Pietų sintezatorius

Naujiena: sukurtas naujas spausdintuvas, kuris spausdina ne įprastus paveiksliukus arba tekstus, o paruoštus valgyti maisto produktus. Spausdintuvo kasetės pripildomos skysto maisto ir aromatinių medžiagų, o į programinį diską įdiegiamas receptas, pagal kurį „maisto sintezatorius“, sumaišydamas komponentus, atkuria užsakyto patiekalo skonį ir struktūrą.

Pavyzdžiui, jeigu panorėjote paragauti barščių, pagal instrukciją tereikia sumaišyti 2 dalis oranžinės su 3 dalimis žalios ir 4 dalimis raudonos spalvos – ir sultingi barščiai paruošti! Spausdintuvu galima paruošti ne tik bet kokį patiekalą, bet ir keisti receptus.

Įsivaizduokite spausdintuvą, kuris gali „atspausdinti“ obuolių pyragą be tokių procesų kaip obuolių auginimas, tręšimas, gabenimas, pakavimas, rūšiavimas bei daugelis kitų. Arba pagalvokite apie bifšteksą, kuriam pagaminti nereikia auginti karvės, o po to jos skersti. Atrodytų, kad ši humaniška kulinarinė ateitis padarys mūsų gyvenimą paprastesnį bei patogesnį ir ne mažiau skanų bei vertingą. Norint numalšinti alkį, nereikės ieškoti kavinės arba restorano: pakaks paspausti mygtuką, ir bet kuris patiekalas bus paruoštas. Argi tai ne pasaka?

Nepaisant neginčytinų privalumų – tai ekonomiška, patogu, greita, humaniška gyvūnų atžvilgiu, galima pavalgydinti visą žmoniją – prekių kokybės ir ekologinės priežiūros ekspertai baiminasi, kad tokie „patiekalai“ sukels naujų sunkių ligų, žmonių mirčių bei nevaisingumą. Mūsų akyse vyksta maisto revoliucija: nuo natūralių produktų pereiname prie chemijos. Pirmąjį žingsnį jau žengėme vartodami genetiškai modifikuotus produktus. Antrasis – tai visiškai sintetinis maistas iš spausdintuvo, nes sintezatorius pripildomas visiškai sintetinės masės.

Žmogaus virškinimo sistema maistą paverčia organizmui reikalingomis cheminėmis medžiagomis. Šiuo atveju vyksta atvirkštinis procesas: maisto sintezatorius pagamina produktą iš cheminių medžiagų, o skrandis skaido produktą į pagrindines sudedamąsias dalis.

Kaip žmogaus organizmas sureaguos į tokį neįprastą maitinimosi būdą? Kokios gali būti pasekmės? Aišku, kad prieš plačiai diegiant tokią maisto gamybą, reikia atlikti ilgus, nuodugnius eksperimentus. Bet kiek jie gali būti toliaregiški?

Bioinžinieriai tvirtina, kad nei vienas genetiškai modifikuotas produktas neišeis iš laboratorijos, kol specialistai nebus šimtu procentų tikri dėl jo sveikumo ir jei nebus gauta jokių mokslinių duomenų apie tokios produkcijos žalą.

Įvairių šalių mokslininkams atlikus daugybę tyrimų, studijuojant labiausiai paplitusių genetiškai modifikuotų kultūrų, tokių kaip kukurūzai, sojos, bulvės, pomidorai, žirneliai, įtaką gyvūnams, buvo nustatytos vidinių organų patologijos, navikai, nevaisingumas bei alergija. Iš įvairių šalių ateina pranešimų apie dvesiančius gyvūnus, kurie buvo šeriami modifikuotu pašaru.

Eksperimentais įrodyta, kad svetimi genetiniai intarpai laisvai prasiskverbia į įvairių žmogaus ir gyvūnų organų ląsteles. Išaiškėjo, kad tokie genai ne tik laisvai patenka į ląsteles ir organus, bet ir persiduoda palikuonims.

Įdiegimo proceso metu genai gali keistis ir taip pat neigiamai paveikti organizmo genomą. Dėl įdiegtų genų aktyvumo gali susiformuoti nežinomi toksiniai baltymai, žmonėms ir gyvūnams sukeliantys toksikozes arba alergiją.

30 % mokslininkų prisipažino, kad rėmėjų „prašymu“ buvo priversti pakeisti savo tyrimų rezultatų duomenis. 10 % pareiškė, kad buvo „paprašyti“ tai padaryti grasinimais nutraukti esamas sutartis. 3 % mokslininkų sakė, kad pakeitė duomenis nenorėdami, kad būtų viešai spausdinami jų darbų aprašymai.

Ar galima sustabdyti biotechnologijų vystymo procesą, ar bent jau išlaikyti skaidrią jų kontrolę, ir ar iš viso mums to reikia? Senovėje išminčiai, filosofai, mokslininkai labai saugojo mokslo žinias nuo nepašvęstųjų saugodamiesi, kad gamtos paslaptys nebūtų panaudotos savanaudiškais tikslais. Gamtos sistema labai jautriai reaguoja į bet kokį nenatūralų įsikišimą į jos sistemų tvarką, keičiantį pusiausvyros sąlygas visoje integralioje jos sistemos konstrukcijoje. Tai vadinama „drugelio efektu“. Taigi bet koks būtinybę peržengiantis įsikišimas į gamtos tvarką jos atžvilgiu yra negatyvus ir mums visada grįžta kaip negatyvus atsakas.

Visų panašių problemų bendras vardiklis yra žmogaus savanaudiškas noras –egoizmas. Nuo to laiko, kai mokslas tapo perkamas savanaudiškais tikslais, viešai jis gali būti dangstomas geriausiais motyvais, bet tikslas visada vienas – finansinis pranašumas siekiant didesnės įtakos, pasaulio valdžios. Juk savaime aišku, kad nei vienas magnatas, finansuojantis panašius projektus, nemato toliau savo nosies, ir dėl to jam negali rūpėti pasaulio ekologija, su ja susijusi kitų žmonių sveikata, galimos pasekmės kitoms kartoms. Nereikia dėl visko kaltinti vien tokių „užsakovų“, o tik ryškesnio egoizmo pavyzdžiuose mes galime pamatyti visų bendrą bruožą, visų bendrą priešą, visų mūsų problemų bendrą vardiklį – savanaudišką norą turėti, savanaudišką norą mėgautis, patirti malonumą.

Egocentriškuose tarpusavio santykiuose negali būti veiksmo, kuris nebūtų žalingas visiems, jeigu jis naudingas tik man. Tik spręsdami šitą problemą galime išspręsti visas kitas problemas. Ir sutvarkę mūsų tarpusavio santykius, jų kryptį, pamatysime, kad nereikia mums jokių biocheminių ar genetinių produktų, nes sveika gamta pajėgi teikti mums natūralių ir sveikų produktų.

Vincas Andriušis