sferų susiliejimas 22-23

22 dalis
Šventė jau ėjo į pabaigą, dauguma jau miegojo prie stalų arba ruošėsi namo. Tik Dead One, Faustas ir aš sėdėjome prie stalo ir gurkšnojome alų. Mes taip ir neprisigėrėme, tiesiog išlenkdavome bokalą dėl vaizdo, kad švenčiame. Švęsti dar buvo velniškai anksti. Dead One aiškino, kad mums reiks nuvykti į labai keistą pasaulį ir iš ten pasiimti ginklus. Ta vieta pati kuria ginklus, sukurtus naudoti tik vienam asmeniui. Joje atsiranda ne tik dievus naikinantys ginklai, bet pasikeiti ir pats. Dead One ten pabuvęs vos keletą minučių grįžo trigubai stipresniu nei anksčiau -tiek fizine jėga, tiek magija. Tada keliausime į chaoso pasaulį, kur chaoso dievas rengė sukilimą ir žadėjo perimti pasaulį po pasaulio. Trečias dievas kol kas buvo nežinomas. Faustas linksėjo, bet atrodė susirūpinęs nuosavu pasauliu. Orkų ataka -tikrai ne juokas. Faustas atsistojo ir nuėjo kažkur į paplūdimį, o mes jo netrukdėme -jam reikėjo pagalvoti. Bežaidžiant girtų šaškes kažkaip išlindo tema apie ateitį ir stovyklos gyventojus. Dead One pareiškė man nepriimtiną nuomonę:
. -Viskas taps taip, kaip buvo prieš susiliejimą. Na, ne visai taip, bet žmonės greitai atsiskirs nuo magiškų būtybių. Joms irgi nebereikės mūsų. Antras minusas turi pilnas stovyklas ir miestus karių arba tų, kurie įprato žudyti, kad išgyventų. Manai instinktas žudyti dings per kelis metus? Klysti, jie dar taps garsiais nusikaltėliais . Manau, daugiausia tamsieji elfai ir žmonės. Kitos rasės per daug taikios, nors bus išimčių. Tavasis Annataras ypatingame pavojuje- jis augs klausydamasis apie tavo didvyriškas kovas. Jis norės atlikti kažką bent iš dalies įspūdingo. Jis taps vampyrų medžiotoju, sargybiniu arba nusikaltėliu. Jo iš mūšio lauko neištrinsi. Bandyk jį auklėti, kad nepasuktų labai blogais keliais. Nors, jeigu visuomenė taps civilizuota ir šlykšti, kaip tavo laikais, gal tų nusikaltėlių ir reikia. Aišku, tu, kaip didvyris, gali išspausti gero pinigo iš savos šlovės. Parduok savo užrašus, kai vėl atsiras leidyba, ir praturtėsi. Aš viską aiškinu ir patariu, nes po bendros akcijos išsiskirsime ilgiems metams. Aš tau pasakojau apie savo blogąją versiją? Tai va, vietoj tų nesąmonių, kurias darė jis, aš naikinsiu dievus ir bandysiu sukurti laikiną taiką gyventojams. Aš dar rasiu tokį socialinį modelį, kuriame laimingi gali būti visi. Gali juoktis, -gal tai utopija-, bet aš pabandysiu įgyvendinti savo svajonę. Per ilgai dievai mane stumdė savo lenta, dabar aš nustumsiu juos. Tai va, ruoškis kelionei- iškeliausime po kelių dienų į pasaulį iš metalo ir kristalų. Jį apšviečia tik melsvi grybai šviečiantys amžinoje naktyje.
Nežinojau, ką atsakyti į tokį monologą, bet nenorėjau patikėti, kad mano visuomenė taps prisitaikėlių, rasistų ir nusikaltėlių gauja o Annataras- kraujo ištroškusiu kariu, vedamu komplekso aplenkti tėvą. Tiesa visada nepriimtina? Nežinau, todėl nuėjau prie jūros ir paklausiau apie jo visuomenę ir vaikus. Jis patvirtino, kad pas jį atsirado garsių plėšikų ir vagių. Jo -sūnūs tikrai labai karingi ir ruošiasi palikti miestą ieškoti nuotykių ir pradėti karjerą kaip premijų medžiotojai. Kaip visada tokiomis akimirkomis nuėjau pas Valą. Jis, jau lengvai apsinešęs, sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo į žvaigždes. Jo veido išraiška atrodė labai keista. Aš jam papasakojau, ką man išaiškino Faustas ir Dead One. Valas atsiduso:
- Visai tai tik teorijos. Na, jeigu jie ir teisūs, tokia mūsų lemtis. Jei Annataras taps garsiu vagimi, tikėkimės, pačiu garsiausiu. Jeigu tai jo svajonė, tegu laimina ją fortūna. Kalbant apie vaikus, Abigailė nėščia. Kaip tik po mūsų išsiskyrimo ir sužinojo. Prastai pasirinkau laiką? Matyt, teks likti kartu ir auginti vaiką. Va ir viskas- rytoj vedu. Nedidelė koplyčia vakar baigta statyti. Bet tai ne visos įdomios naujienos. Ta mergina, kuri tave paliko ir pasmerkė nudvėsti mano bute. Ji gyva, radome ją Niujorke. Sunku patikėti, bet ji kažkaip išgyveno miesto griuvėsiuose. Žinai, norėjau perskelti jai galvą. Bet velnias tau jau nepakeis faktų. Kol kas pasiliko stovykloje Saleme, bet gal atvyks ir čia negali žinoti....
Po šios tirados Valas užmigo. Aš  sėdėjau jo svetainėje kaip maišu trenktas. Galu gale atsistojau ir nuėjau namo. Taranciell jau miegojo. Nieko nepasakęs užmigau ir aš- jai nebūtina žinoti. Ne dėl to, kad turiu ką slėpti. Bet galbūt, ji niekada neatvyks. Ką domina ta bjauri kvaiša? Turime svarbesnių darbų. Kovos ir dievai- štai kas laukia ateityje. Visuomenė ir senos skriaudos- antraeilis dalykas. Man reikėjo nugalėti ir sustiprėti. Negalėjau sūnaus palikti našlaičiu, tada jis taps ne garsiu vagimi, bet garsiu žudiku. Mane ėmė siaubas ir aš užmigau. Labai aiškiai sapnavau. Dailų laivą ir bures, išpieštas piene ir žalsva šypsenėle. Po to Annatarą, suaugusį  ir stovintį ant pakylos nykštukų mieste. Prie jo stovėjo budelis su kirviu rankose. Annataras buvo supančiotas specialiais antrankiais prieš magiją. Teisėjas kažką sakė, bet nieko nesupratau per kraujo ištroškusių nykštukų ir žmonių riksmus. Annataras turėjo tarti savo paskutinius žodžius. Visi nutilo. Jis pradėjo:
- Aš Annataras, dar vadinamas mirties valdovu arba karo šypsenėle, sakau: aš nieko nesigailiu. Mano galvos premija- 88. 000000 gnomų monetų. Aukščiausia per 16 metų ir netgi prieš pasauliams susiliejant mažai kas buvo vertas daugiau. Mano šaunioji Eva geriau žinoma Pienės pravarde verta 70. 000000 -laukite jos keršto nevykėliai. Kiekvienas mano gaujos narys vertas mažiausiai 10. 000000- jie dar irgi pasirodys ir sudegins viską iki pamatų. Sėkmes ginant miestą, kvailiai . Aš geriausias svajotojas ir nusikaltėlis šiame silpname pasaulyje.

Sapnas nutrūko- atsibudau rėkdamas ir papasakojau žmonai, ką sapnavau. Ji mane ramino aiškindama, kad tai tik sapnas. Bet man atrodė kitaip. Tokia Annataro ateitis


23 dalis

Sėdėjau paplūdimyje ir laukiau kitų. Faustas vis dėl to sugebėjo prisigerti ir nenorėjo kojos kelti iš lovos. Dead one atsigabeno savo merginą Eveliną ir, atrodė, vis atidėliojo išvykimą. Taip praėjo dvi dienos, o šventė vis atsinaujindavo ir vėl liejosi alus. Bet pagaliau visi nurimo, Dead One liepė ateiti į paplūdimį ir būti pasiruošusiais kovai -ginklų pasaulyje veisėsi pavojingi padarai . Aš žiūrėjau į jūrą ir vis dar negalėjau patikėti tuo, ką sapnavau. Dėl to sapno jau kalbėjau su visais -tiek su Tomu ir Lankininke, tiek su magais. Jie mane tikino, kad aiškiaregių labai reta ir nėra ko jaudintis. Vis tiek mane kankino nerimas. Žinojau, kad jei Annataro ateitis tokia, sunkiai ką nors pakeisime auklėjimu. Keista, kad Eva irgi tapo lygiai tokia pat. Aš įtariau, kad ji tą darė tik draugystės ar meilės vardan, bet tas ją pavertė nusikaltėle numeris 2 šiame pasaulyje. Mano galva man atrodė per didelė ir aš nugriuvau ant smėlio. Faustas pagaliau atėjo ir rytietiškai sukryžiavęs kojas sėdėjo ir taip pat žvelgė į jūrą. Saulė jau leidosi, kai pasirodė Dead One-jis atrodė susinervinęs. Jis mus dar perspėjo, kad gyvūnai ten sudaryti iš plieno kietumo kristalų ir mes dingome. Svaigstančia galva atmerkiau akis kitame pasaulyje. Niekada dar neteko matyti tokio apšvietimo-kažką panašaus pamatysi, tik rūsyje vaikščiodamas su silpna neonine lempa. Tik rūsiu čia tapo visas pasaulis. Kur akys užmatė, driekėsi kristalų pievos. Kristalai buvo išsiauginę žalsvas ataugas primenančias šaknis. Augalai? Hibridai? Dar labiau gąsdino dangus, kuriame nesimatė nė vienos žvaigždės. Viską apšvietė tik Dead One minėti melsvai šviečiantys grybai. Dead One prašneko ausyse spengiančioje tyloje:
- Turime rasti raudoną kristalą, kuris pavirs ginklu. Ne kiekvienas raudonas kristalas juo pavirsta, taigi nieko nelieka, tik vaikščioti ratais ir liesti kiekvieną raudoną kristalą. Faustai, tu eik vienas -su žvėrimis ir milžiniškais vabzdžiais susitvarkysi. Mes eisime kitu keliu ir taip apieškosime didesnę teritoriją.
Mes išsiskyrėme ir nuėjome per raudonų kristalų eiles. Liečiau kiekvieną iš jų, bet nė vienas nereagavo.. Sukome ratus, kol galiausiai mus užpuolė į dygliakiaulę panašus padaras iš kristalų –žinoma, gerokai didesnis ir šaudantis spygliais. Dead One įsibėgėjo ir spyrė- padaras subyrėjo į šipulius. Pakeliui prie kito raudonų kristalų sklypelio mus užpuolė dar keletas tų ežių, bet juos išspardėme kaip ir buvusį. Paliečiau pirmą raudoną kristalą ir jis sušvito ir ėmė keisti formą. Ant žemės nukrito pirštinės. Ant jų buvo pritaisyti ašmenys. Užsimoviau jas ir jos tiko lyg būtų gamintos būtent man. Vienu mostu perkirtau kristalinį medį per pusę. Susėdome ant žemės ir iš atsinešto benzino užkūrėme laužą, kad Faustas žinotų, kur esame ir kad radome, ko ieškojome. Tas pritraukė keletą žalsvų kristalinių šunų, bent jau aš įžiūrėjau panašumą. Dead suskaldė juos savo kalaviju. Labiausiai erzino ne gyviai, o tyla, vedanti iš proto. Šioje vietoje viskas kėlė niūrias mintis ir man darėsi aišku, kodėl Dead One užtruko čia tik keletą minučių. Turėjau šnekėti vien tam, kad pertraukčiau tylą:
- Kaip manai, kas sukūrė šią vietą? Žinai, man kilo mintis -tu juk gali keliauti erdve ir laiku. Peršok į laikus, kai Annataras bus jau paaugęs, ir pažiūrėk, ar tam mano sapne  yra nors lašas pranašystės.
Dead One atsiduso:
- Net nenumanau, kas sukūrė šitą pasaulį, bet reikia jam padėkoti, nes kitaip nebūtume laimėję praeitos kovos. Galiu peršokti ir patikrinti, kas ir kaip dėl to sapno. Bet kas iš to? Jeigu sužinosi, kad buvai teisus, gyventi lengviau tau irgi nebus. Sužinojęs, kad klydai, irgi gali padaryti klaidų. Aš beveik nenaudoju kelionių laiku, jos viską komplikuoja. Bet čia tavo sprendimas- siūlau viską gerai apmąstyti.
Pagaliau kažkur toli užsižiebė kitas laužas. Patraukėme link jo ir pamatėme tai, ko nesitikėjome. Aplink laužą gulėjo daug nukautų dinozaurų  apaugusiu kristaliniu šarvu, bet šį kartą per jį mačiau odą ir raumenis. Faustas gulėjo atsirėmęs į vieną iš dinozaurų ir rišosi žaizdą ant peties marškinių skiaute. Faustas suriko:
- Šitų neveikia magija. Kodėl to nepaminėjai? Tą supratus vienas iškabino man gabalą mėsos.
Dead One nusijuokė:
- Maniau nori mirti, tai tokios smulkmenos tau nebesvarbios. Nemanyk, kad kai tave sutraiškys koks dievas, tai mirtis bus graži ir didinga. Ji bus būtent tokia, tik skaudės dar labiau. Baik su tomis savižudybės nesąmonėmis ir kovok iš visų jėgų su mumis. Sidabrinė- tavo klaida ir tu turėsi už ją atsakyti savo krauju, bet man į tai nusispjaut. Aš išspręsiu pamišusių dievų problemą ir tavo depresija negrius man skersai kelio.
Faustas nieko neatsakė ir palietė kristalą. Jis pavirto į kataną violetine rankena. Mes grįžome namo ir niekas nebeištarė nė žodžio. Faustas nugriuvo paplūdimyje, o aš grįžau namo. Man nepatiko Dead One terapijos stilius. Bet į visą šitą reikalą įklimpau per giliai.