Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Daug kartų savo gyvenime esame girdėję apie pasiaukojimą, atsidavimą ir žinoma meilę. Bet kas tai yra? Kiek tai, trunka mūsų galvoje, mintyse? Kiek toks procesas dar truks, ir kiek tai, iš mūsų atima laiko sąmonės bei kantrybės? Mes aukojame vardan aukos. Paskui priekaištaujame artimiems, mūsų pačių mylimiesiems už paaukotą atsidavimą ir to neįvertinimą. O kas mūsų prašė, o gal liepė taip elgtis. Duodame tam, kad gautumėm vadinamą dvasinį malonumą. Įsivaizduojamą dvasinį, begalinį malonumą. Dėl ko?
  Mums nori įdiegti su mamos pienu vieną jausmą – meilę. Bet ar tai vienas ir toks jau nekaltas jausmas? Iš tikrųjų čia ir slypi visa apgaulė neleidžianti prasiskverbti tikrajam mano Aš. Meilė mamai, meilė tėvynei, savo artimam. Man nėra nieko artimesnio už rūbą, kurį dėviu. Nelaikau savęs egoistu. O kiek, tokių, dar artimų žmonių gyvenime sutinkam ir prarandam. Kiek amžinybių perbėga per mūsų jaunystę? Protingi žmonės švaistosi metaforomis, jog nėra nieko amžinesnio už laikinumą. Manau, nėra nieko laikinesnio už gyvenimą. Kas galėtų paprieštarauti citatai: „niekas negyvena su saule“? O kiek laiko praėjo nuo tada, kai geras dėdė įjungė šviesą? Amžinoji liepsna, mirusiems kariams, jau neegzistuojančios imperijos. Pažadai, vaiko apie amžiną meilę ir rūpestį senatvėje savo tvėrėjams, tiksliau menininkams, rankdarbininkams, žmonėms, kuriuos mylime, rupinamės, be jų neįsivazduojame savo egzistencijos. Spaudei, degantį, medinį degtuką, kol liepsna palies jaunus, švelnius pirštelius, dėl nepasisekusios pirmos meilės? Kur ta amžinybė dabar? Kodėl toks taurus jausmas, kaip meilė, turi taip žeisti, ardyti, traumuoti psichiką. Negyvenam su saule, galbūt todėl amžinybė tokia neapčiuopiama. Pabandyk pakeisti aplinką ir ji pakeis tave. Pabandyk pakeisti žmones ir liksi vienas su savo meile, taip trokštamai amžinybei. Gali pakeisti tik savo būtį, bet kas iš to, kai norisi išeiti... Kas galėtų papasakoti apie paradą, vadinama gyvenimu, į kurį, kaip į maisto patiekalą, lyg ingridientai įeina, įžygiuoja maršu, mums nepriklausantys svetimi jausmai. Jausmai, perpildyti neapykantos, nuoskaudos, nusivylimo. Juk begalybė yra kažko suma. To kažko, kas nuo mūsų taip toli, kaip amžinybės suvokimas. Amžina jausmų begalybė yra meilė? Ir įsivaizduojamas dvasingumas, dėl ko? Dėl savęs, kaip asmenybės, kaip žmogaus, kaip visuomenės liekanos po mitingo ar kitokio apsurdiško renginio.
  Amžino nėra nieko. Ne todėl, kad negyvenam su saule, net ir ne dėl to, kad ji nešvies amžinai. O todėl, kad nesuvokiam, nesugebam aprėpti begalybės. Amžinybė yra gimininga pro mūsų akis praienančiam laikui, istorijai, gyvenimui, kurį vadiname amžium. Amžius, tai procesas įvardintas skaičiais, jausmais. Begalybė, tai atstumai nesuvokiami protu. Meilė, tai jausmas nesuvokiamas protu. Tik vienas jausmas nepasiduoda nei begalybei, nei meilei, ir amžių analizuotas, amžinybės priimtas, bet nesuvoktas – sąžinė.


                                                                                              2012 01 22
2012-02-16 22:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą