Pi klevu (II dalis)

Pirmą dalį galite rasti Scenarijai » Marius Deez „Po klevu“

    Jonas ir Rūta važiavo pagrindine miesto gatve. Pūtė šaltas vėjas, miestas buvo beveik pustuštis. Tik karts nuo karto praeidavo vienišas praeivis pro šviečiančias parduotuvių vitrinas ir gatvių žibintus. Buvo labai niūru ir šalta. Jonas jautė lengvą migdantį nuovargį kuris sėdo jo kūne. Įjungė grotuvą, ir paspaudė ant pirmos pasitaikiusios radio stoties.  Grojo ritmingą šiek tiek niūroką jazz – funk muziką.  Miestas, naktis, menkai apšviesta gatvė - Joną Nusinešė kažkokia keista nuotaika. Jam patiko taip jaustis, vairuoti ir jis atsidavė jai. Jis pasižiūrėjo į Rūta. Užuodė jos moteriškus kvepalus, Ji žiūrėjo pro langą atsirėmusi alkūne ir atrodė šiek tiek liūdnoka ir susimąsčiusi, tačiau vis dar labai žavi.
    Jie sustojo prie Rūtos namų, languose nedegė šviesa. Toje gatvėje degė tik Pora žibintų kurie švietė šalia mašinos. Muzika tebegrojo. Pro langą sklido oranžinė žibinto šviesa paliekanti iškarpytus šviesos lopinėlius ant pusės Rūtos veido, vieno jos pečio dalies Krūtinės ir kojos. Šviesa tęsėsi kol galop pasibaigė ties Jono ranka. Jis pažiūrėjo i Rūtą. Jonui ji pasirodė nepaprastai graži, ji jam visada buvo labai graži, tik šį karta ji buvo graži kitaip, paslaptinga ir intriguojanti, svetima,  kažkokia tolima ir dėl to dar labiau jaudinanti.

- Parūkom? – paklausė jis.
-Galim – atsakė ji – atsisuko ir šyptelėjo Jonui.

Jos akyse atsispindėjo oranžinė žibinto šviesa. Jonas padavė cigaretę žiūrėdamas jai į akis, ji nenuleisdama akių ir išlaikydama žvilgsnį paėmė iš jo cigaretę ir prisidegė ją,  Jonas padarė ta patį. Jis žiūrėjo į ją, žiūrėjo kaip ji išpučia dūmus į pro langą sklindančią oranžinę šviesą.
- Man gera būti su tavim Jonai – tarė ji keistu balsu.
Jis girdėjo kaip ji pučia dūmus, nebežiūrėjo į ją ir tylėjo.
- Man niekada nebūna taip gera kaip būna su tavim, supranti? Aš jaučiuosi nuostabiai, aš esu laiminga žinodama, kad tu šalia – pasakė ji.
Jis pažiūrėjo į ją, žiūrėjo tiesiai į jos nuostabias akis ir norėjo kažką sakyti tačiau sustojo. Įtraukęs išpūtė dūmus.
- Todėl mes esame tokie geri draugai Rūta – tarė jis ir nusišypsojo.
Ji šiek tiek nuleido galvą ir žiūrėdama prieš save sau po nosimi liūdnokai pasakė:
- Taip, draugai.
Jis paėmė ją už rankos, ji pažiūrėjo į jį.
- Tu mano geriausia draugė Rūta ir visada tokia buvai, aš negalėčiau be tavęs gyventi, tu esi nuostabi mergina ir pašnekovė. Be tavęs mano gyvenimas būtu kitoks, prastesnis – Tarė jis žiūrėdamas į tą nuostabią ir paslaptingą mergina ir jautė kaip jo viduje kyla kažkokia banga, jaudulys kurio jis dar niekada nejautė.
- Aš negaliu, man reikia tavęs, man reikia, kad tu būtum su manim visą laiką, būtum šalia manęs visada – pasakė ji ir stipriau suspaudė Jono ranką.
- Aš būnu su tavim, mes būnam kartu beveik kiekvieną dieną, leidžiam laiką kartu.
- Tai netoks būvimas kartu. Mes nebūnam visiškai kartu, kažkokia mūsų dalis nebūna kartu. – Pasakė ji.
- Mes būnam kartu, Rūta.
- Ne – garsiai pasakė ji – Mes nebūnam kartu kai tu išeini pas ta... – ji užsikirto, jis jautė kaip jos ranka šiek tiek virpa .
Po kurio laiko suskambo Rūtos telefonas. Jis tik dabar pajautė, kad vis dar laiko jos ranką, bet jos nepaleido. Ji išsiblaškiusi išsitraukė telefoną iš tašės.
- Mama, turbūt kažkas svarbaus - pasakė ji
  Jonas stebėjo kaip ji kalba telefonu,  vėl užuodė tuos pačius jos kvepalus ir pajautė gaivų šaltį sklindanti pro šiek tiek atidarytą langą. Jis žiūrėjo kaip juda jos putlios lūpos, kaklas. Klausė kaip ji taria žodžius, jos balsas buvo toks pat kaip seniau. Po valandėles ji baigė kalbėti.
- Man reikia eiti, mamai kai ko reikia.
- Gerai.
  Jonas pasislinko arčiau jos, ji irgi. Jonas linko arčiau, siekė ją pabučiuoti. Rūta siekė pabučiuoti jį į lūpas, tačiau Jonas pabučiavo ją į skruostą, jam patiko jausti ją labai arti. Prilietė ranka jos skruostą, ji palietė jo ranką su savo ranka. Rūta šiek tiek atsitraukė ir pažiūrėjo jam į akis.
- labanakt Jonai.
- Labanakt.
  Jis paleido jos ranką, ji išlipo ir uždariusi duris nusišypsojo ir pamojavo. Jis žiūrėjo į ją kai ji ėjo į savo laiptinę,  atidarė duris, įėjo. Sunkios durys su kodiniu užraktu užsitrenkė. Jis žiūrėjo kaip užsidega šviesos laiptinėje kai ji lipo į viršų, Jos nebematė, matė tik šviesą.