Kai palydi žibintai

Ar mes girdime aidą?
Krentančių rudeninių lapų aidą,
kai jie tyliai priglunda prie
šlapių šaligatvio plytelių vėjuotą
rudens naktį. Ar mes girdime,
kaip kažkur šiltuose
daugiabučiuose, kurių žibantys
langai kas vakarą mums primena
didžiulius laivus, sklando
mintys? Ir atrodo norėtume būti
tie, kurie jaučiasi laisvi,
nevaržomi, nesukaustyti laiko
grandinių, kurios mus verčia
daryti vieną, ar kitą, tą ar aną.
Keista. Kodėl ne visi mes
purvinoje rudens baloje ant
grindinio įžvelgiame grožį? Ir
nevisi norime išgirsti ką mums
sako krentantis lietaus lašelis.
Išgirstame, tik tykšt, kai jis
atsimuša į grindinį, bet ne į
mūsų sielą. Ir kas gi pagaliau
mes žmonės esame šiame
nuostabiame pasaulyje, kad
jaučiamės jo valdovais,
nevertinančiais grožio, tik
mokantys saujoje gniaužti
pinigus nuo alkano, bet atiduoti
juos beprasmybėj, kas mes?

  Senamiestyje tuščia. Taip tuščia,
lyg atrodytų, kad vasara
išeidama su savimi išsinešė ir
visus žmones. Vieniši žibintai
tartum sargai, saugantys
didingus senolius saugančius
daugybę paslapčių nuo
šiandieninių mūsų nesupratingų
akių, matančių tik išmaniūjų
telefonų ekranus, abejingą
vitrinų šviesą, bet nematančias
grožio. Paslapies dvelksmo
tiesiog garsiai alsuojančio mums
į nugarą ir prašančio atsigręžt,
bet ne. Laikas, šiandien
skaičiuojame tik jį.

Kur skubi sūnau
brolių žemę mindamas,
kur beržai tau
sesių giesmę ošia,
mūs didvyrių takais
išmintais tavo gerbūviui,
tik nepaklyski prašau
ant svetimo vieškelio