Pilna Jos ir Jo istorija

Pradžia. Ji man tuomet atrodė tokia įdomi, bet tuo pačiu keista. Jos gilios akys kartais susmigdavo į mano kūną, o šypsena apgaubdavo mano berniokišką žvilgsnį. Ir prasidėjo mūsų pažintis - keista, nebanali ir gal net graži. Ji su manim bendravo taip gražiai, taip tyrai - norėjos glausti ją ir glostyti jos plaukus. Man norėjosi ją pažinti giliau... Ji su manim pasidalindavo kai kuriom gyvenimo akimirkom, o aš su ja pasidalinau visu savo gyvenimu. Ji slėpė savo pasaulį, bet po kurio laiko ji išliejo man savo sielą. To pakako - ji buvo lyg angelas mano duobėtoj kasdienybėj...

Eiga. Paprastai, kai įvyksta  pažintis su angelu, žmogus tampa laimingas lyg patyręs nušvitimą. Bet ji nušvietė mano pasaulį tik dalinai. Aš tiesiog iš tamsos perėjau į prietemą, vėliau į aušrą, bet nušvitimą trugdė pasiekti jos pasaulis. Žinoma, aš jai dėkingas, kad iš tamsos perėjau į aušrą. Ji nebuvo mano angelas, nors aš to norėjau iš visos širdies, iš visų sielos gelmių - aš to troškau kiekvieną akimirką. Galinga srovė nuplukdydavo ją toliau nuo manęs, bet ji kažkodėl parplaukdavo, nors ir uždusus, į mano nekasdienišką kasdienybę. Pajutęs jos stebuklingą ir angelišką prisilietimą, prižadėjau sau, o gal ir jai, pasiekti šviesą. Blogiausia, kad maniau, jog šviesą gali padėti pasiekti tik ji. Nejučia aš jai atidaviau visą save.

Meilė (?). Aš jai atidaviau visą save, visą savo gyvastį, net savo širdies plakimą paskyriau jai. Bet kodėl ji bijojo to? Juk angelai priima tokį gėrį į savo pasaulį. Tiesą sakant, aš drąsiai, gal kiek skubotai pamilau šį angelą. Ir jutau į savo širdį atslenkančią šviesą. Pagaliau iš mano pasaulio išnyko naktis.

Jos jausmai. Išnyko naktis, bet šio angelo negalėjau vadinti savo angelu. Pasakyk, mieloji, ar meilė man gyva?



Pradžia. Jis man tuomet atrodė keistas ir nelaimingas lyg rudens dangus. Jis slėpė savo tikrą veidą nuo kitų, bet kažkodėl prieš mane jis drąsiai nusimetė apsimetėlio kaukę, kuri paslėpdavo jo liūdnas akis, jo tikrus jausmus, jo sielą ir ritmingą širdies plakimą. Jis man nuolat kalbėjo apie angelo atsiradimą jo netikrumo kupiname pasaulyje... Tuomet aš begėdiškai jam atrėždavau: ''bet juk angelų žemėje nebūna... ''

Eiga. Kadangi maniau, kad angelų žemėje nebūna, netikėjau, kad aš esu jo angelas. Bet po kurio laiko jo įtikinėjimai pasiekė ribą - įtikėjau jo gražiais žodžiais. Na tiesą sakant, nesijaučiau ypatinga... Bet jis... man buvo ypatingas.

Ypatingas (?).  Jis privertė mane patikėti stebuklais. Stebuklu man tapo tekanti saulė, kylantis mėnulis... -VISAS DANGUS. Jis mane atvedė į nuostabių garsų pasaulį, įtikėjo mane, kad gamtos garsai - pati tyriausia melodija. Galbūt dėl to jis man ypatingas, nes jis tiki stebuklais ir įsijaučia į garsus, kurių taip gausu mūsų pasaulyje. Prisipažinsiu jis buvo tiesiog... kitoks.

Jis angelas.  Paprastai, kai žmogus sutinka savo trūkstamą dėlionės dalį, jis trokšta sudėlioti tą dėlionę ir įsirėminti. Jis buvo lyg toji trūkstama mano asmenybės dalis. Vieną kartą iš jo akių pamačiau tviskančią šviesą. Ką aš pagalvojau? Taip, jis angelas. Galbūt jis neturi sparnų, bet turi angelo širdį, o tai man buvo ypač svarbu. Bet gyvenimas - lyg audringa jūra - ji bandė mane nuplukdyti nuo jo pasaulio. Galbūt mano kūną nuplukdė piktoji banga, bet sielos dar ne. Mirtis - tai ne pabaiga.