Padavimas apie Vilko duobę ir Verkinės upę

Buvo metas, kai medžių lapai, išsigandę šalnos dažų, spruko žemėn. Žąsys klegėdamos traukė iš namų, o žvėrys ruošėsi jaukiam ir šiltam žiemos miegui. Trumpa žolė buvo blaškoma vėjo, o vaizdas po dangaus skliautu kvepėjo rudeniu. Vieniša kurapka tipeno aplink dviejų aukštų mūrinį namą su terasa, kurio sienos buvo žalios, o langai – geltoni.
Viename iš tų geltonų langų švietė maža žvakė, o greta skambėjo balto pianino garsai. Prie instrumento sėdinti mergina buvo tikra išlepinta princesė, pripažįstanti tik karštą šokoladą ir brangius deimantus. Tačiau ji buvo labai turtinga, todėl jos įgeidžiai visiškai sutapo su socialine padėtimi. Iš pianino sklindantys nevilties kupini garsai visiškai sugadino panaitei nuotaiką, taigi ji nusprendė kartą per savo gyvenimą, tik įdomumo dėlei, nusileisti nuo savo Aukštadvario kalno.
Žvarbus vėjas negailestingai gėlė merginos pirštus, ir šie ilgainiui tapo balti kaip drobė. Nekantraudama aptikti ką nors nauja ir netikėta, ji leidosi bėgti kaip pasiutusi. Ilgas sijonas kibo už aukštų žolių, vėjas tarsi neleido jai judėti tolyn, pūsdamas iš priekio, ir ryžtingoji panelė, sėkmingai netikėtai dribtelėjo į duobę. Ši buvo gili, ir mergina pati niekaip nebūtų išsikabarojusi. Minutėlę pasvarsčiusi ir truputį išsigandusi ji ėmė blaškytis po erdvią duobę, nes sėdėti darėsi vis šalčiau.
Jau buvo beveik tamsu, kai pasigirdo kažkieno žingsniai, tačiau ne viršuje, o duobėje. Tada sugirgždėjo nedidelės durelės, iš kurių pasklido šilta šviesa.
– Kas tu? – pasigirdo iš urvo vyriškas balsas.
– Karalaitė Emilija. Kad ir kas jūs bebūtumėte, linkėjimai iš Aukštadvario, – Emilija, sugebėjusi nuslėpti išgąstį ir vilties gaidelę balse, kalbėjo šaltai ir oriai.
– Užeik, – pakvietė taktiškas balsas.
Pasiklydusi viešnia buvo pavaišinta karštu šokoladu, ir tai jau visai susuko galvą. Ji greitai pradėjo kikenti ir tikėti kiekvienu vyro žodžiu, pamindama visus savo feministinius principus ir dvidešimt metų tėvų puoselėtą nepasitikėjimą bet kuo. Vėliau Emilija ragavo stipriųjų gėrimų ir vis juokėsi, žiūrėdama į savo stikliuką. Tik jau būdama visiškai girta, ji, pati to nesuprasdama, pardavė savo sielą velniui.
Kitą rytą Emilija linksma išėjo iš urvo, o iš duobės buvo iškelta to paties malonaus vyro. Grįžusi namo pastebėjo pasikeitusią aplinką ir gyventojus. Tiksliau, jokių gyventojų jos namuose nebebuvo, o gražus sodas tapo piktžolių teritorija. Žalios namo sienos buvo tamsiai pilkos, o geltoni langai – juodi. Pamačiusi vienintelį gyvą padarėlį toje atšiaurioje vietoje, Emilija puolė jį gaudyti, tačiau ir kurapkai nebebuvo čia ką veikti, todėl ji greitai nuskrido pažeme. Iš nevilties pradėjusi verkti Emilija žengė į savo namą, nes daugiau nebeturėjo kur eiti. Ji suprato savo klaidą ir susirinkusi visus brangiausius savo papuošalus, mergina nusprendė nueiti iki miesto ir, pardavusi brangenybes, galbūt kur nors įsidarbinti tarnaite. Gyventi senuosiuose namuose ji nebenorėjo, nes tai būtų priminę, kaip ji tėvų išsižadėjo ir sielą už karštą šokoladą pardavė.
Beeidama ji vis verkė ir verkė. Atsisukusi atgal net pamatė mažą upelį, kuris tekėjo iš paskos. Tik pasiekusi miestą Emilija nustojo verkti, tačiau jos priverkta upė tekėjo toliau ir ištvinus paskandino merginą.
Žmonės, kurie matė bėgančią ir verkiančią Emiliją, priverktą upę praminė Verkine. O dėl to, kad karalaitė pardavė sielą velniui (apie tai sklandė gandai), ji praminta Pražuvusiąja, o ta duobė – Velnio duobe.