Rožei

Rože, tu sutelki tikrovės žavesį
Į savo svaigų žiedlapių vainiką.
Jis sustabdo tekantį pilką laiką
Ir teikia mano sielai tyrą katarsį.

Afroditės gėle, tu skleidi spindesį,
Kuris atsiunčia aukštąją akimirką,
Ir taip stimuliuoji mano savivoką,
Kai slogus rutinos košmaras baigiasi.

Tu nuo buities pakylėji iki būties
Mane, nutrenktą į šį vangų pasaulį,
Kuriame nešu materialumo naštą.

Prisipildau išlaisvinančios vilties,
Tarsi laivas, pasiekęs pakrantės smėlį,
Lyg matyčiau viską pirmutinį kartą.