Prisiminimas, kurio negaliu prisiminti.

Žmonės ateina, praeina ir išeina. Tačiau čia jų veidai retai keičiasi. Dauguma gyvena čia, kiti aplanko čia gyvenančiuosius, o treti – čia dirba. Tačiau visi iš čia nori išeiti kuo greičiau. Tik kuo greičiau. Tačiau užburtas ratas vis sukasi – ateina, praeina ir išeina. Kada nors išeina. Vieni laimingi su savo šeimomis, kiti kojomis į priekį. Ateina, praeina ir išeina. Visi skuba išeiti. Bet man nėra ko skubėti. Nėra kur skubėti. Sergu ir turiu pagyti. Nenoriu, kad mane sergantį matytų Lėja. Ji labai jaudintųsi. Retkarčiais ji ateina, sušmėžuoja karuselėje, užburtame rate: ateina, praeina, išeina. Mano miela padauža. Žinau, kad ji man nežinant ateina manęs pamatyti. Lėja žino, jog nenoriu, kad ji mane matytų sergantį. Tačiau žinau, kad mano padūkėlė manęs neklausys.
- Džaredas Krosnelis. – pašaukė seselė. Maloni moteris.
  Atsistojau, palikdamas savo kaimyną ant sofutės, kuris nervingai drebino rankas ir linkčiojo galva. Kiti pacientai mane palydėjo žvilgsniais, panašiais į gladiatoriaus draugų, išlydinčių kovotoją į koliziejaus areną. Bet nebijojau, nes tai nebuvo nei mūšis, nei rizika mirti. Atėjau gydytis. Praradau dalį atminties, dėl kurios, daktarų ir mano šeimos nuomone, man ėmė regėtis keisti dalykai, todėl turiu pasveikti. Privalau, kad vėl galėčiau pamatyti Lėją...
  Įžengiau į daktaro kabinetą, kurio sienos buvo tamsiai žalios spalvos. Kambarys buvo jaukus. Kiekvienas jame galėtų atsipalaiduoti.
- Sveikas, Džaredai. – maloniu balsu pasisveikino gydytojas.
- Laba diena, daktare. – atsakiau atsisėsdamas į fotelį, priešais daktarą.
- Kaip praėjo diena? – sunėrė jis savo jau ėmusius raukšlėtis rankų pirštus.
- Kaip visada. – patogiau įsitaisiau krėsle.
- Matei šiandien Lėją? – paklausė ponas Sunevičius.
- Taip, tačiau ji tik šmėstelėjo tarp lankytojų. Kaip visada.
- Nebandei jos pagauti? Pašaukti?
- Ne.
- Kodėl?
- Ji žino, kad nenoriu, jog ji mane matytų tokį... sutrikusį.
- O jūs pykstate ant jos, kad ji vis vien rodosi?
- Ne.
- Kodėl?
- Nes aš turbūt ir pats noriu ją matyti.
- Nemanai, kad tau išeitų į naudą su ja pasišnekėti? Kad ji galėtų padėti pagyti?
- Gal. Bet juk man padėti esate Jūs.
- Šeima padeda labiausiai. – pasakė daktaras, atsilošdamas kėdėje ir atsiversdamas užrašus. – taigi, visi atsiminimai, kuriuos man papasakojai yra padriki. Noriu eiliškumo. Taigi, kada pirmą sykį susitikote su Lėja?
- 1951-aisiais, vėlyvą rudenį, miestelio pobūvyje.
- Tęskite. Pasakokite viską, ką prisimenate.
- Taigi, 1951-ųjų vakarą nuėjau į pobūvį, kurį surengė miestelio meras, atšvęsdamas jo sūnaus grįžimą iš uždelstos karo tarnybos. Į vakarėlį buvo kviečiami visi miestelio gyventojai. Ko gero, tai tebuvo pasireklamavimas, tačiau tai buvo didesnis įvykis mūsų neveiksniame miestelyje. Atėjau su draugais, Džesiu ir Fredu. Jie tuoj pat nukabino pora panelių ir jau sukosi šokių aikštelėje, o aš vis negalėjau susirasti šokių partnerės, kol pamačiau ją... Ji atrodė stulbinamai. Pirmiausia mano akį patraukė jos raudona it kraujas suknelė, vos siekianti kulkšnis, rūbo viršus buvo puoštas kailio juosta. Suknelė buvo atvira, apnuogino pečius. Plaukai kaštoniniai, kaip lengvai banguojanti jūra iki juosmens. Šypsena kerinti, o akys... Kaip dangus, nudažytas švelnių, plunksninių debesų. Jos akys tiesiog žėrinčios, traukiančios, mielos, tyros... Nėra žodžių joms apibūdinti. Dėl jos nuostabumo, tiesiai prie jos ir patraukiau. Kaip tik tuo momentu ji juokėsi iš draugės pasakyto pokšto.
- Labas vakaras, panele.
- Labas vakaras. – atsakė ji atsisukusi ir smalsiai žiūrinti į mane.
- Esu Džaredas Krosnelis, madam. Ar galėčiau sužinoti jūsų vardą? – maloniu balsu tariau.
- Priklauso nuo to, ko Jūs norite. – atsakė ji taip nuostabiai, kaip lakštingala pavasario aušroj.
- Oi, nesikreipkite į mane Jūs. Sakykite tu, panele. – nusišypsojau.
- Kaip nori, ponaiti. – nusišypsojo vakaro rožė.
- Jei mano ketinimai yra pakviesti Jus šokiui, ar pasakysite savo vardą?
- Jei gerai sušoksite – tada taip. – padaužiškai šyptelėjo ji.
- Mieloji madam, kviečiu Jus šokiui. – mandagiai ištiesiau jai savo ranką.
- Pasakyk man, kodėl turėčiau šokti su tavimi, kai visi kiti trokšta mano dėmesio? Kuo jūs išskirtinis? Įrodyk man, kad esi vertas šokio su manim. – išdidžiai pratarė ji.
- Gal esu vertas, nes manau, kad prieš Jūsų šypsena ir saulė nublanksta, o nuo žvilgsnio dangus išblunka? Balso pavydi jums lakštingala, o grožio ir pati Venera? – liejau jausmus, net pats nesuprasdamas iš kur tokie žodžiai.
- Tokius žodžius man kiekvienas sako. Pasistenk labiau. – atsakė ji taip pat šypsodamasi.
- Gal dėl to, jog galiu dėl šokio su jumis ir rožių žiedlapiais visą salę išklot, kad Jums maloniau būtų?
- Man yra ir visą pasaulį siūlę. Nustebink kuo nors originalesniu.
- Originalesniu sakot? Gerai. – supratau, kad eilių liejimas nepadės. – Esate pasipūtusi ir arogantiška, grožiu viliojanti kiekvieną ir tuomet, kai jis prieš Jus nusižeminęs prišliaužia, Jūs jį prispaudžiate po padu, ir jei nepatinka jis Jums – paniekinamai nuspiriate ir laukiate kito.
  Žinojau, kad po tokių žodžių ji, geriausiu atveju, skels antausį. Tačiau ji mane nustebino. Pasaulio gražuolė ištiesė man ranką, kurią švelniai paėmiau į delną ir nuvedžiau merginą į šokių aikštelę. Švelniai apkabinau jos liemenį ir paėmiau jos ranką. Ėmėme šokti. Ji judėjo grakščiai kaip gulbė.
- Kodėl sutikote pašokti su manimi? – paklausiau jos.
- Nes pasakei kai ką kitokio, nei kiti. – atsakė ji šypsodamasi, kaip Mona Liza. – Vyrai visąlaik apžerdavo mane komplimentais, kad ir kaip besielgčiau, tačiau tai man jau atsibodo. Jie buvo vienodi. Bet tu tiesiai šviesiai išrėžei viską, ką apie mane galvoji. Aš vertinu tiesą.
- Kaip gaila, kad tokia džiunglių gėlė kaip Jūs turite bjaurų charakterį. – pasakiau sukdamasis šokių aikštelėje kartu su mergina.
- Neesu tokia ragana, kokia vaizduojuosi esanti. Taip išbandau vyrus.
- Neįprastas būdas juos išbandyti.
- Tačiau veiksmingas. – ji nuostabiai nusijuokė.
  Šokome visą vakarą. Ir daug kalbėjomės. Gaila, kad teko išsiskirt, tačiau pažadėjau jai, kad dar pasimatysime.
- Ji jums labai patiko, tiesa? – paklausė daktaras, kuris per visą mano pasakojimą kažką vis užsirašinėjo užrašuose.
- Galima sakyti, kad meilė iš pirmo žvilgsnio. – šyptelėjau.
- Galit papasakoti apie antrąjį jūsų pasimatymą? – paklausė daktaras.
- Jis įvyko 1873-ųjų pavasarį. Susižinojau, kur gyvena Lėja ir nuėjau pas ją į svečius. Namų liokajus buvo mano pažįstamas, tad mane įleido į sodą, kuriame panelė ir buvo.
- Lėja nebuvo vietinė?
- Ne. Ji neseniai buvo atvykusi gyventi pas savo dėdę, kuris buvo miestelio kilmingasis, mero draugas.
- Gerai, tęskite pasakojimą.
- Taigi, radau Lėją sode, sėdinčią ant suolelio ir skaitančią knygą. Ji vilkėjo nuostabią, šviesiai mėlyną suknelę, su rauktinukais. Plaukai buvo sukelti. Buvo užsidėjusi nepakartojamą skrybėlaitę...
- Atsiprašau, kad nutraukiu, bet nebūtina su visomis smulkmenomis. Šiek tiek glausčiau.
- Gerai. Pamačiusi mane ji nudžiugo. Pasivaikščiojome po sodą, pražydusį įvairiomis spalvomis. Kalbėjomės įvairiomis temomis. Lėja daug juokėsi. Viskas atrodė tobula.
- Ji buvo linksma?
- Ir miela, maloni, protinga, rūpestinga, supratinga ir visokia kitokia, kokia tik gali būti.
- Jokių trūkumų nepastebėjai?
- Net negalėjau pastebėt, nes ji jų neturėjo.
- Visi turime trūkumų.
- Ji jų neturėjo... Tiesiog neturėjo.
- O pats ar tobulas esi kaip ir ji?
- Ne, tikrai ne.
- Neatsirasdavo manymas, kad esi jos nevertas ar prastesnis už ją?
- Ne. Su ja jausdavausi toks pat tobulas, kokia ir ji.
- Kaip manai, kodėl?
  Tylėjau. Sunkus klausimas. Mąsčiau kelias minutes, tačiau nieko nesugalvojau.
- Nežinau. Tiesiog taip jaučiausi. Žinote kaip būna: su vienais žmonėmis jaučiamasi vienaip, su kitais – kitaip.
- Supratau. Siūlau apgalvot mano klausimą. – Sunevičius kažką aktyviai rašė užrašuose. – vis dar nieko neprisimeni iš to vakaro, po kurio, praėjus savaitei, patekai čia?
- Ne, nieko. – papurčiau galvą. – Gydymas turėtų padėti prisiminti?
- Turėtų. Bet būna įvairiai. Vieni prisimena po kelių gydymo savaičių, kiti po kelerių metų, o kai kurie išvis nieko neprisimena. Viskas priklausys tik nuo tavęs, Džaredai.
- Taip, ko gero.
- Gerai, - užvertė daktaras užrašų knygelę. – šiandienai baigėme. Poryt tavęs lauksiu savo kabinete tuo pačiu laiku. Rytojų praleisk su šeima ar bent paskambink jiems. Tau artimi žmonės padės pasveikti.
- Dėkui, daktare.
  Laukiamajame, kitų pacientų akimis, išėjau iš kabineto kaip didvyris, grįžęs iš karo lauko. Man tai buvo tiesiog malonus pokalbis. Nėra nieko geriau, nei kalbėtis apie tai, kas tau rūpi labiausiai. Žinau, kad man derėtų nueiti pas seseles ir paprašyti leisti paskambinti broliui ir mamai. Tačiau išėjau į lauką. Ryškiai švietė saulė ir grynas oras skverbėsi į plaučius, kaip vanduo į dykumos smėlį. Tai praskaidrino galvą ir išvalė mintis. Atsisėdau ant suoliuko, po medžiu. Aplink vaikščiojo žmonės, visi vienodai baltai apsirengę. Ateina, praeina, išeina. Niekas nepasilieka.
  Pakėliau žalią medžio lapelį, kažkieno nuskintą ir paliktą ant suolelio krašto. Tuojau pat į mintis įsiveržė Lėja, atsiminimai apie ją. Kaip jinai apsivilkusi kuklią kreminę suknutę iki kelių, žarstė rudenio lapus, kruopščiai sugrėbtus į vieną krūvą. Juos sviedė į viršų, darė lietų iš lapų. Mėtė į mane, abu juokėmės ir sukomės, susikabinę rankomis, ratu. Griuvome į lapus. Tai šnekėjom, tai tylėjom; tai žiūrėjom vienas į kitą, tai užsimerkę svajojom. Ilgėjausi jos, siaubingai ilgėjausi. Bet tuoj pasveiksiu ir ją pamatysiu.
  Padėjau lapelį ant suoliuko ir pasižiūrėjau į medžių viršūnes už aukštos tvoros. Ten, už jos verda gyvenimas, nuo kurio esu tarsi atskirtas. Bet gal tai ir nėra taip jau blogai. Rėjus, ko gero, dirba savo garaže prie savo mustango ar kokios kliento parvarytos mašinos. Arba leidžia laiką su savo žmona ir mergaite. Mama kepa savo firminį pyragą. Lėja... Lėja, ko gero, galvoja apie mane ir rašo knygą. Arba jau parašiusi laukia atsakymo, ar ji bus spausdinama. Arba jau gavusi teigiamą atsakymą laukia kol išspausdins knygą. Tikrai spausdins. Jos romanas labai geras.
- Pone Krosneli, jau laikas eiti vidun. – maloniai informavo slaugytoja, priėjusi prie manęs.
- Atsiprašau, bet gal galiu dar pabūti? Noriu pažiūrėti saulėlydį. – paprašiau.
- Atsiprašau, bet negalima. Galėsite jį pažiūrėti pro bendrosios veiklos kambario langą.
- Tai nėra tas pats, bet suprantu – taisyklės yra taisyklės. – maloniai atsakiau ir nuėjau durų link.
  Prie durų stabtelėjau ir nužvelgiau parkelį, užlietą besileidžiančios saulės spinduliais. Tokiais momentais, su Lėja sėdėdavome lauko verandoje, įsisupę į vieną didelį pledą, ir žvelgdami į šiltomis spalvomis nudailintą dangų skaičiuodavome akimirkas, praleistas kartu tą dieną. Gaila jos nėra čia. Bet už prarastą laiką atsigriebsiu, kai grįšiu.

- Mielasis, kaip laikaisi? – paklausė mama, prieš tai vos manęs neuždusinus savo apkabinimu.
- Neblogai, neblogai. – nusišypsojau.
- Sveikas, mažasis broliuk. – nusijuokė Rėjus mane apkabindamas. – pasiilgau tavęs.
- O aš tavo mustango. – kumštelėjau brolį. Tačiau pastebėjau, kad broliaus ir mamos veiduose kažkas sekundėlei pasikeitė. Paskui vėl ėmė šypsotis, lyg niekur nieko.
- Kaip gydymas? – pasidomėjo mama.
- Gerai. Tiesą sakant, jis kitoks, nei tikėjausi. Tiesiog geriu vaistus, kalbuosi su daktaru ir ilsiuosi. – pasakiau dairydamasis. – o kur Lėja?
- Amm... Lėja prašė tau pranešti, kad jos knyga labai susidomėjo europiečiai, tad ji vakar skubiai išskrido į Prancūziją. Ten jai yra didesnė galimybė padaryti karjerą. – trumpai nupasakojo Rėjus.
- Tikiuosi labai dėl to neliūdi. – pasakė mama.
- Ne, tiesiog... Jos ilgiuosi. – gūžtelėjau pečiais.
- Lėja būtų atvykus atsisveikinti, tačiau kvietimas buvo skubus, o lankymo valandos čia yra ribotos, tad niekaip ji nesugebėjo susiderinti susitikimo su tavimi. O ir paskambinti nelabai galės, nes ten dvylikos valandų skirtumas ir bus užsiėmusi... Tačiau po mėnesio ji grįš. – paaiškino mama.
- Ji buvo atėjusi... Vakar. Manė, kad jos nepastebėjau tarp žmonių, tačiau pamačiau. – užtikrinau. – ko gero visgi suderino.
  Abu mano lankytojai susižvelgė.
- Na, galbūt ir spėjo, tik mums nepasakė. – šiltai nusišypsojo Rėjus. – Be to, bus į naudą šiek tiek pabūti atskirai, nes per visą laiką, kiek pradraugavote, buvote sulipę kaip siamo dvyniai.
- Gal ir tavo tiesa. – šyptelėjau. – gal einam į lauką? Ir taip daug laiko praleidžiu viduje.
- Žinoma, einam. – pritarė lankytojai.

- Labas, Džaredai. Kas naujo? – pasisveikino daktaras, kai įžengiau į kabinetą.
- Vakar mano mama ir brolis buvo atėję aplankyti. – atsakiau kai tik atsisėdau į krėslą.
- Puiku. – atsakė jis. – jiems gerai sekasi?
- Taip. Jų gyvenimas plaukia ta pačia vaga.
- O tavo ir giminių santykiai yra geri?
- Taip. Tik mažokai skirdavau jiems laiko, kai susitikau su Lėja.
- Kodėl?
- Nes ji tapo svarbiausia mano gyvenime.
- Nedažnai žmonės tokiam ilgam laikotarpiui šitaip stipriai prisiriša prie savo antrųjų pusių, kaip tu.
- Nedažnai. – pritariau. - Tačiau man tai netrukdė.
- O turi draugų?
- Taip, porą.
- Koki tarp jūsų santykiai?
- Na, pakalbam, praleidžiam šiek tiek laiko nueidami į biliardinę ar į futbolo ar krepšinio aikštelę.
- Nebuvo jie tavęs aplankę, kol buvai čia?
- Ne. Man atrodo jie nežino kur esu.
- Nenorėtum jiems paskambinti?
- O tai susiję su gydymu?
- Galima ir taip sakyti. Bet jei tai nebūtų susiję su gydymu – neskambintum jiems?
- Paskambint norėčiau, tačiau nenoriu su jais kol kas matytis.
- Kodėl?
- Nenoriu, kad mane matytų sergantį.
- Čia tavo pasirinkimas. – tarė gydytojas, vėl pasiimdamas užrašus. – taigi, norėčiau vėl paklausti apie Lėją. Papasakok apie trečiąjį jūsų susitikimą.
- Ach... Gerai. O glaustai, ar su smulkmenomis?
- Neglaustai, bet pačių mažiausių smulkmenėlių nereik. – nusišypsojo Sunevičius.
- Gerai. Taigi, liokajui padaviau laiškelį, kad jį perduotų Lėjai. Jame buvo kvietimas susitikti miestelio parke, vakare.
- Kada tai buvo?
- 1315 – taisiais, gruodžio pradžioje.
- Tęskite...
- Taigi, jos laukiau, tačiau ji gerokai vėlavo. Nutariau nueiti pas ją į namus. Beeinant išgirdau moters balsą, besišaukiantį pagalbos. Nuėjau balso link ir pamačiau, kad Lėją buvo užpuolę trys vyrai. Tuojau pat įsikišau. Tie liepė atstot, tačiau tai tik užvirino man kraują ir išsitraukęs kardą nudūriau arčiausiai stovėjusį užpuoliką. Likę du mane užpuolė vienu sykiu, tačiau buvau per daug įniršęs, kad pralaimėčiau. Abu pabėgo. Lėja labai susirūpino mano sveikata, tačiau man buvo viskas gerai. Bet mano saulelė  rado žaizdą. Net nepajutau, kaip ją man užpuolikai padarė. Mergina mane palydėjo iki daktaro, karštai dėkodama už tai, kad ją išgelbėjau. Kol daktaras tvarstė man ranką, ji vis čiauškėjo ir čiauškėjo, koks aš didvyris ir koks esu drąsus. Kokia ji nuostabi, kai jaudinasi. Jau tada ją būčiau pabučiavęs, jei ne jos perdėtas rūpestis. Ji pakvietė vakarienės, kaip atsidėkojimą už išgelbėjimą, nors man pakako ir jos plakančios širdies ir šypsenos.
- Papasakokit apie vakarienę. Kada ji vyko?
- 1981 – taisiais. Nuėjau pas ją, nešinas vyno buteliu ir gėlių puokšte. Mane pasitiko Lėja su tėvais ir močiute. Įteikęs gėles Lėjai, sėdomės prie stalo. Buvo be galo skanu. Šeima buvo labai svetinga ir maloni. Tačiau, man rodos, dėl to, kad išgelbėjau Lėją. Vakarą praleidau tikrai nuostabiai. Po vakarienės pakviečiau Lėją nueiti į diskoteką. Ji labai noriai sutiko. Šokome iki pat ryto. Visąlaik kartojau, kad su ta ryškiai mėlyna palaidinuke ir juodu sijonu iki kelių ji atrodo nuostabiai, nors mergina nuolat juokėsi iš mano žodžių ir sakė, kad atrodo įprastai. Tačiau ji niekad neatrodydavo paprastai. Palydėjau ją namo, ir prieš jai nueinant, pakštelėjau jai skruostan.
- O nebuvai prieš tai įsimylėjęs ką nors kita? Na, tarkim vaikystės meilė ar panašiai?
- Ankščiau maniau, kad tas merginas, su kuriomis draugavau, mylėjau, bet kai sutikau Lėją, supratau, kad tai tebuvo susižavėjimas, kuris greitai ateidavo ir greitai praeidavo. – atsakiau žiūrėdamas pro langą ir įsivaizduodamas mano meilės veidą.
- Nebuvo nei vienos, kuri įstrigo tau širdy, išskyrus Lėją?
- Ne.
- Net pirmoji meilė?
- Mano pirmoji meilė ir yra Lėja. Ką Jūs vadinate pirmąją meile, man buvo pirmasis susižavėjimas.
- Supratau... O tu gerai jautiesi čia?
- Neblogai. Tik šiek tiek nuobodoka. Mėgstu skaityti miške, esančiame netoli mano namų ir retkarčiais pabūti vienas. Taip pat pasiilgau darbo. Čia to negaliu gauti.
- Suprantu, bet tai turėtų greitai pasikeisti. Kokias knygas skaitote?
- Istorijos. Kartas psichologines, jei jos susijusios su istorija.
- Dėl tavo aistros istorijai pasirinkai tapti istorijos mokytoju?
- Ir dėl to, kad man patinka dirbti su vaikais.
- Čia nesusiradai jokio draugo? – paklausė daktaras besirausdamas stalo stalčiuje.
- Ne.
- Kodėl?
- Čia žmonės yra kitokie.
- Bijai jų?
- Ne, tiesiog... Jie kitokie.
- Žmonės bijo kitokių, bet tai nereiškia, jog jie yra blogesni už paprastus žmones. Pabandyk ką nors pakalbinti. Čia esantys žmonės yra malonūs, kai kurie jaučiasi vieniši ir yra per daug drovūs, kad imtųsi iniciatyvos ir užkalbintų kokį nors žmogų.
- Gerai, daktare, pabandysiu.
- Papasakok apie sekantį tavo ir Lėjos susitikimą. Šįkart gali ir su smulkmenomis.
- Gerai. 1976-tieji. Birželio pradžia. Gulėjome pievoje, po medžiu – jos mėgstamiausioje vietoje. Jos palaidi plaukai bangavo tarp bedygstančių žolės stiebelių. Ji buvo apsivilkusi gelsvą suknelę, puoštą karoliukais. Tądien ji mane atsivedė į mėgiamiausią jos vietą – pievą už miesto, netoli miško.
- Kokia yra tavo mėgstamiausia daina? – paklausiau jos, knebinėdamas žolės stiebelį.
- Jei ją padainuosi, tada pasakysiu. – nusišypsojo ji.
- Jei dainuosi ir tu, tada dainuosiu ir aš. – atsakiau žvelgdamas į ją. Saulėje jos plaukai atrodė rusvai auksiniai. Retai pamatysi tokios spalvos plaukus.
- Gerai. Abba, Mamma Mia.
- Tikrai? – nusijuokiau.
- Taip. Nagi, padainuok.
- Tu pradėk.
- I\'ve been cheated by you since I don’t know when, - uždainavo ji nuostabiu balsu.
- So I made up my mind, it must come to an end – padainavau eilutę aš.
- Look at me now, will I ever learn
I don\'t know how but I suddenly lose control
There\'s a fire within my soul
Just one look and I can hear a bell ring
One more look and I forget everything.

Ooooh Ooooh,
Mamma mia, here I go again
My my, how can I resist ya
Mamma mia, does it show again
My my, just how much I\'ve missed ya
Yes, I\'ve been brokenhearted
Blue since the day we parted
Why, why did I ever let you go
Mamma mia, now I really know
My my, I could never you go
  Abu padainavę ėmėme kvatotis.
- Turi gražų balsą. – pagyrė ji mane.
- O tu dar gražesnį.
- Nejuokauk, mano balsas kaip traktoriaus burzgesys. – Sukikeno Lėja.
- Nenuvertink savęs.
- Turi gražias akis. – pasakė mergina, mane labai nustebindama. – Jos tokios šviesios ir norisi į jas žiūrėti ir žiūrėti...
- O tavosios žėri. – atsakiau.
- Tikrai? – nepatikėjo ji.
- Taip.
  Kelias minutes tiesiog žiūrėjome vienas į kitą, klausydamiesi vėjo šiurenamų smilgų melodijos, žiogų brazdenimo ir paukščių balsų, sklindančių iš miško. Tada, net pas to nejusdamas palinkau virš jos ir švelniai ją pabučiavau. Dar niekad nejaučiau nieko panašaus bučiuojant kitas. Tai buvo dieviškas jausmas. Tokio niekada nebuvau jautęs. Po pirmo bučinio sekė antrasis. Ilgesnis, aistringesnis. Viskas aplinkui ėmė suktis, likome tik mes... Tik mes...  Po to, susikabinę rankomis, ėjome pasivaikščioti palei mišką. Tai dainavom, tai šnekėjom, tai juokėmės, tai tylėdami žingsniavom. Kai jau beveik apėjome ratą aplink pievą, norėjau vėl ją pabučiuoti, tačiau ji pradėjo nuo manęs bėgti.
- Jei nepagausi - bučinio negausi! – sušuko mano princesė ir nuskuodė kaip stirna per lauką.
- Kai pagausiu – nebepaleisiu. – šūktelėjau jai pavymui ir ėmiau vytis savo paukštę.
- Cha, cha. – kvatojo ji ir toliau bėgo nuo manęs. 
  Kai beveik pasivijau Lėją, ji ėmė bėgioti zigzagais ir visaip išsisukinėjo. Niekada nemaniau, kad yra taip sunku sugauti merginą. Tačiau man pavyko. Abu griuvome žolėn garsiai šnopuodami.
- Tai kur mano atlygis? – paklausiau lenkdamasis jos link.
- Leisk kvapą atgauti. – šyptelėjo gulbelė. 
  Kai Lėja atsikvėpė – ji pati mane užgriuvo ir pabučiavo. Tai buvo viena nuostabiausių dienų mano gyvenime.
- Gerai, užteks apie jūsų draugystės pradžią. Kiek jūs laiko draugaujate? – nutraukė mano pasakojimą Sunevičius.
- Trejus metus.
- Gerai, ką nors papasakokite iš jūsų draugystės, praėjus metams nuo jūsų susipažinimo dienos.
- Po metų Lėja atsikraustė pas mane. Tai buvo didelis įvykis, bent jau man.
- Galit pasakyti tikslią datą?
- 112 – taisiais, lapkričio 9-tąją. – atsakiau.
- O jūs buvote susituokę?
- Ne.
- Tai kaip ji galėjo pas tave atsikraustyti? Antrajame amžiuje visuomenėje nebuvo priimta gyventi kartu nesantuokoje, kaip dabar - susimetus. – kalbėdamas vyras palinko manęs link ir susidėjo rankas ant stalo. 
  Tas klausimas sutrikdė mane. Ar tai tikrai galėjo įvykti 112-taisiais? Juk tada moteris, gyvenanti su vyru vienuose namuose nesantuokoje buvo laikoma puolusia. Ne... ne... Tai buvo ne 112.
- Atsiprašau, suklydau. Tai buvo 2009 – taisiais. Taip, 2009 – taisiais, lapkričio 9-tąją.
- Gerai. Visąlaik pasitaiko nesusipratimų. – draugiškai nusišypsojo daktaras. – O gyvenimas kartu nepakeitė jūsų santykių?
- Pakeitė. Labai. Mūsų santykiai tapo dar tvirtesni ir glaudesni.
- Neatsirado jokių problemų, buitinių kivirčų, įprastų kiekvienai porai, gyvenančiai kartu?
- Retkarčiais, bet tas problemas ir kivirčus greitai išspręsdavome. Nei aš, nei Lėja nemėgome pykčių. Abu jų vengėm ir abu jas sprendėme.
- Per tuos trejus metus nebuvo nė vieno didesnio kivirčo? – kilstelėjo antakius daktaras.
- Lyg ir ne. – šiek tiek suraukiau antakius, bandydamas prisiminti mūsų barnius.
- Gali papasakoti apie rimtesnįjį kivirčą?
- Tai įvyko per antrąjį mūsų bendro gyvenimo mėnesį. Lėja tiek daug rašė, taip buvo užsidegusi, kad ėmė nebeleist su manim tiek laiko, kiek reikėtų ir kiek norėčiau. Visaip bandžiau jai tai paaiškinti, bet ji mano pastangų nė nepastebėjo. Atrodė, kad gyvenam atskiruose pasauliuose. Tada pratrūkau ir ją aprėkiau. Tai tetruko penkias minutes, tačiau pasigailėjau dėl tokio savo išsiliejimo. Po to abu praleidome visą vakarą kalbėdamiesi. Ji prisipažino, kad per daug įsijautė į savo darbą, ir po to barnio susiderino laiką taip, kad abu liktumėm patenkinti.
- Kaip suprantu, jos uždarbis buvo tik knygos.
- Taip.
- Tai nebuvo pastovios pajamos.
- Buvo. Ji turėjo tiek daug minčių, tiek daug įvairių, įdomių žodžių idėjoms išreikšti, jog ji nuolatos rašė ir rašė, niekada neišsisėmė ir visada parašydavo tokią knygą, kuri užkariaudavo skaitytojų širdis.
- Kuo ji tau patiko?
- Būtent tomis neišsemiamomis mintimis ir įdomiais posakiais, kuriuos ji pati sukurdavo. Ji yra nuostabus žmogus. Ji man patiko viskuo. Lėja yra geriausių savybių rinkinys.
- Kiek žinau, porų tarpusavio santykiai suprastėja, o kartais net nutrūksta dėl kasdienybės. Jūsų tai nepaveikė?
- O... Lėja niekada neleidžia kasdienybei užgožti gyvenimo džiaugsmo. Ji visąlaik, bent porą kartų per savaitę, padarydavo kokį nors siurprizą, ką nors, kas paįvairindavo mūsų kasdienybę.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, per mums abiems laisvą savaitgalį, ji spontaniškai suplanavo kelionę prie jūros. Tiesiog ėmė ir sugalvojo ir tą pačią minutę įvykdė. Susikrovėm daiktus ir išvažiavome. Arba kai ji mane nuvežė į žirgyną ir abu jodinėjome ant žirgų. Arba, kartą grįžęs iš darbo, po sunkios dienos, radau taką, nušviestą žvakėmis. Nusekiau juo iki vonios kambario, o ten radau Lėją, gulinčią pilnoje putų vonioje su šampano buteliu. Daugybė žvakių žibėjo vonios kambaryje. Visur – ant grindų, spintelių, kriauklės. Visur kur tik įmanoma. O Lėja tiesiog padaužiškai šypsojosi ir kvietė užeit. Visas nuovargis dingo lyg nebuvęs ir iššokęs iš rūbų įvirtau pas ją į vonią.
- O tu siurprizų jai nedarei?
- Dariau. Tik manieji nebuvo tokie originalūs, kaip josios.
- Duokit pavyzdžių.
- Romantiška vakarienė, pasivaikščiojimas žvaigždėtą naktį, nuvažiavimas prie ežero pasimaudyti vidurnaktį ir panašiai.
- Šiandienai užteks. Ir nepamiršk susipažinti su kokiu nors iš čia esančių žmonių. Jei sunkiai seksis – būk kantrus. Tą turėtum žinoti, juk dirbi su vaikais.
- Taip, žinoma. Iki kito susitikimo.
- Iki.
 
  Po pietų išėjau laukan. Atsisėdau ant to paties suolelio, kaip ir vakar, ir žvelgiau pro tvoros viršų. Tuomet prisiminiau, ką daktaras sakė. Apsidairiau. Lauke buvo daug žmonių. Tačiau nei prie vieno prieiti ir pasikalbėti nekilo noras. Tačiau moteris, susitaršiusiais juodais plaukais ir baisiai nelaimingu veidu, patraukė mano akį. Nežinau kodėl, bet būtent su ja norėjau pasišnekėti. Gal tas noras atsirado dėl to, kad mokykloje nori nenori turi padėti vaikams ir paguosti juos, jei jie yra liūdni?
  Atsistojau ir nužingsniavau prie moters, sėdinčios ant suolelio. Sustojau priešais ją, bet ji nesureagavo.
- Atsiprašau, ar galiu prisėst prie Jūsų? – paklausiau.
  Nulis reakcijos. Visgi atsisėdau ir nužvelgiau ją. Apsirengusi baltais rūbais, kaip ir visi kiti šioje klinikoje. Jos paakiai pajuodę, akys tuščios.
- Kaip sekasi, ponia? Atrodote nuliūdusi. Kas atsitiko? – paklausiau maloniu balsu, tačiau ji ir toliau tylėjo. Tada supratau, kad nieko iš jos šitaip neišpešiu. Todėl pakeičiau taktiką. – Nesijaučiate vieniša šičia? Aš tai kartais taip jaučiuosi, nes negaliu matytis ir susiskambinti su artimaisiais kada noriu. Už šios tvoros, - pirštu parodžiau tvoros link. – yra mano šeima, kurią myliu ir mano mylimoji, kuri man svarbiausia pasauly. Jos ilgiuosi labiausiai. Aš ją taip myliu...
- Ir aš turėjau mylimąjį, kuris buvo svarbiausias pasauly. – girgždančiu balsu nutraukė mane moteris. – Jis irgi buvo nuostabus. – staiga ji griebė man už rankos ir stipriai suspaudė, iki skausmo, tačiau nesipriešinau. – nepaleisk jos. Nepaleisk savo meilės. – pasakė ji taip, lyg tai būtų paskutiniai žodžiai prieš mirtį. – Nepaleisk, niekada nepaleisk. – moteris atsitraukė nuo manęs, susilenkė ir apkabinusi save rankomis ėmė siūbuot. – Nepaleisk, nepaleisk, nepaleisk. Aš paleidau savo meilę ir ji dingo. Paleidau jį ir jo nebėra.
- Kas nutiko? – susidomėjau.
- Jis... Jis... jo nebėra, nebėra. – ėmė linguot dar labiau.
- Suprantu, ilgitės jo. – uždėjau ranką jai ant peties. – ilgesį numalšina gražūs prisiminimai apie mylimąjį. Nagi, papasakokite kaip jūs susipažinote.
- Dingo, nebėra, dingo.
- Ponia, poooniaaaaa, - papurčiau ją. Moteris sužiuro į mane. – papasakokite, kaip Jūs susipažinote su savo mylimuoju.
  Moteriškė nurimo. Tada ėmė pasakoti apie tai, kaip susipažino, koks jis buvo nuostabus ir geras jai. Nebeliečiau temos, kur jis dingo. Spėju, paliko ją. Bet po pokalbio apie gražius prisiminimus ji nurimo ir atrodė daug geriau, nei prieš man prie jos prieinant.
- Jau kalbamės apie valandą, tačiau taip ir nepasakėte man savo vardo. – maloniai pasakiau.
- Sofija. – atsakė moteris.
- Aš – Džaredas. – ištiesiau jai ranką. Ji nedrąsiai ją paspaudė. Jaučiausi taip, lyg kalbėčiausi su vaiku, kuris staiga pateko į suaugusiųjų pasaulį. – Malonu susipažinti.
- Ir man. – linktelėjo ji man.
- Tuoj bus vakarienė. Gal norite man palaikyti kompaniją vakarienės metu?
- Aš... Negaliu išduot savo vyro. – pyktelėjo Sofija.
- Atsiprašau, klaidingai supratote. Turėjau omeny nueiti vakarienės kaip bičiuliai.
- Ak, taip. Seniai su niekuo nevakarieniavau. Jau net pamiršau kaip reikia atsakyti.
- Reikia sakyti: žinoma, labai norėčiau. – šyptelėjau. Moteris irgi nusišypsojo.

- Na, ar radai su kuo pasišnekėti? – paklausė daktaras, kai abu įsitaisėme krėsluose.
- Taip.
- Kas jis toks?
- Sofija.
- Ak, Sofija. Kiek žinau su ja sudėtinga bendrauti. Ar nekilo problemų besikalbant su ja?
- Iš pradžių buvo sudėtinga, bet žinau kaip bendrauti su nuliūdusiais žmonėmis. Paskui ėmėme kalbėtis apie jos mylimąjį, o vėliau pavyko ir nukreipti temą į paprastesnius dalykus.
- Ji su tavimi kalbėjosi? – nustebo daktaras. – dar joks pacientas nesugebėjo jos prakalbinti, bent jau apie kitas temas, nei jos vyras.
- Pavyko, nes ėmiausi iniciatyvos: informacija už informaciją.
- Taip. Taigi, ką manai apie ją?
- Gera moteris, tačiau gyvenimo nuskriausta. Per vakarienę ji papasakojo apie savo vaikus, kurie jos nelanko, bet ji juos vis vien myli ir jų ilgisi. Tikrai skaudu ir žiauru, kai artimiausi žmonės tave pamiršta.
- Taip, išties. Smagu, kad susiradote draugę. Dabar gal nesijauti toks vienišas?
- Ne, nebesijaučiu.
- Dar daug galvoji apie Lėją?
- Nuolat.
- Net kai kalbėjaisi su Sofija?
- Taip. Nes ji vis kartodavo: „nepaleisk savo meilės“. Taip ji vis man primindavo apie Lėją arba vien savo kalbomis apie mylimą vyrą.
- Mmm... Gerai. O kokie tie prisiminimai, kuriuos Sofija paskatindavo atsiminti?
- Geri. Tie prisiminimai padeda taip siaubingai jos nesiilgėti.
- Geri, tai turi omeny, tokie, kuriuos man pasakoji?
- Taip. Tik ne tokie reikšmingi Jums.
- Kaip suprasti, netoki reikšmingi man?
- Tai prisiminimai, kurie Jums ne kažin ką pasakytų. Jie yra tokie kaip senio besmegenio lipdymas; arbatos gėrimas, Lėjai susirangius mano glėby, ir panašūs dalykai.
- Lėjos daugiau nebematai?
- Ne, nes ji išvažiavo. Darbo reikalais.
- Kada grįš?
- Po mėnesio. Laukiu nesulaukiu. Po mėnesio būsiu pasveikęs?
- Nežinau. Kaip sakiau, viskas priklauso nuo tavęs.
- Stengiuosi išgyti. Tik nelabai žinau, ką turiu daryti.
- Tiesiog gerk vaistus, lankykis pas mane. Tokius dalykus reikia gydyti pamažu.
- O kokia mano diagnozė?
- Pasakysiu kai pasveiksi.
- Kodėl?
- Matai, kai pasakai diagnozę pacientui, jis paprastai ima neigti ligos požymius arba liga dar labiau pablogėja. Pasakysiu diagnozę, tikrai. Tačiau turėsi palaukti.
- Gerai, daktare.
- Puiku. Norėčiau, kad papasakotum ką nors, kas yra nutikę neseniai.
- Tuose prisiminimuose turi būti Lėja?
- Būtinai.
- Gerai. 1519-tieji. Dėl revoliucijos man ir Lėjai teko važiuoti pas gimines į Angliją, nes Italijoje jos knygos kėlė nepasitenkinimą kai kuriems žmonėms ir jai kilo pavojus...
- Atsiprašau, kad pertraukiu, tačiau norėčiau, kad pasakytumėte, kokie yra dabar metai. – pertraukė mane daktaras.
- Dabar 2011-tieji.
- Aš prašiau papasakoti neseniai nutikusį įvykį.
- Tą ir darau.
- Tai kodėl sakai, kad tas neseniai vykęs įvykis vyko 1519-taisiais? Tie metai buvo prieš penkis šimtus metų.
- Argi tikrai taip sakiau? – susiraukiau.
- Taip, sakei.
- Atsiprašau. Ko gero vėl susimaišiau. Tai vyko šiais metais.
- Ir kur tai vyko?
- Italijoje... Kažkas ne taip. Sakau vietą, bet žinau, kad ji nėra teisinga.
- Bandyk rasti gerąjį variantą.
- Tai buvo... – užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. – Amerikoje. Visa tai vyko Amerikoje. Iš Kalifornijos teko keltis į Floridą, nes Kalifornijoje įtakingiems asmenims nepatiko Lėjos knygoje parašyti neigiami dalykai apie Kaliforniją. Ji karjeros ten jau nebegalėjo daryti.
- Puiku. O koks tavo paskutinis atsiminimas apie Lėją?
- Kai ji, prieš jai išvykstant, apsilankė čia, kad mane pamatytų, tačiau prie manęs nepriėjo.
- Ne, turiu omeny, prieš tau pakliūnant čia.
- Prieš pakliūnant čia... – žvelgiau į vieną tašką ir bandžiau atsiminti. Prieš akis sušmėžavo šešėliai ir ryškios šviesos, žinojau, kad tai ir yra tai ko ieškau, tačiau negalėjau prisiminti. Tai buvo iš tos dalies atsiminimų, kurių prisimint negalėjau. – prašote atsiminimo iš tos dalies, kurios negaliu prisiminti.
- Tai papasakok apie tą prisiminimą, kurį pameni.
- 453-tieji prieš Kristų... – staiga susiraukiau. Kažkas ne taip. Vėl sakau ne tuos metus. – atsiprašau, 2011-tųjų rugpjūčio 11-toji. Ji grįžo iš spaustuvės. Ten buvo atiduoti rankraštį. Buvau pagaminęs pietus ir abu pavalgėme. Tada atsisėdome ant sofos ir žiūrėjome filmą. Berods, „Numylėtieji kaulai“. O po to... po to... neatsimenu. Prasideda nebeprisimenami atsiminimai.
- Gerai, nekankink savęs. Atsiminsi kai reikės. Šiandienai baigėme. Siūlau vėl susitikti su šeima ir pabūti su Sofija.
- Turėsiu minty. Viso geriausio, daktare.
- Iki susitikimo.

  Trys savaitės. Trys savaitės atėjo, praėjo ir išėjo. O aš likau. Vis dar likau. Vis dar laukiu. Vis dar tikiuosi.
- Sveikas, Džaredai. – pasisveikino Sunevičius.
- Laba diena, daktare. – atsakiau.
- Šiandien nebus jokių pasakojimų apie praeitį.
- Gerai. – linktelėjau.
- Viską ką papasakojai, kuriais metais vyko?
- Tarp 2008 - tųjų ir 2011 – tųjų.
- Gerai. Įvykiai, kurie susiję su Lėja nevyko vėliau nei 2008-taisais?
- Ne. Nevyko.
- Puiku. Tuomet rytoj tave išrašau.
- Jau? – žioptelėjau iš nuostabos. – tai aš jau pasveikau?
- Beveik. – atsakė daktaras maloniai šypsodamasis.
- Bet atmintis dar negrįžo. – susiraukiau.
- Atmintis niekur kitur geriau negrįžta kaip namuose. – atsakė jis.
- Tai kuo sirgau?
- Tau buvo toks sutrikimas, kad pats nejausdamas maišei realius dalykus su savo istorijos žiniomis.
- Tikrai?
- Taip. Juk pats vėliau pajautei, kad maišai metus, ir atsižvelgiant pagal tais metais vykstančius įvykius, dabartinius įvykius supainiojai su savo fantazijom ir istoriniais įvykiais. Bet dabar viskas susitvarkė.
- Tai... Grįžtu į normalų gyvenimą? – apsidžiaugiau.
- Taip, tik dar į darbą kurį laiką neik. Ilsėkis, gerk vaistus ir bandyk atsiminti. Kai atsiminsi – galėsi grįžti darban.
- Gerai. Ačiū.
- Sėkmės, Džaredai.
- Ir jums, daktare. Ačiū už pagalbą.
- Nėra už ką.
  Išėjęs iš kabineto nuėjau paskambinti mamai ir broliui, pranešiau apie naujieną. Jie labai apsidžiaugė ir pažadėjo rytoj mane pasiimti iš klinikos. Laukiu nesulaukiu rytojaus. Ateina, praeina – šie etapai jau įveikti. Išeina – laukia rytoj.
  Nuėjau pas Sofiją. Ji sėdėjo ant suoliuko, kaip ir kiekvieną dieną. Prisėdau šalia.
- Greitai grįžai. – pasakė ji.
- Nes mane išleidžia. – džiugiai pasakiau.
- Ką? – ji įdėmiai į mane pasižiūrėjo.
- Taip, išeinu.
- Kada?
- Rytoj, ryte. – atsakiau.
- Ne, ne... – suvapėjo moteris. – Ne, nepalik manęs vienos, prašau. – ji skaudžiai įsikibo man į ranką.
- Sofija, nesijaudink. Tave lankysiu. Ir tau skambinsiu.
- Ne, ne, liksiu viena. Vėl viena.
- Ne, neliksi. Be to, prisimink ką pati sakei - nepaleisk meilės. Jei liksiu čia, aš ją paleisiu, nenoromis.
- Taip, taip, tau reikia grįžti. Nepaleisk jos. Nepakartok mano klaidos, kurią aš padariau.
- Nepaleisiu, pažadu.
- Gerai, gerai. – draugė paleido ranką. – ar tikrai manęs nepamirši?
- Ne, nesijaudink. Rašysiu tau laiškus, skambinsiu, lankysiu. Daug draugų neturiu, bet rūpinuosi jais. – šyptelėjau.
- Gerai.
  Praleidęs vakarą su ja, grįžau į savo kuklų kambariuką. Pasiėmiau dėžę ir susidėjau į ją daiktus, kurių teturėjau keletą. Daugiausia buvo knygos. Rašytos Lėjos. Jas skaitydamas jaučiausi lyg kalbėdamasis su ja. Dar teks savaitę laukti jos. Lauksiu kiek tik reikės, kad ir visą gyvenimą.

- Labas, Džaredai. – apkabino mane mama, o po to ir brolis.
- Sveiki. – atsakiau. – kaip pasiilgau namų.
- Tikiu. Nusprendėm, kad pagyvensi pas mane kurį laiką, jei neprieštarauji, gerai? – pasakė mama.
- Žinoma. Vis vien mano namai tušti. Tik trumpam reikės grįžti pasiimti daiktų...
- Nereikia, tuo jau pasirūpinom. – nutraukė mane brolis.
- Ai, puiku.
  Išėjome į automobilių stovėjimo aikštelę. Sustojome prie mamos mašinos.
- Tavo mustangas per prastas mane pasiimti, a? – niuktelėjau Rėjų.
- Pagedo. Tvarkausi su juo jau visą savaitę. – numojo ranka brolis.
  Važiuojant namo žvelgiau į gatves, pilnas žmonių, namus, parduotuves. Viskas priminė Lėją. Mes vaikščiojome tomis gatvėmis, stebėjome praeivių veidus, žvelgdami į namus kūrėme savo svajonių namą. Tiek daug prisiminimų. Tiek daug. Staiga, tarp žmonių pamačiau Lėją. Ji man nusišypsojo ir dingo už parduotuvės durų.
- Stok, stok. – liepiau broliui.
- Kas yra? – paklausė Rėjus, sukdamas kelkraštin.
- Mačiau Lėją. Nesakėt, kad ji grįžo. – pasakiau lipdamas iš automobilio.
- Palauk! – šūktelėjo mama pavymui, bet aš jau bėgau į parduotuvę.
  Ėmiau tyrinėt žmonių veidus, ieškot savosios mylimosios veido. Tačiau neradau.
- Džaredai, tau tik pasirodė, - pasakė brolis. – ji vis dar Prancūzijoje.
- Tikriausiai... per daug jos ilgiuosi. Ima vaidentis. – numojau ranka ir grįžau į automobilį. Bet giliai širdy jaučiau, kad ji čia ir kad man rengia staigmeną.
  Klydau dėl vieno dalyko ir buvau teisus dėl kito. Staigmena buvo. Mane pasitiko mano draugai: Tayloras ir Džeris, pusbrolis, pusseserė, teta ir keli kaimynai, su kuriais gerai sutariau. Tačiau klydau dėl kito - čia nebuvo Lėjos. Visi mane sveikino grįžus, pasakojo kas įvyko per tą laiką, kol gydžiausi, linksminosi ir juokėsi. Ir aš juokiausi, kalbėjau, bet tai nebuvo tikra. Jei šalia nėra Lėjos, negaliu iš tiesų džiaugtis.

  Praėjo savaitė, praėjo dar viena, ir dar, tačiau Lėja taip ir nesirodė. Nei skambino, nei atrašinėjo į mano laiškus, išsiųstus į jos elektroninį paštą. Su kiekviena valanda vis labiau jaudinausi ir bijojau. Žinojau, kad mano šeima kažką slepia ir man meluoja, kad jie patys nežino, kur ji prasmego. Jie kiekvieną kartą, kai kalbėdavosi prie pietų stalo, šnekėdavosi taip, lyg viskas būtų gerai. Jei bent užsimindavau apie Lėją – tema tučtuojau pasikeisdavo. Aš ją visur matydavau: mieste, žmonių minioje, parduotuvėje. Ji kiekvieną dieną šmėstelėdavo, žinojau, kad nesivaidena ir ji yra čia. Kažkur. Tik neprieina. Nesupratau kodėl. Tačiau vieną dieną man paaiškėjo. Supratau... Ateina, praeina ir išeina.
- Lėja turi kitą. – pasakiau, kai atsisėdome prie pietų stalo. Mama ir brolis nustėrę pažvelgė į mane. – visą tą laiką sakėt, kad nežinote kur ji, tačiau ji mane metė, tiesa? – tai sakydamas nė nepajutau, kaip skruostais ima riedėti ašaros.
- Ne, tai netiesa... – pradėjo mama.
- Nebemeluok. Viskas akivaizdu. Susirgau ir jai pasidarė per sunku mane tokį matyti. Todėl paliko... – Ašaros ėmė lietis dar stipriau. – sakykit tiesą, ji mane paliko? Ar gal dar ir kitas atsirado?
- Sūneli,...
- Mama, nebemeluok jam... Jau laikas jam sužinoti. – ramiai pasakė Rėjus.
- Bet...
- Vis vien jis sužinos. – nutraukė mamą brolis. – einam pasivaikščioti. Viską tau paaiškinsiu.
  Išėję į gatvę nužingsniavom šaligatviu. Man nebuvo svarbu kur. Žiūrėjau sau po kojomis ir nieko nemačiau. Viskas ką mačiau, tai jos besišypsantis veidas. Daugiau nesugebėjau apie nieką kitą galvoti. Buvau per silpnas nuvyti mintims apie ją. O ir nenorėjau...
  Ėjome tylėdami. Bet tai man netrukdė. Tegul parodo ją. Parodo su kitu, parodo geriančią kavą, ir juokiantis su draugėmis, ją laimingą be manęs jos gyvenime. Tegul. Bet kai tai pamatysiu, griūsiu negyvas.
  Staiga sustojome. Šis pakitimas privertė mane apsidairyti.
- Žiūrėk. – mostelėjo Rėjus ranka į akmenį man prie kojų.
  Pažvelgiau žemyn ir... ir kraujas sustingo man gyslose. Šokiruotas, pamestas, pasiklydęs, dingęs...
- Koks čia pokštas? Kur kameros?! Kas čia vyksta?! – rėkiau.
- Čia nėra jokių kamerų, jokių pokštų. – sušnabždėjo brolis.
  Pažvelgiau į kapines, į antkapį.

Čia ilsisi
Lėja Salemonaitė,
Pavergusi mūsų širdis savo knygomis ir meile.

- Tas vakaras, kurio neatsimeni, buvo lemtingas. Tų jį pamiršai dėl patirto šoko.
  Mano pasaulis prarado atskaitos tašką. Viskas ėmė suktis ir lietis. Saulė užgeso, spalvos išbluko, vėjas tapo šlykštaus kvapo ir jausmai neteko prasmės. Atėjo, praėjo, išėjo. Atėjo, praėjo, išėjo. Per greitai, per greitai išėjo. Sukniubau ant jos kapo ir susiėmęs galvą rankomis ėmiau rėkt iš skausmo ir širdgėlos. Skausmas, netektis, lyg man būtų išplėšę širdį ir sielą ir palaidoję šiame kape.
  Staiga prieš akis iškilo vaizdiniai.
- Džaredai, turiu tau kai ką pasakyti. – tarė šypsodamasi Lėja, po to kai pažiūrėjome „Numylėtieji kaulai“.
- Žinoma, brangioji, - suėmiau jos rankas ir priglaudžiau prie lūpų.
- Aš laukiuosi. – sušuko ji džiaugsmo kupinu balsu.
- Ką? Tikrai? – nustebau.
- Taip, tikrai. – sukrykštė ji.
- Tai nuostabu. – pakėliau Lėją nuo žemės ir ėmiau ją sukt. – Nuostabu, nuostabu, nuostabu! Mes tapsime tėvais!
- Taip! – Juokėsi ir šypsojosi mano mylimoji. Tada mane karštai pabučiavo.
- Reikia atšvęst. – pasakiau ir pabučiavau.
- Kaip?
- Važiuojam į restoraną, prie ežero. – pasakiau jai.
- Puiku, važiuojam.
  Greitai susiruošę, įlipom į mano brolio mustangą, kurį Rėjus paliko mums pasidžiaugti, kol jis išvykęs į New York‘ą. Važiavome pasileidę muziką ir abu dainavome kažkokią linksmą dainą, transliuojamą per radiją. Pasilenkiau pabučiuoti Lėjos.
- Žiūrėk į kelią. Atsibučiuosim vėliau. – kikeno mano gyvenimo saulelė.
- Noriu dabar. – neatstojau.
- Žiūrėk į kelią, brangusis. – ji pasuko mano galvą į tamsėjantį kelią. Jis vedė tiesiai ir nebuvo jokių mašinų.
- Nagi, duok bučinuką. – meiliai šypsojausi ir žiūrėjau į mylimąją.
- Žiūrėk! – Sukliko Lėja.
  Atsisukau ir viskas ką spėjau pamatyti, tai kitos mašinos šviesos. Po to sekė garsas, panašus į sprogimą, geras krestelėjimas, oro pagalvių išsiskleidimas ir skausmas. Tačiau viskas, apie ką tegalvojau buvo Lėja. Lėja, Lėja, Lėja. Sėdėjau ir spoksojau į vieną tašką porą sekundžių. Tada atsitokėjau ir pažvelgiau į Lėją. Mašina buvo žiauriai sumaitota jos pusėje.
- Lėja, Lėja, ar girdi, Lėja. – purčiau ją už peties. Tačiau ji nereagavo. Galva bejėgiškai nusvirusi į kitą pusę nuo manęs. Atsisegiau saugos diržą ir kuo arčiau prie jos prisislinkęs atsukau jos galvą. Jos akys tuščios, šiek tiek pramerktos buvo nukreiptos į šoną. Tuščios. Nematančios. – Lėja, Lėja, o, Dieve, Lėja. Atsipeikėk, prašau, prašau, prašau. – purčiau ją, žiūrėjau maldaujančiomis akimis į ją, glaudžiausi prie jos, tačiau per vėlu, per vėlu. Išėjo. Išėjo. Negalėjau tuo patikėti, tiesiog negalėjau. Ji žuvo. Žuvo...
  Rėkiau, žliumbiau, kaltinau visą pasaulį, o labiausiai save. Atrodė, kad laikas sustojo, kad esu pragare, kad esu košmare. Lėja, Lėja, prašau, lik, Lėja, Lėja. Per vėlu, per vėlu. Paleidau tave, paleidau.
  Atvažiavo policija, greitoji  pagalba, bet man buvo nė motais. Negirdėjau, ką man sako, nemačiau nieko, išskyrus negyvas jos akis, kurios vos prieš kelias minutes žėrėjo džiaugsmu. Mane atplėšė nuo jos, kad ir kaip priešinausi. Mane ištraukė iš mašinos, kažkur nuvedė, bet aš tik verkiau ir mačiau ją. Negyvą. Negalėjau patikėti. Negalėjau. Negalėjau...

  Žvelgiau į jos kapą pro ašaras. Viskas prarado prasmę. Viskas dingo. Kaip tai galėjo nutikti? Kaip? Be jos man nėra gyvenimo. Man jis neegzistuoja. Man jo nebėra. Mano gyvenimas mirė su ja. Žuvo. Išnyko. Paleidau ją, paleidau. Dabar supratau, ką Sofiją turėjo galvoje, sakydama: „tik nepaleisk savo meilės, niekada jos nepaleisk“. Be jos nėra gyvenimo, nėra...
  Mano žvilgsnis nuklydo į šoną, kur pro debesis prasiskverbęs saulės spindulių pluoštas spigino į akis. Tada pamačiau ją, Lėją, apsirengusią ilga balta suknele. Ji atsisuko, pažvelgė į mane, nusišypsojo,  pamojo ranka, atsisveikindama, nusisuko ir dingo kartu su saulės spinduliais. Daugiau jos nebemačiau.