Balta

„Tai pati paprasčiausia operacija“, pasako ji raudonom ištinusiom lūpom. Bent plaukus normaliai nusidažyk. Bandau žiūrėti į baltą rūbą, tačiau ir šis krenta kreivom linijom, pabrėždamas atgrasumą. „Jei reikės ko, kviesk“ ir išbėga. Susilieja su šviesiom sienom, balkšvom lubom, sniego spalvos plytelėm ir kambariokų veidais. Kas jus, vargšai žmonės, kreida ištepė? Iš lovos kampo kyšo baltas kaldros kampas, už apgamais aplietos plikės matyti balto puodelio kampas, balti radiatoriai klausosi flegmatiškų pokalbių kambario gale ir žiurkės, jei šios lakstytų tarp suglebusių kojų, matyt, taip pat būtų baltos.

Užtenka vos keliolikos minučių ir supranti, kodėl kone visi Lietuvos eseistai, viešėdami gydymo įstaigose, įpareigoja save bent vienam kūriniui. Užtenka vos vieno skyriaus, jo vedėjo, kokių šešių sesučių, na ir, žinoma, trisdešimt senių, kuriuos lanko dar šešiasdešimt artimųjų. O tai jau nemažai. Kuomet tokios stambios fiziologinių, organiniu, patologinių sutrikimų pajėgos puola tave kaip „šviežią mėsą“ imi suprast, jog klyk-tylėjęs ar tylėk-neklykęs, tu pakliuvai ne į savo teritoriją.

Tampa akivaizdu ir tai, kodėl savo kūrinius jie persūdo ironija. Nors racionaliai mąstant, t. y. remiantis žilų plaukų ant galvos skaičiumi ir lyginant jį su maniškiu, aš turiu dar didesnę teisę ironizuot šitą sveikatos sutrikimų Panteoną. Tuo tarpu jų ironija, veikiausiai, bus tiesiog imanentiška tai socialinei-akademinei-„profesinei“ grupei, kurios vien pavadinimas skamba kaip patyčia: rašytojas Lietuvoje.

Bet neverta visos šios kultūros nurašyti kaip vienareikšmiškai tingios apatijos. Kalbu apie ligoninę. Žinoma, viskas būtent taip ir yra, bet šis stiprumas nusipelnė analizės.

Egzistencinis nuobodulys. Štai kur šuo pakastas. Nuobodulys iš esmės. Tingumas pačiam savo suglebusių jėgų žydėjime. Velniai nematė, jog čia bus pjaustomi mano organai (rašytojai tai darys nebent metaforiškai), tame kiek gyvybės gal ir esti. Bet, kuomet visa gvardija nuo pagalvės neišgalinčių pasikelti veidų žiūri į mane akimis, kurios, nesuprasi, liūdi ar snaudžia, skęsta egzistencinėse kančiose ar prašo išrišimo, nušaukit mane už amoralumą, bet jaučiuos velniškai svetimas. Ne žmogui apskritai ir toli gražu ne kančiai, pastaroji mane dirgina kūrybiškai, motyvuoja, jei ne tiesiogiai, tai bent metaforiškai judėti į priekį. Jaučiuos svetimas tam dejonės debesiui, kuris pats būdamas nuleipęs energiją ne siurbia, bet tiesiog naikina.

Gal tai adaptacija. Adaptacija, kuri sunkesnė už kultūrinį, socialinį ar velniai žino kokį pritapimą. Bepigu, žinoma, maištauti, bet kuomet visi žodžiai ir kalbos apsiriboja vien sriubos ar klizmos (ypač kai tarp pastarųjų ne toks jau didelis skirtumas) aptarimais, man nelieka jokios kitos išeities. Tai, ką aš atsinešiau, čia tapo ryšku, nes tarp šių baltų veidų ir sienų to nėra. Apskritai.

Net balkone nėra vietos man. Nekenčiu panoramų, bet ir  jos dabar atrodo gyvesnės už stacionaro palatas. Tačiau užuot patenkinęs save gyvybės užuomazgom už aprūdijusio turėklo, sulaukiau atstovo iš socialinės grupės, kuri tikriausiai laimės šiandieninį „Mis ligoninė“ ir nurungs tiek mane, tiek senius. Mat stambus ir apšepęs statybininkas, vilkintis baltais dažais išteptą kombinezoną prisėdo šalimais. Išsitraukė dėmėtą cigaretę, įsikišo burnon ir atjungė mąstymo aparatą. Dabar net seniai gyvesni už jį, dabar augalai judresni. Mechaniškai kilnodamas ranką aukštyn ir žemyn jis onanizavo kūną maloniais dūmais ir valė sielą nuo minčių. Jie su lašelinėm, jis su cigaretėm, man knygas eilinį kartą ryti? Intelektualo dieta, jaučiuos kaip moteris per mėnesines.

Naktį vienas kambariokas knarkia. Yra toks, kuriam kiaušius nupjovė, tai ant jo pykt negalėčiau, bet čia kitas. Reneasanso kompozitorius traukia pro nosį tuo garsiu burbėjimu, kuris tokius vėjo gūsius sukelia, kad kaldra ore dreba. Banguoja smulkiom bangelėm. Pro siaurą plyšį matau įjungtą šviesą koridoriuj, skaičiuoju dėmes ant linoliaumo. Pametu skaičių, knarkimas pakabina mane palubėj, kambarys pasidaro šviesus ir visos detalės ryškios. Jaučiuos toli nuo savo lovos, o taip noriu miegoti.

Velniai, viskas labai piktai tikriausiai atrodo. Nelyg šabloninis audio-vizual-modern-avangardistinis menininkas, keikiantis visuomenę už materialėjimą. Viduramžių inkvizitoriaus metafora čia tiktų dar labiau.

Bet negaliu kitaip. Nes vos nustosiu ironizuot, vos nustosiu atsišaudyt, vos „subręsiu“, jie ne geležiniais apkaustais mane sutryps, o gyslotom rankom švelniai apkabins. Išteps kreida veidą, prijungs modernią lašelinę ir po truputį išgydys priklausomybę nuo mąstymo. Nuo kritiškumo, mat tai šalutinis gyvenimo poveikis. Pasakyčiau dar žiauriau, bet...

Tfu... Dar vienas Lietuvos eseistas.