Našlio dukra (7)

Šeštadienį tik prašvitus, Antutė pamelžė karves, pataisė pusrytį ir pati nė nevalgius nuėjo į klėtį. Ten skubiai persirengė išeiginiais drabužėliais, susišukavo ir, paėmusi į ranką iš vakaro paruoštą ryšulėlį, į kitą – batelius, basa per rasotą sodo žolę nuėjo į giraitę, kur aikštelėje palaukė Miko.
Netrukus pasirodė ir Mikas.  Abu, susiėmę už rankų, patraukė į geležinkelio stotį.
Namuose Antutės pasigedo, kai reikėjo sėsti prie pusryčių. Grįžę iš tvartų, tėvas ir piemenukas sėdo už stalo, o tarnaitė apsitvarkiusi nusimazgojo rankas. Visi lūkuriavo, kada Antutė atneš ant stalo blynus, bet ji vis nesirodė. Kiek palaukęs, tėvas nusiuntė piemenuką jos pašaukti.
– Kas per velniava... Metas eiti į laukus, o dar nėra pusryčio. Pažiūrėk klėtyje arba daržinėje, – sako jis piemenukui, – tegu viską meta ir eina į pirkią. Dėl jos vienos visi gaištam.
Kai piemenukas jos niekur nerado, tėvas liepė pasižiūrėti tarnaitei, ar išvis yra kas nors padaryta pusryčiams.
Atidengus pečdengtę, tarnaitė rado viską paruošta, tvarkingai pridengta, pristumta arčiau blėstančių žarijų. Viską, ką radusi, ji atnešė ant stalo ir visi, pavalgę pavėluotą pusrytį, išskubėjo prie darbų.
Piemenukas išginė galvijus, mergina išėjo į laukus, o tėvas, išeidamas pro duris, pagalvojo: „Ką daryt? Ar užrakint duris ar ne? “ Mažumėlę pasvarstęs, nusprendė: „Paliksiu taip, kaip yra. Juk pareis, niekur nedings. Pusrytis pataisytas, maža ko prireikė. Nieko nesakius išėjo, turbūt galvojo greitai grįžti... Ir pati, atrodo, dar nieko nevalgius, pareis ant pusryčio... “
Kai, parėjęs per pietus, tėvas ir dabar nieko nerado namuose, ne juokais susirūpino:
– Kažkas negerai, niekada to nebuvo. Ar neatsitiko kas? Visą laiką verkdama kartojo „netekėsiu“... Kad ko nepasidarytų... Tai kad prisidariau bėdos su tom vedybom...
Neramia širdimi tėvas pirmiausia nuėjo į klėtį, paskui į daržinę, dar užsuko į tvartą. Niekur nieko neradęs, visur apvaikščiojęs dar ir dar kartą, eina pas artimiausią kaimyną pasižiūrėti. Ten Antutės metų dukra Staselė. Gal pas ją? Gal ji ką nors žino?
– Ar nebuvo pas jus Antutės? – klausia sutikęs kieme šeimininkę, – nuo anksčiausio ryto nėra namuose.
– Klausk gaspadoriaus. Jis sakė matęs anksti einančią į mišką.
– Viešpatie, susimilk, – visą kūną nupurtė drebulys, – ar tikrai?
– Va, ateina, klausk jo paties. Ateik čia, – pašaukė ji vyrą, – va, kaimynas ieško Antutės. Sakei, kad matei...
– Gero ryto, – pasisveikino jis priėjęs, – ar Antutės ieškai?
– Nuo pat ryto nemačiau namuose. Nebežinau, ką ir begalvoti...
– Aha, mačiau, – patvirtino kaimynas, – grįžau iš pievų, išvedęs į ganyklą arklius, žiūriu – jūsų Antutė nuėjo į miškelį. Iš tolo nelabai pažinau, paskui, gerai pasižiūrėjęs, įsitikinau, kad ji. Dar pagalvojau, ko čia vaikšto taip anksti?
– Ar tikrai buvo ji? – nenori tikėti tėvas.
– Nagi, tyčia sustojęs žiūrėjau... Negalėjau apsirikti.
– Gal ten reikia dėl visa ko pažiūrėti? Ties kuria vieta matei?
– Man regis, kad va į aną pusę, į pušinėlį...
Abudu atėjo iki pušynėlio, atėjo iki aikštelės, apžiūrėjo, pavaikščiojo į visas puses ir, kai nieko nerado, tėvas lyg tai lengviau atsikvėpė.
– Žinok dabar žmogau, ko jai čia reikėjo? Išėjo taip anksti nieko nepasakius, bijau, kad kas neatsitiktų. Visą laiką verkia...
– Tai ko gi ji vis verkia? – smalsauja kaimynas.
– Pasipiršo čia toks vaikinukas, o ji nenori tekėti... Kad ko nepasidarytų...
– Kad nenori, be reikalo pats ją varai. Dar tokia jauna tebėra, suspės.
– Bepigu pačiam, turi net du sūnus, yra kas padeda... O aš vienas, per sunku man.
– Užkurys – tai ne sūnus, nepasisiųsi... Gerai, jei papuls netinginys, darbininkas. O jeigu koks – taip ir žiūrės, kad pats viską padarytum.
– Norės gyvent, tai ir dirbs. Ne kur dėsis...
– O jei nenorės dirbti – nepriversi. O jeigu dar išgeriantis...
– Anksčiau ar vėliau, vis tiek teks išleisti, o koks papuls, tai vienas Dievas žino. Kaip jis duos, taip ir bus. Pasiklausinėjau, ką sužinojau pats, ką iš piršlio. Žinomų žmonių vaikas, tėvai padorūs, ne nuo didelės žemės, bet gyvena neblogai. Dar ir sūnui žada  ne taip mažai pradžiai gyvenimo... Ko daugiau reikia? Gal neapsigausim... Dabar va, dar vienas rūpestis užgriuvo...
– Nesikrimsk taip labai, – ramino kaimynas, – mes čia vaikštom, ieškom, o pareisi – žiūrėk ir rasi namie.
– Duok, Dieve, kad taip būtų, – atgijo tėvas, – einu pasižiūrėti, gal jau tikrai parėjo.
Atėjo ir vakaras. Praėjo nemigo naktis. Išaušo kitas rytas. Rytas toks pats kaip ir vakar. Iš karto aušra, paskui saulė, o su saule ir paukštukai sučiulbo. Rytas gražus, giedras, ramus, tik nerami senio širdis.
Pusrytį pataisė tarnaitė, kiek valgęs, kiek nevalgęs, jis ir vėl pas kaimyną.
– Ką patari, susiede? Gal eit į miestelį ir pranešt policijai?
– Ar dar neatsirado?
– Taigi, kad ne. Jau antra diena, kai nėra. Gal jau ir gyvos nebėra... Ne kitaip.
– O ką padarys policija?
– Na, gal ieškos? O gal jau žino ką. Nebegaliu jau taip laukti. Einu iš galvos, niekur nerandu sau vietos...
– Dar palaukim šiandien, jeigu dar ir šiandien nepasirodys, rytoj nuvešiu tave į miestelį. Iš ryto važiuoju valsčiun ir tave pavežėsiu. Ko gero toks reikalas be policijos neapseis.
Miestelyje vyrai užtruko iki vėlyvos popietės. Senis pranešė policijai, pavaikščiojo po krautuves, užsuko pas piršlį pasiguosti, kad dingo Antutė. Sulaukęs, kol kaimynas sutvarkė reikalus valsčiuje, kartu su juo parvažiavo.
Iš kaimyno eidamas namo vylėsi, gal jau dabar ras parėjusią Antutę, bet, ir dabar nieko neradęs, persirengė, kiek užvalgė ir, prasistumdęs be jokio darbo iki pavakario, išėjo į tvartus. Kol pašėrė gyvulius, saulė jau arti laidos, o po vakarienės ir visai pradėjo temti.
Senis dar tebesėdėjo už stalo, kai kieme sulojo šuo. Tėvas sukluso. Nustojęs loti, šuo ėmė prisigerindamas inkšti, lyg matydamas savą žmogų, ir tėvas su viltimi pažvelgė pro langą.
Pamatęs Antutę, neapsakomai apsidžiaugė, bet tuo pačiu metu susigriebė už krūtinės.
Per kairį šoną nudiegė kaip peilio dūris, su skausmu šokinėdama suplakė širdis, jos dūžiai pašoko į galugerklį ir seniui ėmė trūkti oro.
Dar porą kartų giliai įkvėpęs, neištaręs nė žodžio, tik kažkaip sugargaliavęs, tėvas krito aukštielnikas ant grindų ir išsitiesė kaip negyvas.
Kai Antutė su Miku įėjo į pirkią, tėvas gulėjo atmetęs rankas į šalį, prasižiojęs, lūpų kampučiuose buvo prisirinkę baltų putų, o iš gilumos gerklės veržėsi vos girdimas gargėjimas.
Pamatę jį taip gulintį, Antutė ir Mikas labai išsigando. Antutė ėmė verkti.
– Dieve, kas čia atsitiko? Kodėl jis guli ant grindų? Ar jį kas parstūmė?
– Niekas prie jo net neprisilietė, – aiškino išsigandusi tarnaitė, – tik prieš jums ateinant, jis kaip stovėjo, taip ir pargriuvo ant žemės. Piemenukas irgi viską matė, neduos meluot.
Antutė pripuolusi norėjo tėvą pakelti, bet Mikas ją sulaikė. Išklausęs tarnaitės, Mikas sumetė, kad čia ko gero gali būti koks širdies priepolis ir geriau jo nejudinti, bet kuo greičiau šauktis daktaro.
– Nešk pakinktus ant prieklėčio, rodyk, kur arklys, brička, o aš tuojau kinkau ir važiuoju. Be daktaro čia neapsieisi, – kreipėsi jis į piemenuką ir jie abu skubiai išėjo.
Likusios vienos Antutė ir tarnaitė atsargiai pakėlė senioko galvą, pakišo pagalvę, priglaudė prie šonų jo plačiai išskleistas rankas ir pridengė anklode.
Moterys greitai aptvarkė pirkią, kad gražiau atrodytų prieš daktarą, sustūmė nuo prieždos į pečių paruoštas kaisti bulves, išnešė kiaulviedrius į kamaraitę, pašlavė priemenę ir gonkas. Į švarų bliūdą pripylė vandens ir pakabino baltą rankšluostį.
Tik spėjo apsiruošti, kai į kiemą įvažiavo Mikas su daktaru. Daktaras nė rankų nenusimazgojęs – tuoj prie ligonio. Apklausęs ir neaptikęs pulso, daktaras nusivilko švarką, atsiraitojo rankoves ir ėmėsi dirbtinio kvėpavimo. Darbavosi iki prakaito, bet ne veltui. Silpnai, bet suplazdėjo pulsas, ėmė plakti širdis. Po kelių minučių tėvas pramerkė ir vėl užmerkė akis. Tik dabar daktaras nusimazgojo rankas, užsivilko švarką ir atsisėdo atsipūsti. Trumpai pasėdėjęs liepė namiškiams atsargiai nurengti ir paguldyti ligonį į lovą. Liepė stebėti, kad nepasiverstų ant kairio šono. Nėra ko leisti ir ant dešinio, geriau jau kokią parą ligonis gulėtų ant nugaros.
Parašęs receptą, dar suleido tėvui vaistų, palaukė kokį pusvalandį ir, dar kartą apklausęs senioką, daktaras išvažiavo.
– Atvažiuokit ir rytoj, – prieš išvažiuodamas dar pasakė Mikui, – jeigu pablogėtų, atlėkit kad ir naktį. Dabar gerai, bet ką gali žinoti, kas gali nutikti.
Per naktį Antutė budėjo prie tėvo. Visą naktį nesumerkė akių. Tik tėvui sujudėjus, ji degė šviesą, stebėjo, kad neapsiverstų ant šono.
Keletą kartų tėvas buvo pramerkęs akis, bet kažkaip nesąmoningai apsižvalgęs, vėl užsimerkdavo. Tarpais blaškėsi, bandė verstis ant šono, giliai kvėpavo šnopuodamas ir tik prieš rytą ramiai užmigo. Net užknarkė. Miegojo ilgai... Kai, gerokai numigęs pramerkė akis, ilgai žiūrėjęs pažino Antutę ir ištarė:
– Ar tikrai čia tu Antute?
– Taip, tėveliuk, čia aš. Ar tau jau geriau? – bučiavo jo rankas Antutė.
– O ką? Ar aš sergu?
– Buvai susirgęs, net pargriuvai. Daktaras išgelbėjo... O tau niekur neskauda?
– Nieko neatsimenu, – stebėjosi tėvas, – skaudėt neskauda, bet nugara tokia užtirpusi. Negaliu pasiverst ant šono.
– Ant šono tau negalima. Atvažiuos daktaras. Jeigu jis leis, tik tada paversim, o dabar pakentėk.
– Kaip gerai, kad tu atsiradai, – atsiduso tėvas ir užsimerkė. – O aš visko prisigalvojau... Galvojau, kad pasikorei... – dar pridūrė patylėjęs.
– Ko man kartis, tėvel, ar aš kokia beprotė? – kaip galėdama linksmiau atsakė Antutė, – kodėl taip pagalvojai?
– Nagi, kai taip nenorėjai tekėti, vis verkei, verkei, o paskui dingai iš namų... Kas tave žino... Dabar jau daryk kaip nori, – tęsė pailsėdamas tėvas, – nieko nebesakysiu. O vis tik, kur buvai dingusi net tris dienas? – dar prisiminė jis.
Viską pasakysiu, viską išsiaiškinsim. Viskas bus gerai, kad tik tu greičiau pasveiktum, – skubino raminti tėvą Antutė. – Dabar tik tiek galiu pasakyti, kad aš laiminga be galo be krašto... O kai sužinosi, tai ir pats apsidžiaugsi ne mažiau negu aš.
– Aš ir taip jau džiaugiuosi, kad tu atsiradai gyva ir sveika.
– O gal, tėte, ką nors valgysi?
– Apie valgymą nenoriu nė pagalvot. Man atrodo, kad vėl užmigčiau... Kad tik pirkioje būtų tamsu... Kažko miegas labai traukia.
– Gerai, tėvel, aš uždengsiu langą, nubaidysiu muses tik tu miegok ir greičiau sveik. Tau reikia gerai išsimiegot ir pailsėt. Pamiegok ramiai. Yra dar laiko, kol atvažiuos daktaras.