Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nukritau ant nugaros. Guliu kažkokioje purvo ir uolienų mikstūroje. Prireikė truputis laiko, kol pagaliau susiprotėjau, jog buvau parblokštas netolimo sprogimo. Turbūt tai buvo paklydėlė granata. Dieve, koks gražus dangus. Visos tos žemės-oras salvės primena fejerverkus. Velniava, pasiklydau laike. Gal Naujieji jau nebetoli? Hm... o kur tada sniegas? Tas suknistas spengimas ausyse tiesiog raižo galvą. Rodos, bandau stotis, vieną ranką murkdau purve, kol kita kažką graibau ore, ieškodamas už ko užsitverti. Tie dūmai griaužia akis. Nė velnio nematau, o tas spengimas dar kurtina... BŪM! Dar vienas sprogimas. Šįkart ne taip arti, todėl nieko nepajutau, tačiau jis padėjo man atsikvošėti. Suvokiau, kad mano ginklas ilsisi kažkur nuolaužose, sumestose sprogimo, bloškusio mane ant žemės. Šūviai ir riksmai, nėra laiko jo ieškoti. Iš dėklo išsitraukiu kovinį peilį. Kokį šūdą jie čia degina? Visur pilna dūmų. Jaučiuosi aklas kaip kurmis, rodos, turėsiu pasikliauti tik savo ausimis (jei dar kas palei jas nepokštels). Bėgu į priekį, nors, tiesą sakant, nė velnio nesiorientuoju aplinkoje. Bėgu ten, kur kojos neša. Priekyje girdžiu kažką rėkaujant, jų riksmus seka ginklų salvės. Matau kelis žmonių siluetus bėgančius mano pusėn. Atsiremiu į sieną... arba kas kažkada buvo siena. Siluetai tiesiog prabėga pro mane, šaudydami į pusę iš kurios jie išlindo. Aš stoviu vos per kelis metrus nuo jų, bet rodos, jie net neatkreipia į mane dėmesio. Uniformos rodo, kad šie yra ne „maniškiai“. Vienas iš kareivėlių sužeistas, jo draugai padeda jam atsigulti ant šlapios ir šaltos žemės. Ši tuoj pasidengia kraujo, tekančio iš skylutės jo sprande, plėmu. Draugai bando su juo šnekėti, spaudžia sprandą. Atrodo užimti, gerai. Greitai pereinu į kitą sienos pusę. Sunkiai dūsauju, turbūt sukilo adrenalinas. Velnias, kad tik neišgirstu. Jokių riksmų ir kulkų, skriejančių mano pusėn, rodos, išsisukau. Jėga. Kas dabar? Penki ginklai prieš vieną peilį? Nesąmonė! Bėgti? O kas, jei jie mane pamatys? Dūmai jau nebe tokie tiršti... Šūdas. Patikrinu savo diržą. Bingo! Granata. Išsitraukiu ją ir nieko nelaukdamas trūkteliu apsauginį žiedelį. Dabar viską turiu daryti greitai. Pasitraukiu nuo sienos, jau užsimojęs mesti sprogmenį. Šūdas! Vienas iš tų vyrukų žiūri tiesiai į mane! Jo akys didelės, persmelktos raudonio. Atrodo, lyg koks plėšrūnas žiūrėtų į mane, ruoštųsi perkasti gerklę. Jo ginklas žvelgė tiesiai į mane. Nebėra laiko daryti ką kitką. Granatą švelniai nusileido palei pat jo koją. Kelios kulkos, skrendančios mano link. Ir vėl nugara krentu ant purvo, tai buvo vienintelis būdas išsisukti nuo kulkų. Vienintelis žodis, pasigirdęs iš jų pusės tebuvo „velnias“, ar kažkas panašaus. Sprogimas. Trumpa tyla. Ją seka garsi aimana. Negalėjau prisiversti eiti ir patikrinti... dabar suprantu, kad palikau ten kažką kęsti didžiulio skausmo. Ką aš padariau? Vėl pradedu paniškai bėgti tolyn, per nusiaubtą miestą. Dieve, aš kažką nužudžiau! Karinėje stovykloje mane visada mokė, kad aš kažką nužudysiu, man liepė tam pasirengti... turbūt vis tiek nebuvau tam pasiruošęs. Sustoju tik pasiekęs seną koplyčią. Gal laikas išpažinčiai? Keista... niekada netikėjau tomis nesąmonėmis. Staiga, kažkoks duslus pokštelėjimas ir didžiulis skausmas nugaroje. Kažkas... yra manyje. Truputi paeinu į priekį. Vis dar skauda. Lėtai atsisuku atgal. Prieš mane stovi vaikinas... ne... greičiau vaikas. Gal šauktinis? Aišku tiek, kad šis žymiai jaunesnis už mane. Jis tvirtai laiko pistoletą, atkišęs jį į mane. Iš vamzdžio smilksta mažas dūmelis. Supratau, kad svetimkūnis mano nugaroje yra ne kas kitą, kaip kulka. Aš suknistas laimės kūdikis, kad dar esu gyvas. Kurį laiką mes žvelgėm vienas į kitą. Gal mes turėtumėm persimesti kokiais žodžiais? Nesu tikras... bet, gal? Gal visą problemą išspręstumėm tik pašnekėję vienas su kitu. O gal visi karai būtu išspręsti tiesiog žodžių, ne ginklų, pagalba? Gal... bet ne šį syk. Dabar žodžiams jau per vėlu. Dedu žingsnį jo link. Dar vienas šūvis. Dabar man pasisekė dar labiau. Kulka prašvilpė pro mane ir atsitrenkė kažkur už manęs. Gal aš labai baisus ir jis manęs išsigando? Nusprendžiau trečio šūvio nebelaukti. Suspaudęs peilio rankeną bėgu tiesiai į vaikiną, rėkdamas kažką panašaus į „mirk“. Keista, peilio net nepanaudojau. Trenkiuosi tiesiai į jį, kaip senovinis taranas į sieną. Nuo smūgio abu krentam į kraterį, turbūt išmuštą kokio nors sprogimo. Nusileidimas buvo lemiamas. Teišgirdau bumbtelėjimą ir šūvį, nesuvokiau, kur šio kulka atsitrenkė. Abu gulim duobėje. Jis nejuda, net nebekvėpuoja. Stojuosi. Po galais, skausmas dar stipresnis, nei prieš tai. Tikriausiai liks randas. Mano priešininko akys žvelgia į dangų, be menkiausio mirktelėjimo ar žvilgtelėjimo į šalis. Na... turbūt, dabar jis ten ir yra. Kraujo srovė teka iš jo pakaušio ir kapsi žemyn nuo plytos, patogiai įsirėmusios į jo galvą. Nusikosėju, tuo pat metu pajusdamas keistą skausmą pilve. Kažkas skysto bėga man iš burnos. Pirštinuotomis rankomis perbraukiu per lūpas, žvilgteliu į pirštus. Pirštinė permirkusi nuo vandens ir purvo, todėl nieko neįžiūrėjau. Velnias. Aš toks pavargęs. Atsisėdau ant plytų krūvos, nusiėmiau pirštinę ir šveičiau ją į šalį. Dar kartą perbraukiau pirštu per burną. Pažvelgiu į savo pliką ranką. Ji kruvina. Velniop! Dabar skausmą jaučiu dar labiau. Skausmas... toks stiprus. Susigriebiau už labiausiai skaudančios pilvo vietos. Šilta kraujo srovė ėmė tekėti mano rankomis. Šiaip ne taip atsistojau. Ką dabar turėčiau daryt? Mediką kviesti? Bandau. Jokio atsako, tik šūviai, riksmai ir dar visokia velniava. Lėtai lipu iš tos prakeiktos duobės. Šūdas... tas karas tikrai vargina. Matau miestą. Arba tai, kas iš jo liko po bombardavimų. Dabar galvoju, kas jį pradėjo bombarduoti pirmieji? „Geriečiai“ ar „tie kiti“? Turbūt „blogiečiai“... bet kurie yra kurie? Tiek sumaišties. Tas galvojimas mane tikrai vargina. Gal turėčiau snustelėti? Suklumpu. Kojos pačios linksta, jos tokios silpnos. Velnias, mokykloje buvau bėgikas. Kare, tu debile, tik pažvelk, ką iš manęs padarei! Viskas liejasi. Akys pačios merkiasi. Ne! Dabar ne laikas miegoti! Nors gal... spalvotas miesto vaizdas po truputi blanksta tamsoje. Pagaliau, poilsis. Labai trumpas, aš pažadu. Tik truputi pailsėsiu ir sugrįšiu į jūsų žaidimą, vyručiai... pažadu.
2011-12-15 14:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą