Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išvykau ankstyvą antradienio rytą. Fiodoras nutempė mano automobilį ant pagrindinio plento, paaiškino kaip išvažiuoti į autostradą ir palinkėjo laimingo kelio. Plėšydamas žibintais rytmečio tamsą atsargiai važiavau slidžiu keliu. Net nesitikėjo į kokią situaciją buvau pakliuvęs, vis prisimindavau Fiodoro žodžius ištartus atsisveikinant: „Kad ir kas benutiktų, neišduok Prochoro! „
Po perkūnėliais, ar galima tiek gero padariusį žmogų išduoti, geriau tegu mane gyvą čirškina, niekam nieko nesakysiu! Kas gi ims klausinėti kur aš užtrukau? Kad ir pirkinį laisčiau visą savaitgalį, kam tai rūpi! Pasiteisinimą žmonelei ir vaikams jau buvau apmastęs, viskas turėjo skambėti gana logiškai, juk ir automobilis sveikas, ir man nieko nenutiko, o paskambinsiu, kai tik rasiu kur telefoną.
Tamsa lėtai sklaidėsi, jau buvau visai netoli prie įvažiavimo į autostradą, staiga pajutau- reikia sustoti, tiesiog mirk- gyvenk, nors jokios priežasties tam lyg ir nebuvo. Lėtai stabdžiau automobilį, jau buvau pamokytas, ką reiškia staigiai užgulti stabdžius ir pasitraukiau kiek sniegas leido, į šalikelę. Tuomet pastebėjau...
Autostrados išvažiavimu, pačiame posūkyje, nuo kalniuko dideliu greičiu artėjo sunkiai pakrautas sunkvežimis su priekaba. Buvo užtvėręs visą kelią ir nevaldomas. Priekiu laužė betoninius kelio ženklinimo stulpelius, o priekaba išlindusi į tą važiuojamają dalį, kur po akimirkos turėjau važiuoti aš! Prakriokė, tiesiog per kelis centimetrus nuo mano mašinos, šiaip taip išsilygino ir nesustodamas nurūko tolyn.
Šaltas prakaitas riedėjo stambiais lašais nuo kaktos, drebėjo rankos, o koja mėšlungiškai vis dar spaudė stabdžio pedalą. Tetrūko vos kelių akimirkų ir iš manęs būtų likę tik dėmė ant apledėjusio esfalto...
Susitvardęs lėtai išvažiavau į autostradą, kelias nebuvo tuščias, mane vis lenkdavo įvairios mašinos, net sunkvežimiai, bet aš vistiek važiavau lėtai, matyt dar nebuvau atsigavęs nuo patirto streso. Aplenkė barstytuvas, berdamas žvyrą su druska. Automatiškai žvilgtelėjau į veidrodėlį. Pastebėjau akinančias šviesas, kurios lėtai judėjo man iš paskos, bet pala, juk mane aplenkė sniego valytuvas, o tas kvailys vilkosi, ir dar su juoda „Volga“! Gal jam pagirios garuoja?
Mintys vėl nukrypo į nesenus įvykius, svarsčiau, kas mane galėjo perspėti apie artėjančią nelaimę, dabar nori nenori patikėsiu angelu sargu.
Nepastebėjau priekyje stovinčio milicijos patrulio, kol neįjungė švyturėlių ir į kelią iššoko milicininkas mojuodamas lazdele, liaudyje vadinama „zebro uodega“, ant peties kabojo „kalašnikas“.
„Matyt kažkoks reidas, gal girtuoklius gaudo“, pagalvojau ir širdy pajutau palengvėjimą, nes pagirų nebuvo likę nė kvapo, dokumentai tvarkingi, greičio tikrai neviršijau, rodos, nebus prie ko prikibti. Atsiminęs sparnuotą frazę: „Geras milicininkas ir prie stulpo prisikabins“, nusišypsojau, tegu pabando iš manęs pinigų iškaulyti!
Tvarkingai parodęs posūkį sustojau į nurodytą vietą ir pravėriau langelį. Priėjo gorilą primenantis milicijos viršila, sumarmaliavo savo pavardę ir pareikalavo dokumentų. Padaviau visą tvarkingą krūvelę. Vartė ilgai, lėtai apėjo mašiną, sutikrino numerį, o tada paprašė atidaryti variklio gaubtą. Pasilenkiau patraukti svirtelę ir iš akių pasipylė žvaigždės... 

Atsipeikėjau nuo sirenos kauksmo ir tvinksinčio skausmo pakaušyje. Negalėjau atmerkti akių, atrodė kad ant krūtinės užkrito visas namas, kvėpuoti buvo sunku ir skausminga. Kur aš esu ir kas nutiko? Prisiminiau šviesas sekusias paskui, matyt tas idiotas su juoda „Volga“ sugebėjo įvairuoti į mano automobilį prie pat milicijos posto! Tai velniava! Vadinasi, automobilis vėl į šipulius, o aš dar ir į ligoninę papulsiu... Pajutau skausmingą dūrį į petį ir praradau samonę...

Atmerkiau akis ir pamačiau už lango apsnigtas pušis. Mintys klaidžiojo nepasiekdamos samonės. Lėtai pasukau akis į sieną kuri buvo raminamai pilkos spalvos, visai nerūpėjo nei kas aš, nei iš kur, nei kur randuosi. Išgirdau rakinant duris, bet svaigus tingulys neapleido, tiesiog spoksojau į tą pilką sieną. Rodės tik tai turi kažkokią prasmę.
- Štai jis, bet dar labai silpnas, todėl netrukdykite jam ilsėtis, leidžiu pabūti porą minučių.
- Daktare, ar jis vaikščios, ar galės kalbėti? - Kažkur labai girdėtas moteriškas balsas pasiekė mano samonę. Moteris verkė, bet man tai buvo nė motais, tiesiog džiaugiausi galėdamas spoksoti į tą PILKĄ SIENĄ... Tai buvo tikras gyvenimas ir nesinorėjo nieko daugiau.
- Laikas ir ramybė daro stebuklus, bet nieko konkretaus negaliu pasakyti, labai stiprus smegenų sukrėtimas...
- Kada galėsiu jį vežtis į namus?
- Išleisiu tuojau pat kai tik sustiprės, manau dabar jis dar negalės pakelti tokios ilgos kelionės...
Kaip gera kai yra tokia PILKA SIENA, ji džiugina savo grožiu, geležine logika, išbaigtumu...
-Daktare, kada vėl galėsiu jį pamatyti?
Pajutau švelnų prisilietimą prie rankos ir tai buvo gera, ir ta PILKA SIENA, ir mane apėmusi ramybė...

Mačiau save gulintį lovoje, šalia, ant taburetės sėdėjo mano žmona ir laikė mane už rankos. Nejutau nei skausmo nei to saldaus bukumo, norėjosi veikti, žinojau, kad kažką turiu padaryti. Tarsi mane kažkas kvietė. Judėjimo nejutau, bet atsidūriau didelėje salėje, kur ant aukštų raižytų krėslų sėdėjo dvylika senolių. Visi ilgais, siuvinėtais, baltais marškiniais, perrištais margomis juostomis, vienas jų rankoje laikė lyg skeptrą, ar lazdą. Supratau, jog turiu kalbėti su juo. „Sveikas, sūneli, štai ir vėl susitikom, ar pameni mane? „ Pažinau, kad tai Prochoras, nors su tokia pat ilga barzda, bet veidas jo buvo jaunas, o akys tarsi švietė iš vidaus. „Tu nieko nebijok, jie tau nieko negali padaryti, stiprus esi, aš iškart tai pajutau. Tavo kūną jie gali kankinti, bet dvasios nepalauš, kinkos per plonos ir visada prisimink, prieš meilę nėra galios ir žmona tave palaiko, o tai didelė jėga. „ Man pasidarė ramu ir pasijutau labai stiprus, rodos galiu kalnus nuversti. „Dabar jau tau laikas, sūneli, nieko nebijok, esi galingas, ne jų dantims“.

Atmerkęs akis pamačiau kambarį, kažkur matytą ir mielą aplinką. Pusiausėda gulėjau lovoje užklotas margu pledu.
„... pončo, Pietų Amerika, Andai, Titikaka... „
Žvilgsnis užkliuvo už ant grindų stovinčios aukštos vazos su džiovintų gėlių puokšte. „... ežeras, smilgos, Velykos, Verba, Kinai, Mingų dinastija... „
Kažkas priėjo prie manęs, pasukau akis ir pamačiau moterį apsirengusią jūros bangos spalvos chalatu, garbanotais šviesiais plaukais. Ji kažką man kalbėjo, bet nesupratau nei vieno žodžio. Tai buvo daininga kalba, moters lūpose skambėjo tarsi muzika. Rankose laikė padėklą su porcelianiniais indais.
„... porcelianas, molis, ugnis, Kinija, Šilko kelias... „
Ji padėjo padėklą šalia lovos ir pasilenkusi paglostė man skruostą. Pajutau rankos šilumą ir dar kažką, ko nemokėjau nusakyti. Žinojau, kad pažįstu tą moterį, kad ji man labai artima. Ji vėl kažką pradėjo kalbėti, o skruostu nuriedėjo ašara.
„... Motina, lopšinė, vaikas..., vaikai..., VAIKAI! „
Visas pasaulis tarsi pradėjo suktis karuselėje, norėjau kažką pasakyti, bet tik sugargaliavau, jaučiau kaip iš akių veržiasi ašaros. Kambarys išskydo ir kažkur nuplaukė...

- Kur aš... Kas nutiko...
Vėl ta daininga kalba. Lėtai atsimerkiau ir pamačiau šalimais sėdintį vyrą, jis juokėsi, mosavo ranka ir juokėsi.
- Pasakyk man ką nors... žmoniškai...
- ... pra... kils... nurk... pajuri... besaaaa...
Tai mane prajuokino, nusišypsojau, o jis pakilo nuo kėdės ir nubėgo į kitą kambarį šaukdamas. Pirmoji pasirodė moteris, už jos tas vyras ir pora vaikučių, berods berniukas ir mergaitė. Berniukas, kiek vyresnis, sustingo tarpdury, o mergaitė sucypė, pribėgo ir mane apkabino užsiropštusi ant lovos. Išgirdau kad moteris susijaudinusi kažką pasakė griežtu balsu. Mergaitė nuslydo ant grindų ir išbėgo iš kambario. Susigraudinau:
- Nereikia taip...
- ... nudra... jiko... ejiko...
Pajutau kad galiu pajudinti ranką, bet ji buvo kaip švininė. Ilgai kovojau su savim kol pakėliau ją prie akių. Matėsi tik pirštų galai, o toliau apvyniota tvarsčiais, nors jokio skausmo nejaučiau. Pajudinau pirštus, tik jie buvo sustingę tarsi mediniai.
Moteris prisėdo prie manes ant lovos krašto, ji šypsojosi, bet akyse matėsi susirūpinimas ir liūdesys. Suradau jos ranką ir nusišypsojau:
- Man gera... kad esi....
- ... ri... naa... plinas... reikia... ulėti...
Mintyse išskyriau vieną žodį ir supratau jį, pajaučiau kad noriu kalbėti, kalbėti nesustodamas ir viską suprasti:
- Pasakyk kur aš?
- Amase... taip ligai... ligai taves... alkiau...
- Kur vaikai?
- ... intare, orildai, ateikit čia...
Priėjo mergaitė ir berniukas, mergaitė šypsojosi, o berniukas išsigandęs stovėjo kiek tolėliau.
- Tėti, tėti tu namie, aip erai!
Mergaitė vėl prisiglaudė prie manes, pajutau gerklėje gumulą, kurio negalėjau nuryti...

Sėdėjau prie atviro lango ir žiūrėjau į žalumos jūrą. Saulės blyksniai lapuose kūrė fantastiškus paveikslus, negalėjau atsistebėti tuo šviesos žaismu. Širdy taip ramu, nesinorėjo apie nieką galvoti, tiesiog norėjau sėdėti čia iki dienų galo. Girgžtelėjo atveriamos lauko durys:
- Sveikas tėti, tu namie?
- Sveikas, Rolandai, įdomu, o kur dar galėčiau būti? Vos iki tualeto nusikapstau, juk nemanai kad į šokius galiu nubėgti?
- Mamai pasakysiu kad apie šokius galvoji, bus tau!
- O aš mamai pasakysiu, kad tu išdavikas ir nori mane pasmerkti kančioms, pažiūrėsim kuris laimės.
Išgirdau juoką ir į kambarį įkišo galvą sūnus:
- Ar valgei šiandien, ar vėl gyvas gamtos grožiu?
- Kai dažnai valgai- dažnai turi tuštintis, o man tai tikra kančia.
- Tuoj ko nors atitempsiu, nes vakare vėl mama tave bars, tarp kitko, tau laiškas, bet gausi tik tada, kai pavalgysi.
Įdomu, kas galėtų man rašyti, visi giminės viename mieste, kas tik nori gali užeiti pasižiūrėt į klipatą, kurį daktarai iš ano pasaulio ištraukė. Nors kartais naktimis sapnuodavau košmarus, kažkokius žmones, kurie manęs kažko klausė, šaukė, negaudami norimo atsakymo... Ir kitus, geranorius, linksmus, kurie man buvo geriausi draugai. Gaila, bet pastaruosius sapnavau gal tik porą kartų, dažniau tuos, kurie klausinėjo. Niekaip negalėjau prisiminti, koks biesas mane nunešė į tą Rusiją, ką ten veikiau, o namiškiai tylėjo, kaip vandens į burnas prisėmę. Žmona puse lūpų užsiminė, kad lyg buvau komandiruotėj, bet atgužėję kolegos tai paneigė, net neužsiminė apie darbo reikalus. Prisiminiau savo viršininką, kuris tikrai būtų paklausęs, kaip pavyko komandiruotė. Už akių jį vadinome „darbo jaučiu“. Žinojau, kad daug ko neprisimenu, atminty juodos skylės, bet tą laiką prieš išvykimą dar pamenu, kad ir savo kolegas, o va su šeima teko susipažinti iš naujo. Tikra velniava!
- Sukirsi šią lėkštę košės, gausi laišką, o kitaip niekaip, va ir pieno atsigerti.
- Esi įžūlus kankintojas, bent pasakyk nuo ko laiškas?
- Kažkoks iš Maskvos srities, lyg iš draudimo...
Draudimas, aha, panūdo mane apipilti pinigų lietum, suk juos perkūnai, geriau tegu grąžina kojas, kad nereikėtų ant ramentų klibinkščiuoti! Kabinau drebančiomis rankomis grikienę ir grūdau koserėn. Sekėsi ne kaip... Anas senolis daugiau į burną pataikydavo...
'' KOKS SENOLIS? Nežinau aš jokio senolio, bet visgi žinau, nė velnio nežinau... „
Stop! Tai iš kur aš žinau kažkokį senolį?
„ ... degtinės nė prie nosies nekiša... „
Kas taip pasakė?
Pienas išsiliejo ant mano chalato ir kapsėjo ant grindų...
- Tikras nevala, tėti, reikėjo sakyti, kad tau sunku, būčiau pamaitinęs...
Rolandas klūpomis valė skuduru grindis:
- Jau buvo praėję, jau valgydavai ramiai, eime, paguldysiu tave ir va tavo vaistai, tuoj pat išgerk, leisk padėsiu...
Vaistai paveikė iškart, užmigau kaip rąstas...
Pažadino Ritos, mano žmonos, balsas:
- Juk sakiau tau, jokių laiškų, jokių popierių, tu ką, tėvą į kapus nori nuvaryti? Jam negalima jaudintis!
- Mam, nepagalvojau, nepyk, mam, daugiau niekad...
- Ko jūs ten nepasidalinat? - Varganai atklipatavau į virtuvę, - Kas per muštynės iš pat ryto? Rita, ko ant vaikų staugi kaip alkana liūtė, jie man tokie geri, tiek daug padeda, be jų kaip be rankų.
Žmonelė išraudo kaip putino uoga, Rolandas ir Gintarė kažką matė ant grindų, matyt, kažką labai įdomaus, nes nė vienas akių nepakėlė.
- Tu nepyk, nesinervuok, mes apie kiemo reikalus čia kalbam, tuojau tau arbatos užplikysiu, sėskis, dar pargriūsi...
- Tai kas ten apie tuos laiškus ir popierius? - Sunkiai šleptelėjau ant taburetės, - kokius vinis ruošiatės į mano karstą kalti?
- Nieko, tikrai nieko, aš jau viską peržiūrėjau, - žmonelė sukosi apie viryklę kaip voverė, - visokie popiergaliai apie partjos suvažiavimą...
- Aha, o aš čia sau galvoju gal mane kas prisiminė.... Gal koks draudimas, ar ką... Rita paleido iš rankų lėkštę, ta suskambusi pažiro į smulkias šukeles, vaikai dingo iš virtuvės lyg vėjo nupūsti.
- Matai, Ritute, aš Vacį gerai papurčiau, žinai tą, iš buhalterijos, tai jis, išdavikas, prisipažino, kad jokion komandiruotėn manęs nesiuntė, o štai nemokamų atostogų tikrai buvau. Ką tu į tai pasakysi?
- Arūnai, tu nieko nesupranti, gydytojas sakė...
- O tu pabandyk paaiškinti, mano išsilavinimas aukštasis humanitarinis, gal ką ir suprasiu.
Rita stovėjo nusisukusi prie viryklės, pamačiau krūpčiojant pečius, ot perkūnas, ji verkė!
- Rita, Ritute, na ko dabar, kas nutiko, - bandžiau pakilti nuo taburetės, - gal užgavau kuo, na atleisk man, kvailiui...
- Tu nieko nesupranti, nieko! - Ji atsisuko ir pamačiau užverktas akis, - myliu aš tave, nenoriu našle vaikų auginti...
- Pala, pala, nesiruošiu į kapus, anaiptol! Man jau daug geriau, va į virtuvę pats atbėgau... Tik noriu išsiaiškinti kas gi man ten nutiko ir kodėl galvoj tuščia kaip skylėtam puode.
- Gydytojas taip sakė! Jokių nervų, jokio streso, tik visiška ramybė...
- Tai kad aš ramus kaip belgų aviganis, na pažvelk, matai koks ramus, - išsišiepiau iki ausų, - argi neramūs žmonės šypsosi?
- Pamatytum tu tą šypseną, kaip iš karsto!
Ji išbėgo iš virtuvės, o man pradėjo virpėti rankos, dar ir žmoną įžeidžiau, tai idiotas! Savaitgalį nieko neklausinėjau, bandžiau juokauti, dūkau su vaikais ir stengiausi atrodyti nepriklausomas. Laksčiau po kambarius su ramentais, net dulkės rūko, pripuldamas vis pakštelėdavau žmonelei į skruostą, o galvoje jau brendo planas.
Atbučiavau vaikus į mokyklą, Rita dažėsi blakstienas nenujausdama nelaimės, o aš apsimečiau norintis paskaityti. Įsitaisiau lovoje ant krūvos pagalvių ir atsiverčiau seną gerą Žiulį Verną, mėgstamiausią savo rašytoją.
- Aš jau bėgu, Viešpatie, vėluoju, bosė mane pakars! Na tu viską žinai, sriuba puode, kotletai šaldytuve, Rolandas pašildys, nenuobodžiauk ir nepamiršk gerti vaistus, atia!
Nuobodžiauti net nesiruošiau. Vos tik išgirdau rakinamas lauko duris išsiropščiau iš lovos ir puoliau prie spintos. Rita niekada nelaikydavo pinigų, ar svarbių dokumentų rakinamame sekretere, visad slėpdavo spintoje tarp drabužių, arba skalbinių. Tipo, vagys užsiknis ieškot, spjaus ir eis sau. Žinodamas šią mažą jos gudrybę puoliau rausti tvarkingai sulankstytus drabužius stalčiuose. Iš pradžių dar stengiausi tą tvarką atstatyti, o vėliau jau tiesiog viską verčiau lauk, perkratydamas skudurus ir užvalkalus. Nieko! Visiškai nieko, kelios šimtinės, atidėtos „juodai dienai“, santuokos liudijimas, vaikų metrikai ir nei vieno man svarbaus popiergalio! Kur ji galėjo viską nukišti? Vaikų kambariai atkrenta, jie ten savo šiukšlyne ir blusos pasagą surastų, svetainėje baras ir televizorius, ten renkasi svečiai, Rita nė už ką ten nieko svarbaus nelaikytų. Lieka virtuvė.
Išgriozdžiau visus puodus, perkilnojau visas lėkštes ir nieko! Ji mane pergudravo. Pamažu nuklibinksčiavau į miegamajį ir atsisėdęs ant grindų ėmiau tvarkyti išmėtytus drabužius. Giliai po lova pamačiau savo žieminį megztinį ir nušliaužiau jo paimti. Akis užkliuvo už prie lovos apačios priklijuoto storo voko. Megztinis taip ir liko voliotis palovės dulkėse, čiupau voką.  Išsikepurnėjęs atplėšiau ir man nutirpo rankos. Čia buvo viskas apie mane!
Paskubomis peržiūrėjau kas buvo voke. Nė per plauką niekas nepaaiškėjo, tad atsidėjęs ėmiau skaityti viską nuo pradžios iki galo. Taip, vadinas aš turėjau automobilį, juo važiavau namo girtas kaip kiaulė, buvo slidu ir įsiverčiau į griovį. Mašina liko nepataisoma, o mane išvežė greitoji. Papuoliau į paprasčiausią ligoninę, po to mane perkėlė į MTC. Susigrabaliojau kad tai mokslinio tyrimo centras, ar ne perdaug garbės eiliniam latrui? Aha, epikrizė, nė velnio nesuprantu, viskas lotyniškai, bet žmonos draugė Nijolė- gydytoja, išvers. Taip, kas dar? Milicijos nupiešta avarijos schema, och, tikras šedevras! Įvykio vietos aprašymas, taip... Kažin tas milicijos seržantas bent tris klases spėjo pabaigti, kol jį išmetė iš mokyklos prieš pat pensiją? Po to perkėlė į kažkokį T-5, kas tas T per įstaiga? Dangau su dievuliukais, taigi aš ten voliojausi tris mėnesius! Nieko sau, gal buvau po avarijos dar ir į mėsmalę papuolęs? Žodžiu, pagal tuos eskulapus jie mane surinko iš atskirų gabalų, iš negyvo gyvą padarė! Sovietinė medicina prilygsta pačiam Dievui! Nieko sau pasakėlės, kas pasakytų, dievaž nepatikėčiau!
Kas ten dar, o, rentgeno nuotraukos, na, na, ar aš ten pasišukavęs? Štai, kaukuolė, berods suskilusi kaip ąsotis iš po piramidės, ranka, aha, du lūžiai ir šonkauliai aptrupinti.
Veidrodyje save jau buvau matęs, galva apibintuota, bet kas ten po tais bintais? Pagal viską turėtų būti plieno vielos karkasas, kitap subyrėčiau į trupinius. Atsistojau pasiremdamas lazdom ir nuklibinkščiavau į vonią. Tuojau bus matyti ar mano galva dar ne medinė. Atsistojęs prieš veidrodį lėtai nusivyniojau kokį kilometrą binto ir... Nieko nepamačiau! Normali makaulė, tik be plaukų. Nuskuto niekšai, o taip didžiavausi savo ševeliūra! Mano vienmečiai jau kuris laikas naudojo losjonus nuo plikimo, man gi jų nė iš tolo nereikėjo.
Glosčiau savo pliką galvą ir pakaušyje užčiuopiau kažkokį gumbą. Aiškiai ne mano daiktas, anksčiau tokio neturėjau. Griebiau žmonos veidrodėlį ir apžiūrėjau nematomą pusę. Kažkoks keistas raudonas, rombo formos guzas. Tiesiog idealiai rombo formos, kažin ar tokį gamtoj galima užsistatyti ir matyti siūlės žymės. Reikia suprasti, mane klijavo iš vidaus, o paskui užsiuvo skylę kad neprilytų. Suk jį pakračius, su galva viskas aišku, bet kodėl aš negaliu normaliai vaikščioti, juk apie stuburo ar kojų sužeidimus nė žodžio nėra.
Puoliau plėšti nuo savęs pižamą. Pasisukau tokiu kampu kad galėčiau matyti veidrodyje nugarą. O tu šventa karve! Per visą stuburkaulį, visuose slanksteliuose aiškiai matyti raudoni taškai, tarsi siuvimo mašina pereita!
Prisėdau ant vonios krašto. Rankos vėl drebėjo, kas per velniava su manim dėjosi? Pradėjau naršyti savo prisiminimus. Aiškiai prisiminiau kad su bendradarbiais kažką šventėme ir aš turėjau kažkur išvykti. Visi linkėjo laimingo kelio ir dar kažko, bet ko? Dar pamenu traukinį, kupe, kažkokius geologus, kurie lakė degtinę kaip vandenį.
Stop, kaip tai, koks traukinys? Aš turėjau važiuoti savo automobiliu, juk su juo padariau avariją. Prisiminiau savo senuką „Moskvičių“, prisirpusios vyšnios spalvos. Su Stasiu mes dažnai lėkdavom pažvejoti būtent mano mašina, nes jo nauja gražuolė „Volga“ per purvynus braidyt netiko.
Pala, o kur tada buvo mano šeima? Kodėl jie su manim neatsisveikino? Visiška skylė, kad ir kiek begalvojau niekaip neprisiminiau. Rodos visus pamačiau tik dabar prie savo lovos, kai mane parsivežė iš pamaskvės. Kažkokia nesamonė, juk turėjo būti vestuvės, sūnaus ir dukros gimimas, jų pirmasis žingsnis, pirmoji klasė. Tokie dalykai užsifiksuoja atminty, aš tai žinojau, bet nieko neprisiminiau, visiškai nieko!
Gyvi stebuklai! Pasijaučiau pavargęs lyg po sunkios darbo dienos malūne, susigrabaliojau ramentus ir pamažu nušlitiniavau į lovą. Griuvau skersas ant patalų ir dar prisiminiau kad turiu išgerti vaistus, a ma juos paraliai, kaip ten tas sakė: „... argi reikėtų cheminų vaistų ir naftos... „ ir užmigau.

- Dieve mano, ką man daryti, Nijole, juk jis viską matė! Jis viską matė! Reikėjo sudeginti tuos dokumentus, tą melą! Niekšai, išgamos, ką jie su juo padarė!
- Ritka, nusiramink, juk nieko nebuvo, jis tiesiog užsnūdo, vaistų išgėrė, gi žinai kad jie ir dramblį užmigdytų. Nurimk, prašau, nes tuoj tau ko nors suleisiu.
- Nijole, tai ne juokai, be tavo pagalbos net nebūčiau jo radus. Padarė iš žmogaus bandomą triušį, kas per daktarai!
- Pirmiausia, ten mokslininkai, o antra, jis pakliuvo į kažkokią keistą vietą, į vėžininkų kaimą ir dėl to jį ištyrė. Tu ką, norėtum kad jis visus kokia liga būtų užkrėtęs?
Atsibudau pačiu laiku, bet net blakstiena nekrustelėjau, labai jau įdomiai draugės šnekučiavosi.
- Na gerai, o kaip su nauja mašina? Gal sakysi kad tuo senu kledaru važiavo? Mes juk jį pardavėm, o čia aiškiai parašyta „Moskvič“, ką, jis vėl tą laužą nusipirko?
Pastačiau ausis, hm, tai aš turėjau naują automobilį? Nieko sau ir tik dabar apie tai sužinojau? Oi Rita, Ritute, sena laputaite, kodėl gi nieko nesakei? Kai kas atsistojo į savo vietas, reiškia tikrai važiavau traukiniu, po to grįžau automobiliu, tvarkoj, tai kur jis dingo ir prie ko tas senas moskvičiukas?
- Matyt jį taip pat paėmė tyrimams, o be to kur tu dėsi metalo laužo krūvą, tegu ir naują? Va, aiškiai parašyta- neremontuojamas! Tik štai ko nesuprantu, kokie galai jį nunešė į tą kaimą? Tokio jokiam žemėlapyje nėra, mano vyras tikrino ir nerado, ką tai reiškia?
Jos vyrą pažinojau ne iš matymo, Vasilijus- puikus žmogus, tikras karininkas, dar tik porą metų gyvena Lietuvoje, o lietuviškai kalba be akcento, tokių vyrų reta. Zenitinio dalinio kapitonas, inžinierius ir jei jau jis nieko nerado, tai joks gyvas žmogus neras. Kur, po galais, aš buvau nublūdinęs ir ko?
- Nežinau, Nijolyt, gal jis ten meilužę įsitaisė ir nulėkė... Nežinau ką ir begalvoti...
- Taigi ir keturis mėnesius gydė gonorėją, ar utėles naikino, nejuokink tu manes, o po to tu jį randi uždaroje mokslinių tyrimų stotyje. Vien tik leidimui ten patekti sugaišome dvi savaites, į tokią vietą su sloga neguldo.
Mintyse mačiau kaip suksiu Nijolei koją, kol ji man viską išklos! Tai tau draugeškos, tyli ir gilias šaknis knisa, oi koks aš piktas, oi piktas!
- Nijole, tu pati matei, jis net savo vaikų nepažino, manes neprsiminė, o kaip kalbėjo pradžioj? Kūdikis ir tas daugiau pasako, katinas už jį suprantamiau pašnekėdavo! Dabar tai ką, jau ir ant puoduko pats atsisėda, o kai parsivežiau... Dieve, Dieve...
Atleisk, Ritule, brangi žmonele, nežinojau kiek vargo tau parvežiau ir dėl ko? Dėl kažkokios ten mašinos! Kad ji ir auksinė būtų nė pusės tavo vargų neatpirktų.
„... buvo paprasta geležinė veržlė... „, kas man tai galėjo pasakyti? Kas vis išlenda man atminty, ar gal tai mano fantazijos?
Norėjau atsikelti tyliai, bet neradau ramentų įprastoje vietoje, tad išsitiesiau kiek ilgas. Rita su Nijole prisistatė akimirksniu. Teliko kvailai nusišypsoti, o jos sustingę stovėjo tarpdury.
- Arūnai, tu..., tu..., atleisk man...
Man suspaudė širdį:
- Ritute, brangioji, tai tu man atleisk, tiek vargo tau pridariau...

- Dabar jau nieko nesuprantu, - Vasilijus padėjo puodelį ant stalo ir užsirūkė, - bandžiau atsekti tavo maršrutą, bet nieko neišėjo.
Sėdėjome vienmarškiniai balkone ir gėrėme arbatą. Vasilijus vedžiojo pieštuku po smulkų karinį žemėlapį.
- Štai, pažvelk, anot įvykio vietos aprašymo tu padarei avariją štai čia, tiesiog kaimo keliuko posūkyje, bet ten nėra išvykimo į autostradą.
- Išvažiavimo...
- Na taip, išvažiavimo, va jei būtum iš šios pusės tada sutinku, matai čia plentas, žiūrint logiškai, tu šiuo keliu galėjai pavykti...
- Atvažiuoti...
- Na taip, atvažiuoti ir kaimai yra, gana daug, va, už trisdešimt kilometrų, už penkiasdešimt ir susijungia su Maskvos žiedine autostrada. Pilnai įmanoma, kad tuo keliu tu ir atvykti.
- Atvykau, tik nieko nepamenu, visai nieko. Kokio galo aš ten nusigrūdau? Juk visi normalūs žmonės važiuoja autostrada. Na taip, šiuo keliu sutaupai beveik dvidešimt kilometrų, bet kas iš to, buvo žiema, o pagrindiniai keliai bent pabarstomi, nuvalomi, koks kotas galėjo mane ten nunešti?
- Žinai, priežasčių gali būti gana daug, štai čia, autostradoj, KP, na, kontrolės postas, gal buvai pagarotas...
- Pagiriotas...
- Na taip, atsiprašau, dar nevisada normaliai pasakau, labai sunki kalba.
- Cha, tam kuris išmoko kiniečių, jau jokia kalba nebus sunki!
- Tarnavau pasieny su Kinija, nieko nepadarysi, teko išmokėti. Vietiniai ten kitaip net ir nekalba, atrodo lyg pas jos tarybų valdžios nebūtų!
„... tas žoleles jai atsiuntė iš taigos... „.
Va ir vėl kažkokia frazė, lyg būčiau kur girdėjęs, tiesiog kažkoks dežavu.
- Vyrai, nusiimkit savo popierius, tuoj karštą atnešam!
Kol mes vartėm žemėlapį, maniškė su Nijole sukosi virtuvėje, gamino savo firminį „viščiuką tabaka“, tikrą gardumyną! 
Vasilijus iš kišenės ištraukė plokščią gertuvę:
- Prie pietų stalo, sako, nekenkia, gal pabandysi?
- Gydytojai kaip ir uždraudė...
- O gal atvirkščiai, prirašė, tik pasakyt užmiršo! Alkoholio mažos dozės nekenksmingos bet kokiu kiekiu!
Na taip, garsusis Vasios juokelis ir pabandyk po to atsisakyti, pagriebiau gertuvę ir truktelėjau, o armėniškas konjakas!
„... jums šį gėrimą atsiuntė angelai... „
Matyt likau išsižiojęs, nes Vasia šnabštelėjo:
- Duokš čia, taviškė pamatys, abu užmuš!
Kas čia, po plyniom, dedasi, kažkokios frazės išlenda galvoje taip, lyg tikrai būčiau jas girdėjęs, ar su kuo bendravęs. Taip aiškiai, tiesiog gyvai, bet kas galėjo tai pasakyti?
- Na, vaikinai, neliūdėjot be mūsų?, - Nijolė gracingai įnešė ovalų dubenį su rusvai apskrudusiu viščiuku, papuoštu žalumynais ir orkaitėj keptomis bulvėmis, net seilė nutįso!
Mano žmonelė atvilko lėkštes ant padėklo, stalo įrankius, taures ir butelį raudono vyno.
- Ritute, o kodėl tik trys taurės? Tu ką, prie mūsų neprisidėsi?
- Ar tu gersi kompotą iš taurės? Gerai, jei taip nori.
Na va, likau pajuokos objektu, eina peklon!

Laikas bėgo, o kojos taip ir neįprato manęs klausyti. Staska kažkur sukombinavo invalido vežimėlį ir aš pasijaučiau ponu. Dažnai išvažiuodavau į parką, visai nekreipdamas dėmesio kokie orai. Mėgau lietų ir darganą, todėl lyjant dažnai kiūtodavau artimiausioje vaikų darželio pavėsinėje.
- Arūnai, sveikas, štai bėgau pro šalį ir pamačiau tave, kaip laikaisi?
Nežiūrint į darganą Nijolė buvo tiesiog išsipusčiusi, tikra paryžietė.
- Turiu tau gerą žinią, atsimeni, kalbėjom apie psichologą? Tai va, suradau tau tokį, kietas senis, dėsto medicinos akademijoj, profesorius! Štai jo telefonas, paskambink ir susitark iš anksto, jis labai užimtas, bet jį sudomino tavo problemos. Nedelsk, na lik sveikas, man dar tris ligoniukus reikia aplankyti, sudie!
Ji nukaukšėjo aukštakulniais, prisidengusi margu skėčiu.
Su tuo profesorium sutariau, taip, jis galys priimti, bet tik kitą mėnesį, dabar labai užimtas, o be to, atostogos, važiuoja su šeima į Gagrus, va kai grįš... Tai mėšlas! Taip norisi kad viskas paaiškėtų kuo greičiau.
Sėdėjau parke savo karietoj, aplink grojo žiogai, spindėjo vanduo tvenkiny, pats vasaros siautulys. Alpėdami žmoneliai slapstėsi medžių pavėsy, vyrai maukė alų kibirais, tik vaikai nekreipė dėmesio į karštį, bėgiojo, cypavo ir laižė ledus, išsiterliodami iki ausų.
Žvilgsniu klaidžiojau šen- ten ir visai prie savo vežimėlio rato pamačiau kažką kyšant iš žemės. Pasilenkęs truktelėjau, nepasduoda, teko pavažiuoti susirasti kokią lazdą. Kad juos kur, tuos šlavėjus, visus šipuliukus surinko! Nulaužiau krūme tinkamą lazdelę ir pririedėjau prie savo radinio. Krapštyti sekėsi sunkiai, žemė kieta kaip kaulas.
- Gal jums padėti? - Malonus baritonas, pakėliau akis į tvirto stoto nepažįstamajį. Tiesiog Heraklio figūra, tik imk ir kalk marmure.
Pala, bet kodėl jis kreipėsi rusiškai?
Nevaliom ištiesiau lazdelę:
- Jei nesunku...
- Aš turiu peilį, tuoj minutėlę... O, taigi čia pasaga! Turtingas būsit, ar laimingas?
- O ką, ar galima rinktis?
- Nežinau, bet jei būsit laimingas, tai ir turtų nereikės. Na ir kepina šiandien! Kad taip į kokį alubarį įsmukus...
- Žinau čia netoliese, bet žmonių bus marios tokią dieną.
- Mano vardas Matvėjus, o jūsų?
- Arūnas... - Po galais, kur girdėjau šį vardą ir kada? Nors tarp rusų tai gana dažnas vardas, matyt vėl mano fantazijos šėlioja.
- Jei nieko prieš, pavažiuokime prie to alubario, aš pirmą kartą jūsų mieste, nieko čia nežinau, kad ir neįeisim vis kiek laiko praleisim ir miestą pamatysiu.
- Kodėl ir ne, pabandom!
Matvėjus stūmė mano vežimėlį ir pasakojo, kad jis čia komandiruotėj, atvyko į ketaus liejyklą, pasisemti patirties ir sužinoti kažkokią naują liejimo technologiją, kurios pas juos dar nėra. Šiai dienai jis jau visus reikalus sutvarkė ir nori susipažinti su miestu ir žmonėm.

2012-02-04 21:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą