviese – juodas, kaip naktis be mėnulio, varnas ir juoda, bet šiek tiek baltų plunksnelių turinti jo pati. Tupėjo tylėdami jau kokią valandą. Staiga, pirmoji snapą pravėrė varnienė, neiškentė.
          -Negaliu, - gailiai sukrankė ji. Kodėl žmonės taip mūsų nemėgsta?
- Nes jie žmonės! – piktai sugargaliavo juodasis plunksnuotis. Jie net savų  nemėgsta, o ką čia mes – kažkokie paukščiai! – vis labiau niršo.
- Betgi nieko blogo tame sode nepadarėm, - toliau graudinosi varnienė.
- Baik žliumbt! Niekai visa tai! Kirminai ir kaimynų bambliai ne tiek nusiaubia! – jau rėkė varnas. Čia tik vienas obuolys! Obuoliūkštis!
Vėl stojo tyla. Tik retkarčiais pasigirsdavo varnienės atodūsiai. Varnas viską laikė viduje. Ne vyriška būtų imti ir dūsauti.
Taip jiems betupint pro šalį ėjo pulkas vaikų. Tai buvo jaunieji skautai. Mažyliai nešėsi pilną kraitelę raudonskruosčių obuoliukų. Pamatę paukščius jie stabtelėjo.
- Ei, žiūrėkit, varnai! Kokie gražūs! – stebėjosi būrelis. Atrodo sušalę ir alkani – susirūpino Ieva.
- Taip, tikrai, - suklego vaikai.
Iš šalia esančių medžio šakų skautai susuko dailų lizdelį, pripjaustė skanių obuoliukų, patiesė Adomo megztą šaliką ir atsargiai įkėlė į medį. Padėjo ant šalimais varnų esančios šakos ir, džiūgaudami, nuėjo keliu tolyn.
Abu plunksnuočiai tupėjo netekę amo.
- Kas čia tik ką įvyko? – tarstelėjo kranklys.
- Nežinau. Bet čia buvo žmogiukai. Atrodo mums guolį sutaisė ir gardžią vakarienę paliko – visai pasimetusi sukranksėjo pati.
Vienas po kito paukštuliai sulipo lizdas, atsargiai paėmė po gabalėlį obuolio ir su džiugesiu akyse ėmė lesti.
- Tu žinai, - pralinksmėjęs tarė varnas, - ne visi žmonės pikti, ne visi.
- Aš taip ir žinojau, - džiaugėsi varnienė, - tik be reikalo taip pergyvenom.
Sutemus žmonių namuose sužibo švieselės, o dideliame plačiašakiame medyje džiugios spindinčios keturios akutės.