Atbraila

Aš žinojau, kad jis rangosi mano pilve, tiesiog nemaniau, jog tai taps taip opu. Nujaučiau, tiksliau tariant, iš tų kartų, kuomet pasukdavo mano veidą į svetimą moterį, kliudydavo kėdę už kojų, švelniai sprogdavo gerklėj oro burbulu. Tačiau stipriausiai savo egzistenciją įprasmindavo pjūklu raižydamas  pilvo sienas. Velniškai skaudžiai. Taip lankstydamas mane pirmyn ir atgal, ieškodamas progų sugėdinti.

Iš pradžių viskas lyg ir buvo ramu. Skaitymai įsibėgėjo, kaip įprasta, pernelyg greit, teatrališkumas nepasiruošusį tvirtai prispaudė prie sienos. Šokinėjančios tonacijos, kūną kaustantys akių pakėlimai, bohemiškai prikimusios balsės. Tekstai per sunkūs, bet suveržęs koncentracijos pančiais save likau vietoj tiek mintim, tiek ir kūnu. Siekiau rankom skaitančiųjų balsų lyg pirštų galiukais kažko šviesaus ir spalvoto, lydint nuojautai, jog tai karšta, tad nedrąsiai, atsargiai. Taip pakeltas jų tonas, suriktas žodis ar meno motina metafora atmušdavo mano rankas atgal stipriais vėjo gūsiais. Velniškai maloniai. Tačiau atgal nuo skaitymų, atgal nuo koncentracijos, atgal į padrikus abstrakcijų miškus, kur iškylauju su nuoboduliu.

Pajutęs, jog nustoju klausyt, susierzinau. Graužė jis mano pilvą it sąžinė, labai skaudžiai. It ieškojęs ilgai tinkamos akimirkos. Negaliu nei surikt, nei subliūkšt, nei atvert jį išvirkščiai, nei stot su savim drąsiai akistaton. Apsidairiau – sunerimę, suklusę, o po to besišypsą ir laimingi. Neatsisuks gal, visgi viduj jis patrakęs dantim sienas griaužia. Šypsok, paspausk bent jau šypsnį, jei akimirksniui atsuktų savo veidus, netyčia atsuktų pažabotas sielas į mano nedarnią ir smerktų už išsiblaškymą, už sąžinės kirminėlį pilve. Prisidengiau veidą šaliku lyg taip man norėtųs.

Jie daugumoj tokie pat. Rimti ir patenkinti tik savo darbais ir vaikais vyrai. Moterys, kurių neturėjau, nes sielos pažabot nesugebėjau. Visi tvirtai prisirišę prie teksto, tvirtai prisirišę prie savęs, antsnukius tvirtai prisirišę ant dūlančio veido, profesūros, rašytojai, filosofai, poetai ir paikas peliūkštis su pilvo augliu.

Buvau išvažiavęs į Kauną. Bet tik kartą be priežasties, užsimaniau, jog taip reikia. Klausiaus daug Mamontovo, sumokėjau už bilietą tiek, jog būčiau tris knygas nusipirkęs. Kažką lyg ir skaičiau pakeliui, galbūt net kažką peckeliojau, šešis septynis kartus išgėriau kavos ir nuėjau į teatrą, gaila, ne spektaklio žiūrėti. Laisvės alėjoj tuomet snigo, buvo gan šalta, bet jei kur ir sustodavau pasišildyt, tai niekad toj pačioj vietoj dukart. Prisiminiau, liko laisvų litų, nusipirkau filosofijos chrestomatiją, kurią skaičiau Šiaulių ligoninėj.

Pirmąkart žavėjaus Kauno senamiesčiu. Žavėjaus degintų plytų bažnyčiom, telefonų būdelėm, rūkančiom po tris, tiltais, kurių pasigendu Šiauliuose. Apskrusti nespėjusio pyrago spalvos namų kampuose išlįsdavo mūrinės atbrailos, renkančios sniegą. Jis taip pat lig čiurnų dengė tuščius balkonus, kurių čia buvo daug. Vasarą kaip Kernagio eilėrašty vidury gatvės žygiuoja kareivių pulkas, o merginos ryškiom suknelėm, bet surištais plaukais, it krisdamos lauk alpsta ant balkono turėklų. Šiandien mano žingsnius akim tepalydi snaigėm pražilę žali žibintai.

Tai, matyt, kiek panašu į kelis mėnesius Prancūzų miestely, kad tik neskambėtų nuvalkiotai. Be atsakomyės ir be žmonių, viskas prasideda, matyt, bėgant nuo jų abiejų, net jei ir baigiasi grįžtant atgal. Tačiau tie trys ratai, kuriuos žygiuočiau, būtų laisve daugiau nei alėja, o sustojimai kavos kaskart vis pintų metaforas tarp rudyjančių tirščių. Apie tai jie skaito ir kalba, bet paiko peliūkščio kolegos apie tai nesvajoja. Nežinia, pasigedę konkretybės ar originalumo, galbūt tik iš tingulio. Apie tai svajot tik Hemingvėjus išdrįsta, juoba Hemingvėjum patapti trokštantis rašytojas.

Na o tikrieji intelektualai neieško įkvėpimo. Jie neperka prezervatyvų ir nesijaudina kaip į juos pažiūrės aplinkiniai. Jie nestorėja ir nesituština, nesveria per daug. Jie šypsosi išmoningai, o kai sąmojį palydi tyla, tai tik giliai susimąsčiusi arba nesupratusi. Mat jų žodžiai – tik aukštuomenei dedikuoti, tai, kur nevalgo namie lašinių ir nevaikšto su treningais. Sukasi tik savo tabaką ir muzikos klauso tik geros.

Aš spėjau paklysti, šaliku dengiaus ne nuo tokių. Nors visgi nebuvo drąsu. Kaskart kai atsukdavau vėjo gūsiais nuvytą žvilgsnį, pajauta – it keliaučiau laiku. It būčiau dingęs iš čia, kol jie tiek pamatė ir tiek jau išgirdo, jog šypsnį stipresnį vis spaudžia ir spaudžia. Jutau kaip nespėju. Bėgdamas iš paskos kelis kartus bandžiau pagauti žodžius, sučiupti frazes už uodegos ir važiuoti kartu, bet neišėjo. Klysdavau vėlei į šalį nupūstas.

O jie juokėsi. Jutau, kaip man reikia kavos. Pasiilgau to viralo, prispaudžiančio odą prie kaulų. Sielą kūnui grąžinančio, žemėn už rankos parvedančio. Nes dabar lūkuriavau. Juokės garsiau ir garsiau, atvira burna, iš kur? Sąmojis? Humoras? Nesuprantu, bet ne, Dievaži, nereikia, neatsisukit. Būkit. Paranojos kupinas akis vedžiojau į šonus, praradęs viltį grįžti ant bėgių, pusiau pabėgęs iš kalėjimo, jau nebėr kelio atgal, dabar tik nelikt pastebėtam. Prisidenk. Patikėk, gal tikrai tai juokinga, net įdomu. Įsiteik. Velniai, jei tik aš turėčiau kavos, viskas būtų kitaip. Jei tik užvirtų juodo vandens kas, nelakstyčiau po salę ratais. Neversčiau kojomis kėdžių, nešūkaučiau ir nebraižyčiau sienų nagais ir dantim. Skersai išilgai, žvilgsniu kolei kas kiekvieną sienų ląstelę it paveikslą galerijoj jau nužiūrėjau. Jei tik išgerčiau kavos, gal jį savo viduj numalšinčiau ir viskas būtų kitaip. 

Nes jis – ne intelektualas. Nemėgsta jų kaip ir aš, jaučiasi vienišas kartais. Stipresnis galbūt tik, vienišas iš prigimties ir esmės jis neturi vilties. Sąžine dengdamasis pats nė nenumano, ką tos pasakos reiškia. Ir net jei sakau, jog grūdinimu ir morale tai pateisinu... Kaukėm, niekuo daugiau to nepavadinčiau.

Anksčiau ar vėliau tai praeina. Tekstai ir skaitantieji lėtėja, pats to nejusdamas spėji pavyti. Išaiškėja, kurios moterys tavo, o kurios ne. Imi tingėti vyrais bjaurėtis. Siužetas taip išsikočioja, kad nelygumų lyg ir nebūta.

Juk kai pusnys laisvę padengia, nei lygu, nei ką. Kalnai minkšto sniego stovi, saugo medžius ir žibintus, lydi praeinančius žmones. Pašnekina laukiančiuosius. Jie migruoja iš vieno galo į kitą, kai niekas nemato, daugelis trokšta soborą pamatyti. Baltumu, sako, jiems prilygstantį. Jie purena save, rūpinasi grožiu nelyginant moterys. Girdėjau, barsto vaniliniu cukrum, tik niekas nespėja lyžtelt, nespėjo iki šiol paragaut. Verta atvažiuot jų pažiūrėt, net jei ir be priežasties. Verta kartais jais tikėt labiau nei žmonėm, nes nors nelygūs, jie parkritus švelniau nei pūkai priglaudžia kaulus ir odą. Tik kavos tobulam gyvenimui trūksta.