Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pora  menesių be perstojo aš meistravau ji balkone beveik neatsikvėpdamas, gyvendamas vien blankia viltimi palikti savo,, salą,, ir grįžti į gimtinę. Dabar, kai burlaivis baigtas, staiga pamačiau, kad jis viso labo - tik modelis  stovintis ant žalios kareiviškos dėžės, kaip koks paminklas begaliniam mano ilgesiui.
          Įsikniaubęs veidu į kelius, aš įsivaizduoju jūrą. Didelę, įvairiaspalvę. Bet kieme pasigirsta motociklų tratėjimas, ir šlykštus baimės jausmas sukausto mano rankas ir kojas: Kaukolės motorizuota gauja vėl atvažiavo mano sielos! Kaip aš neapkenčiu savęs tokiomis minutėmis! Bet padaryti negaliu nieko…
        -Ei tu, ten, balkone!.. -pasigirsta pro sukančių ratu kieme ir kriokančių motociklų kauksmą, -išeik, bjaurybe! Juk vis tiek tu mums pakliūsi!
        Užsikimšęs ausis rankomis, aš stengiuosi nugrimžti savo bėdoje, bet tesuvokiu, kad dar visai neseniai aš gyvenau kitame pasaulyje, gimtajame mieste prie Kuršių įlankos, kur liko mano artimiausias draugas Robetas, kuriam nesivaržydamas visada galėjau atverti širdį. Dabar viso to nebėra. Visa tai mirė. Kaip ir mano sapnai, likę užrašyti tik popieriuje.
      -Čia, sūnau, tavo istorinė tėvynė, - kalba man tėvas, senas karininkas. – Aukščiausiųjų jėgų valia tu grįžai į savo protėvių žemę, ir nuo šiol tavo namai čia, o ne svetimoje valstybėje, kur tau likimo lemta buvo gimti...
        Bet aš žinau – mano namai pasiliko ten, kur praėjo mano vaikystė! Vaikystė prie jūros. Kur galbūt dar tebėra pašiūrė, kurią su Robertu surentėme kopose pajūryje prie seno vokiečių doto, siauru ambrazūros plyšiu nebyliai bespoksančio į jūrą. Ten, ant kranto, mes praleisdavome ištisas dienas, maudydamiesi jūroje, misdami kepta ant laužo žuvimi, kurią meškeriojome nuo paskandintos baržos, gulinčios netoli nuo Klaipėdos molo... Mes valgėme žuvį tarsi jūreiviai, patyrę laivo katastrofą, ir sūrus vėjas vėsino mūsų įdegusius, įkaitusius nuo ugnies veidus...
    - Sakau išeik, niekše! – stūgauja apačioje Kaukolė. - Likvidavimui!
Kad taip išėjus į miško tankmę, kritus veidui į žolę ir ištirpus gamtoje! O gal šokti į upę, ar ką?
Nuplaukti pasroviui iki pat šviesaus horizonto... Tačiau, o nelaime, nera čia aplinkui nei miško, nei upės. Yra tik apleistas vagonų remonto gamyklos parkas, kur teka upeliūkštis, seniai virtęs kanalizacijos grioviu. Ten, tame parke, tarp atrakcionų liekanų ir renkasi vietiniai vaikėzai, vadovaujami neseniai iš zonos grįžusio banditpalaikio, pravardžiuojamo Kaukole. Kaukolė davė žodį nudobti mane, kadangi aš griežtai atsisakiau mokėti jam duoklę, kurią jis,, melžia,, iš mikrorajono paauglių. Žinau: aš neišvengsiu jo teismo, ir susirėmimas su Kaukole bus baisus: aš eisiu iki galo! Nes nebeturiu ko prarasti. Aš praradau viską - namus, draugą, jūrą. Tačiau neprisiverčiu išeiti į kiemą, ir viskas. Štai ir dabar nuo šlykščios paniekos pačiam sau man norisi kaukti, staugti kaip šuniui, kurį šeimininkai, išvažįavę visam, užrakino balkone.
- Aš iš tavęs antrą Kvazimodą padarysiu, cha-cha-cha! – isterišku juoku springsta girtas Kaukolė.                         
        ... Kvazimodas. Taip jie pravardžiuoja Jurką, mano dvylikametį kaimyną, užguitą, prigasdintą berniūkštį, kurio balkonas greta manojo. Kiauras dienas Jurka tupi balkone, stebėdamas mano neskubų darbą. Iš pradžių savo buvimu jis mane erzino. Bet pamažu aš pripratau prie šito tylaus mažokalbio luošio, gimusio su zuikio lūpa: berniukas pasirodė besąs geraširdis ir galvotas. Reikėjo tik matyti, kaip jis klausė mano jūreiviškų istorijų, kuris aš išsigalvodavau, tekindamas mažytes detales savo burlaivio takelažui. 
        Tose istorijose aš be jokių kalbų buvau pagrindinis herojus-burlaivio kapitonas. Vyriškas, drąsus, užgrūdintas jūros vilkas. Jurka tikėjo kiekvienu mano žodžiu ir galėjo valandų valandas praleisti savo balkone, žiūrėdamas man į burną savo didelėmis, skaidriomis kaip jūros vanduo akimis. Bet  dabar jo balkonas buvo tuščias. Ir aš džiaugiausi, kad jis dabar nemato manęs, tokio pažeminto, pritrėkšto ir toli gražu ne didvyriško.
        -... Mes dar sugrįšim, šunyti!.. Aš girdžiu nutolstančių motociklų kriokimą, dulkių gumulai lėtai gula ant purvinai pilko kiemo, neaukštų, išsikraipiusių pakiemės klevų... Kai tvanku! Miestas, apsuptas įkaitusios pašvaistės, atrodo kaip miražas. Bet tai, deja, tikrovė. Svetimas miestas, kuriame nuo šiol man teks kažkaip egzistuoti. Kaip?
    Aš ilgesingai išsitiesiu ant balkono grindų siauroje erdvėje tarp sienos ir žalios dėžės, ant kurios sustingo mano brigas su nulėpusiomis burėmis: jų jau niekada nebeišpūs svaigus jūros vėjas.
    Kaip gera, kad aš pagaliau vienas! Ir jau niekas nebetrukdys man nugrimzti savyje, nusigręžti veidu į siena ir pasinerti į troškimų pasaulį. Bet kurgi vis tik Jurka? O tarp kitko, koks mano reikalas? Bėdžius tikriausiai renka parke tuščius butelius, kad juos pardavęs atiduotų duoklę Kaukolei, o pats liktų alkanas: Jurkos motinai, alkoholikei, nelabai rūpi jos sūnus.
    Iš lėto mane apima keistas jausmas, tarytum aš toli nuo čia. Mano valtis supasi ant bangų – į viršų, į apačią... Bet juk aš ne valtyje, o balkone! Kuris tuojau pat nulėks kartu su manimi nežinia kur! Iš siaubo aš trankau balkono duris, bet jos užrakintos iš vidaus! Tada aš griebiu brigą ir trenkiu juo į stiklą... Kampuotame stiklo plyšyje – Kaukolė. Jis tiesia į mane rankas, išmargintas mėlynomis tatuiruotėmis. Jo lipnūs pirštai sugniaužia man gerklę. 
    -Ne! – dūstu aš. – O ne...
    -Ką ne? – Kaukolė šiepia išpuvusius dantis, jo akyse aš matau blyškią mirtį, bet staiga balkonas sudreba, grindys išslysta iš po kojų, ir aš lekiu kartu su Kaukole į bedugnę, baltą lyg pienas...
    -Jurka?
      Į mane žiūri Jurka. Jis su tamsiais akiniais. Bet ne – tai ne akiniai... Ach, Dieve tu mano!..
    -Kas? – gargaliuoju aš ir atsistoju. – Kas tave šitaip? A, Jurka?
      Jurka tyli, toliau žiūrėdamas man į veidą. Aš purtau jo liesučius pečius.
    -Kas?
    -Kaukolė... praplėšia pagaliau sukepusias lūpas Jurka.
    -Štai kas, Jura, - ištariu aš patylėjęs. – Štai burlaivis – jis tavo. Na, imk gi – aš nejuokauju.
    Jurka prispaudžia prie savęs laivą, tikriausiai netikėdamas tuo, kas vyksta: juk aš ne karto, ne vieno kartelio neleidau jam  prisiliesti prie burlaivio, kol jį dariau, vis bijojau, kad Jurka nesugadintų sudėtingo, trapaus takelažo...
    -Taip, gerai, - murmu aš ir atidaręs žalią dėžę, kur saugau savo įrankius, imu į rankas plaktuką. Gaila, žinoma, kad tai ne mano špaga, ant kurios aš prismaigsčiau šitiek niekšų, bet nieko – plaktukas irgi bus gerai...
    Aš slepiu plaktuką po palaidine. Aš labai ramus. Net – linksmas.
    Jurkos akys visiškai užtino. Pasidarė siauros kaip kino.
    -Nieko, Jura, nieko. Tarp kitko, ar tu skaitei knygą,, Lobių sala“? Ne? Nieko. Aš pats tau ją perskaitysiu, kai tik grįšiu. O tu kol kas eik nusiprausk, o‘ kei/
    Iš Jurkos akių išsirita ašarytė... Spausdamas po palaidine plaktuko kotą, aš einu į kiemą, į tvankų karštį. Miestas tarsi išmiręs: gatvėje nė vienos dvasios. Plačiu tuščiu keliu aš pasuku į parką, kur girdeti motociklų plerpimas.
    Prieš akis iškyla Jurkos veidas, subjaurotas viršutinės lūpos rando, ašarytė, riedanti skruostu... Mano širdis daužosi kažkur gerklėje. Bet tai – ne baimė. Atvirkščiai. Aš trokštu mūšio! Kuriame sutriuškinsiu Kaukolę. Aš privalau tai padaryti.
2012-03-06 16:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą