Aprasojusioje žolėje, šviečiant mėnuliui

Penkios minutes po ketvirtos - rytas, lyja, danguje dar tamsu, bet tolybėje jau pradeda švisti saulės spinduliai. Drėgna, šalta žemė, prie laiptinės sėdi vaikas, jis  žiūri į lietaus balas, žvilgteli į laikrodį. Prisimena priežastį dėl kurios jis  atėjo, sau patilomis sako:
-Laikas, laikas eiti. Įsuka į penktą laiptinę, prie jos buvęs  krūmas jau išdžiūvęs. Jis dar žvilgteli į jo šakų liekanas .
– Ne, ne, aš negaliu. Ašaros pasiberia jam iš akių. Vaikas jau klupo ant žemės, skausmas, sielvartas užliejo jo krūtinę tik dabar jis supranta kas įvyko, tik dabar jam taip aiškiai matosi Justės veidas, jos šaltas kūnas ant aprasojusios žolės, jos sustingusios mėlynos akys. Tas žvilgsnis jam niekaip neišnyksta iš atminties.
- Juste, Juste, Juste - kartoja vaikas sau patilomis. Vaiko širdyje pirmą kartą gimsta neapykanta visam pasauliui.
Saulė jau apšvietė rytinę miesto dalį, vaikas apsižvalgo.
- Jai šalta, reikia paskubėti. Jis užbėga į 3 aukštą, paskambina į pirmąsias duris kairėje. Dabar  jos jam nieko nesako, nieko neprimena, po ilgo laukimo duris atidaro Moteriškė, apsižvalgius jinai  pamato berniuką.
– Juozuk, ką tu čia darai tokį ankstyvą rytą, visas peršlapęs? Juozas toksai buvo berniuko vardas, jis žiūrėjo į ją stiklinėmis akimis. Moteriškė susimąsčusi pasikvietė berniuką į vidų. Jie akimirką stovėjo vienas prieš kitą, kai staiga vaikas puolė Moteriškei į glėbį. Jis buvo dar toks mažas, įsikabinęs į moterį jis meldėsi ir maldavo jos - Sugražink Justę, sugražinkit Justę. Jis atsiklaupė, moteris dabar jau buvo išbalusį - Kas atsitiko Justei, kas? Vaikas pažiūri moteriai į akis – Jinai guli, miega ant žemės . Moteriškė dabar stovi sustingus. Vaikas atsiremia į užvertas duris ir nuslysta jomis žemyn ant šalto grindinio. Šviesa koridoriuje nešviečia kaip ir tą pirmą kartą, kai jis čia apsilankė. Moteriškė nueina į virtuvę, buvusia kitoje koridoriaus pusėje. Atsisėda ant kedės, ilgai Moteriškė žiūri pro langą, dar lyja, atrodo, kad visas pasaulis verkia kartų su ja, visi dabar žiūri į ją. Spragteli žiebtuvėlis, Moteriškė užsidega cigaretę, vaikas vis dar sėdi prie durų, jo akys pilnos nevilties kaip ir josios dabar vienas dalykas pasaulyje  jungia juos. Į orą pabira dūmai, jinai užgesina cigaretę, apsiauna murzinas kelnes, ir pilką megztinį. – Eime, - sako Moteriškė - parodysi kur ji guli. Vaikas vėl sugrįžta į realybę. Jis atsistoja, praleidžia Moteriškę ir tada išeina pats. Duris lieka nerakintos, šviesa palikta virtuvėje. Atrodo ten kažkas gyveno, gal vieną dieną pasakys praeivis gatvėje - susimąstė apie tai vaikas. Jie išėjo į lauką, jau saulė skaisčiai švietė visoje padangėje, o lietaus lašai jau buvo pasitraukia, atrodo, kad visas sielvartas pasitraukė kartu su lietumi, bet svajonės greitai išsisklaidė. Berniukas nenorėjo niekur eiti, nenorėjo ten grįžti, vėl matyti ją, jam rodės, kad galės viską pamiršti -  ją pačia ir tas dienas praleistas su ja. Jis sustojo - Aš neisiu, aš negaliu. Moteriškė žiūrėjo į jį nesupratusi jo. - Aš negaliu ten eiti, aš nenoriu matyti jos. Tyla kuri laika buvo įsiterpusi tarp jų. – Nuvesk mane pas Justę, daugiau aš tavęs nieko neprašau. Vaikas žengė kelis žingsnius į priekį, dabar jis ėjo priešai ją, bet vėl sustojo ir atsisuko į Moteriškę. – Aš ją mylėjau, mylėjau ne kaip sesę, ne kaip šuniuką, o kaip gyvenimą, jinai buvo man visas gyvenimas. Moteris žiūrėjo į žemę tik tyliu balsų pasakė: - Eime, nesustokim. Visą kelią iki upelio, kur gulėjo Justė, jie ėjo tylėdami. Įsiklausus buvo galima išgirsti kaip ant žemės krenta ašaros.

Staiga priešais save Juozas išvydo Justę, jinai jam šypsojosi. - Iš kur tu? - prabilo vaikiškas  Justės balsas. Juozas prisiminė kaip jis su ją susipažino. Tai buvo viena karščiausiu dienu 1983 metų vasara. Jis neseniai buvo atsikėlęs gyventi į visai nepažystama miestą viskas - pastatai, gatvės, žmonės - buvo svetimi. Mama visąlaik jam sakydavo, kad taip bus geriau tiek jiems, tiek jam. Tomis dienomis vaikas žiūrėdavo pro langą. Kieme žaisdavo vaikai, jie suposi ant surudijusų supynų ir kiekviena karta kildami į viršų rėkdavo aukščiau, aukščiau. Vaikas su liūdesiu žiūrėjo į juos ir dažnai prisimindavo savo kaimą, teta Sofiją ir piemenį Petrą. Jis daug kartu kalbėdavo sau patilomis, kokie buvo jam jie brangus. Juozuką mylėjo dainė Stasė. Jinai dar anuomet užkalbindavo jį, kai jis eidavo rinkti pirmųjų žemuogių. - Kaip gyveni Juozeli, eini žemuogių rinkti ar galiu ir aš su tavimi? – Taip, - visąlaik atsakydavo jis jai. Sutikęs ją jis kiekviena karta tapdavo laimingesnis. Jie tiesiog eidavo apžėlusiu pievos taku. Stasė visą kelią pradainuodavo, jos balsas skambėjo per visas pievas, per visus miško medžius. Buvo gera dabar prisimena Juozukas. Jis vėl žvilgteli į kiemą, pamato mergaitę jinai kažkuo skiriasi nuo kitų mergaičių pamanė jis. Dabar jis sekė ją akimis. Mergaitė buvo tamsaus gymio, jei buvo galima taip pasakyti, turėjo trumpus, tamsiai rudus plaukus, turėjo mėlynas akis, buvo nelabai aukšta, smulku kaulu. Tądien jinai buvo geros nuotaikos dabar prisiminė Juozukas. Mergaitė atėjusi į kiemą sukėlė sąmyšį, vaikai apsidžiaugė ją pamate. Jinai patilomis kažką pasakė ir nubėgo, paskui ją nubėgo visi kiti vaikai. Juozukas tada ilgai galvojo ką jinai jiems pasakė, kai staiga išgirdo. - Laisvė Lietuvai, Laisvė Lietuvai - ten kažkur  už kampo skambėjo vaikų balsai. Kokie jie drąsus galvojo Juozukas. Staiga pasimatė ir patys vaikai jie visi subėgo į savo namus kas lėčiau, kas greičiau. Po kelių akimirkų buvo jų nematyti. Kai tik jie sulėkė į savo slėptuves, paskui juos atbėgo du milicininkai. Jie buvo įtūžę, tarpusavio keikės ir rėkė – Prakeikti lietuvių benkartai, čia ta snarglė juos skatina, ta Justė, nu palauk aš ją viena diena pagausiu ir išauklėsiu. Kitas milicininkas tik tai nusijuokė. Palauke dar truputi jie grižo iš ten kur atėja. Vaikai juokėsi iš jų, Juozukas irgi. Tą dieną buvo Juozukui linksmesnė nei visos kitos čia praleistos. Kita diena jam žadėjo daug įspūdžių. Vaikas nelaukęs kol sutems, nuėjo miegoti. Kai pasigirdo pirmieji miesto garsai Juozukas jau buvo atsikėlęs, tėvai išsikirsite kas sau, mama nuėjo pas draugę gerti kavos, tėvas į darbą. Jiems nelabai rūpėjo Juozuko gyvenimas, bet Juozukas dėl to labai nesigrauždavo. Jis žinojo, kad jį myli dainė Stasė. Vėl už lango pasigirdo skardus vaikiškas juokas ten buvo tie patys vaikai, kurie buvo ir praeita diena. Juos ir Juozuką skyrė didele siena, bet Juozuko džiaugsmui pro jo miegamojo langą buvo viskas matyti, kas vyksta kieme. Siena buvo skirta atskirti vargšus nuo turtingųjų. Vaikai buvo vargšu pusei, o Juozukas kitoje, bet tai Juozuką labiau skaudino negu džiugino, vaikai atrodė laimingi, o jis buvo vienišas. Tądien mama grįžo anksti, pamačiusi, kad šaldytuve nebuvo ko valgyt pasakė vaikui, kad jis nueitų į parduotuvę, kuri buvo už namo kampo. Juozukas nenorėjo niekur eiti, nes tik tai čia šitoj vietoj, prie lango buvo jo karalystė. Bet Juozukas neatsikalbinėdavo mamai ir klausė jos. Vos tik jis žengė viena žingsnį į lauką jis pasijuto esąs kito žmogaus teritorijoje jam buvo  nesmagu, baisu ir nejauku. Kuo greičiau, kuo greičiau nueisiu ir tuo greičiau grįšiu mąstė sau berniukas. Kelyje buvo ramu, bet iš tolo buvo girdėti šūviai. Tai šiurpino berniuką, todėl jis dar labiau paspartino savo žingsnius. Vaikas žiūrėjo į žemę, jam rodės, kad jinai buvo šalta. Todėl jis atsitūpė ir palietė ją. Kai netikėtai prie jo priėjo Justė. Atsistojęs jis išsigando pamatęs ją. – Kažką pametei, kad ieškai - paklausė jinai. -Ne, nieko nepamečiau – atkirto Juozukas. – Mm... aišku... - kiek suabejojus pramurmėjo jinai. - Mano vardas Justė, turbūt neseniai atsikėlei  čia anksčiau tavęs nebuvau mačiusi. - Taip aš ką tik čia atsikėliau su tėvais - išsigandusiu balsu pasakė vaikas. Jis buvo išbalęs kaip sūris, bijojo pralementi nors vieną žodį. – Regis tu manęs bijai? - suabejojo Justė. - Ne aš tiesiog turiu eiti - teisinosi Juozas. - Tai koks tavo vardas?  - Juozas – pasakė jisai.
– Juozai, turiu tau pasiūlymą. Išgirdęs šituos žodžius berniukas dar labiau išsigando.
- Eime pas mane į kiemą, supažindinsiu su savo draugais, nespėsi suskaičiuot iki penkių, o tu jau būsi saviškis, eime?  Juozukas ilgai žiūrėjo sau į batus, jis buvo pasimetęs, pirmą kartą jį pakvietė kitas žmogus. Aš susiimsiu mastė Juozas, aš būsiu drąsus ir nueisiu, nebebūsiu bailys. – Gerai – tarė jisai. Vaikas nepastebėjo kaip atėjo vakaras, laikas praleistas su Juste ir jos draugais bėgte bėgo. Visi jie tokie draugiški, tokie drąsus mastė jisai. Jis pamiršo parduotuvę, mamą - jis buvo savo svajonių pasaulyje.
Prabėgo dvi savaites kaip Juozukas atvažiavo į šias apylinkes. Jis nebebuvo vienišas, jam nebuvo liūdna dabar jis turėjo pačia geriausia draugę - Justę. Jam jinai buvo viskas. Jie  grįždavo peršlapę nuo upelio vykusių maudynių užsukdavo pas Justę į namus. Jinai gyveno 5 laiptinėje. Ten buvo mažas butelis, iš vidaus prabanga nei kiek nekvepėjęs, koridoriuje visada neveikdavo nei viena lemputė, virtuvė buvo maža ir ankšta taip pat kaip ir Justės miegamasis. Jinai gyveno su mama, tėtis buvo žuvęs. Juozukas pamilo šita vieta, čia  buvo taip jauku, taip gera. Justės mamą jis visada vadindavo Moteriške. Moteriškė būdavo visada jam gera, maloni, jinai atstojo jam mamą. Dabar Justė ir Moteriškė buvo jam brangiausi žmonės pasaulyje. Jis pamiršo dainę Stasę ir jos dainuotas dainas. Kiekvieną dieną jisai lėkdavo susitikti su Juste. Retkarčiais jie bėgiodavo po miesto gatves ir iš visos gerklės rėkdavo - Laisvė Lietuvai, Laisvė Lietuvai. Mažieji patriotai - sakydavo Moteriškė. Po didžiųjų šukavimu slapstydavosi pakampėmis, kad jų nepagautų milicininkai. Patriotinis žaidimas - vieną kartą pasakė Justė.
– Juste, o tu nebijai, kad jie mus viena karta pagaus? - išsigando Juozukas. Susimąsčiusi žiūrėjo Justė į Juozuką ir atsakė: – Bijau Juozuk, bijau kartais labai, kad vienos einančios nepagautų, bet visada žinau, kad tu mane apgimtum ar  ne taip? Berniukas nusišypsojo – Taip aš tave apginčiau - pratarė jo lūpos. Vaikai dar ilgai buvo kartu iki tol kol jau pavargo ir nusprendė eiti miegoti. Su šypsena lūpose Juozukas klausė – Rytoj susimatysim Juste? – Taip, būtinai kaip aš be tavęs savo gynėjo, bet  ryt dar turėsiu nueiti pas senelę, po to galėsim vakare prie upelio susitik, kaip visada – atsakė Justė. Jie buvo laimingi, abudu galvojo apie ateinančia diena ir džiaugėsi šiandiena praleistu laiku. Juozas užmigo galvodamas apie Justę, o jinai galvodama apie jį. Juos siejo ne vien tik draugystė, bet ir pasitikėjimas, meilė. Dabar Juozukas neįsivaizdavo nei vienos  dienos be jos. Laikas lėkte lėkė. Juozukas dar valgė pietus, kai širdyje pajuto skausmą ir nerimą. Vaikas jautė kažkas atsitiko. Jis žvilgtelėjo į lauką, ten jau po truputi pradėjo leistis saulė. Vėl tas skausmas sau mintyse kartojo jisai, tai jis užplūsdavo, tai vėl praeidavo. Juozas bijojo išeiti iš namų, jis jautė jeigu jis išeis visas jo gyvenimas pasikeis, lietus lyjęs lauke vis tolino nerimo prisilietimus ir jis nusprendė laukti vakaro. Jau pradėjo temti. Jis išbėgo iš namų, bėgo kiek įkabindamas, jis jautė kažkas atsitiko Justei. Per kelias sekundes nubėgo prie upelio, prabėgo ilgąsias gatves, pušynėlį. Staiga pamatė milicininką. Jis nematė vaiko ėjo sau žiūrėdamas į kelią ir laikydamas ranką prie nosies, jis keikės - Prakeikta snarglystė sulaužė man nosį, bet nieko aš ją išauklėjau. Juozukas stovėjo sustingęs, nebuvo matyti jo akių, bet jos buvo pilnos išgąsčio. Atsikvošėjęs jis vėl pradėjo bėgti. - Juste, Juste - jis rėkė, - kur tu? Kažkas gulėjo šalia medžio. - Ne to negali būti kartojo sau vaikas. Priėjęs arčiau Juozukas pamatė Justę. Jinai gulėjo pusnuogė visa atšalusi ant aprasojusios žolės, jos akys buvo plačiai atvertos. Ją apšvietė mėnulio šviesa. Berniukas puolė prie jos, jo akys prisipildė ašarų - Juste, Juste atsikelk prašau, maldauju tavęs maldauju. Jis jautė, kad jos čia jau nebėra. Vaikas nusivilko megztinį ir apklojo šalta mergaitės kūną. Jis apkabino ją, atsigulė šalia jos ir žiūrėjo į mėnulį. Ašaros viena po kitos riedėjo iš vaiko akių. Ilgai jis gulėjo ją apsikabinęs, kol pradėjo pro truputi švisti. Jis prisiminė Moteriškę. Jis atsistojo pabučiavo Justės į kaktą. – Aš neužtruksiu nesušalk - pasakė Juozukas. Visa kelia jisai ėjo lėtai, jam skaudėjo visą kūną, atrodė, kad kažkas išplėšė puse jo. Saulės spinduliai pradėjo skverbtis pro juodą dangaus plyšį. Vaikas stovėjo šalia penktos laiptinės. Jis pavargo, pradėjo lyti, vaikas atsisėdo ant žemės, jam atrodė. kad negalės žengti daugiau nei žingsnio. Visos svajonės pranyko.