Pataikūnų gaujos ugdymas

Visuomenė ir jos nuomonė, žiūrint mano akimis, yra tarsi plastelininių figūrų sankaupa, kurią, imant iš esmės, (žinoma, ne iš karto) galima „sušukuoti“ ir nudailinti kaip tik nori. Reikia tik gabaus dailintojo, negailėti laiko ir atmesti visokias humanistų išsigalvotas ir sukurtas idėjas. Geriausiai šį meną yra buvę įvaldę visi istorijoje žinomi ir dabartiniai diktatoriai. Jie, kaip ir buvusias monarchijas demokratiškumui, taip ir rinkimines procedūras diktatoriškumui, sugebėjo paversti grynu farsu, bemaž pajuokos objektu, regimybe be jokio turinio.
Imkime diktatoriaus sukurtą rinkimų sistemą, kurią geriausiai buvo deformavęs galvažudis Stalinas. Jis rinkimus organizuodavo taip, kad biuletenius į balsadėžes galėjo mesti kas tik nori ir kiek tik nori. Žinoma, patį rinkimų farsą, atsidavę partijos idėjoms, praktiškai vykdydavo sovietiniai aktyvistai. Ir visada už partijos kandidatą „balsuodavo“ 99, 9 proc. „rinkėjų“ ir jų dalyvavimas rinkimuose būdavo labai „aktyvus“. Taigi „rinkimai pasirodė nesą tokie jau baisūs ir neįmanomi net pačiose diktatoriškiausiose valstybėse. Šį teiginį patvirtina ir tokios Afrikos valstybės, kaip Sirija, Libija, tiesa, jau apgriuvusios, ir kitos diktatoriškos valstybės. Vykusiai šiuo rinkiminiu metodu naudojasi ir Rusija, kur valdžią yra užgrobę buvę (ir tebesantys) kagėbistai.
Ne mažiau svarbi rinkiminė procedūra yra balsų skaičiavimas ir rinkiminių protokolų pildymas, kur pasirodo suminiai „rinkimų“ rezultatai. Jeigu nėra neutralumo ir tėra viena „vadovaujanti jėga“, tai šioje vietoje yra užbaigiamas rinkimų farsas ir visada rezultatai būna tokie, kaip reikia valstybinei valdžiai.
Dėl to į rinkimų stebėtojų sąrašus būna įtraukiami (saviškiai ir užsieniečiai), kurie tokiam rinkimų organizavimui yra lojalūs ir „nemato“, kad rinkimų tokiose valstybės visai nėra, o yra tik jų regimybė, po kuria patogiai yra įsitaisiusi aršiausia diktatūra.
Taip organizuojamiems rinkimams dirva yra ruošiama iš anksto, nes normalioje demokratinėje visuomenėje, kur yra daugiapartinė sistema, tokių dalykų nebūna. Jei yra partijų lygiateisiškumas, savikontrolė, bešališka teismų sistema, rinkimų visapusiškos klastotės negali būti ir nebūna. Todėl diktatoriams, norint paimti viską į savo rankas, prieš rinkimus reikia sulaužyti ir išdraskyti nusistovėjusias visuomenines sanklodas, padaryti taip, kad būtų vienas vadas, o visa beveidė visuomenė tilptų vaikiškoje (stalinistinėje) visuomeninėje schemoje „priešas ar draugas“. Ir dar prie to pridedamas menkas mažmožis – jeigu priešas nepasiduoda niveliuojamas, jis, atvira ar paslėpta forma, sunaikinamas. Dabar Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachstane ir kai kur kitur ir yra vykdomas tokių sumankurtėjusių visuomenių kūrimas. Tokios „kūrybos“ būdingi bruožai: visuomenės informavimo priemonių sutelkimas valdančios partinės kastos rankose ir informacijos griežtas cenzūravimas, teismų sistemos suniokojimas ir visiška jų priklausomybė nuo valdančios kastos poreikių, piliečių konstitucinių teisių apribojimas ir panaikinimas, panaudojant tam visokius papildomus įstatymus ir nuostatas bei policines represijas ir t. t. Valstybės piliečiai greitai pajunta, kad jų balsas „neina į dangų“, darosi abuojūs, nedalyvauja rinkimuose, mažėja jų visuomeninis ir kūrybinis aktyvumas, nes jam vystytis, klestint korupcijai ir valstybinės valdžios savivalei, nėra jokių perspektyvų.
Kaip žinia, bet koks visuomeninis procesas gali vystytis ir progresyvia linija judėti tik tada, kai jame veikia nepažeistos, dar Hegelio laikais nustatytos ir apibūdintos, dialektinės nuostatos. Marksistai, formaliai pripažindami jų buvimą, tikrovėje jas visiškai ignoravo. Kagėbistai, kurie valdo Rusiją dabar, ir kitos diktatoriškos valstybės, paveldėjo iš marksizmo pačias niekingiausias kraštutinybes ir tvarkosi pačiais netinkamiausiais metodais.
Dėl to visus pasaulio diktatorius griežčiausia bausme reikia teisti vien už tai, kad jie visuomenę pavertė mankurtais, suniokojo piliečių kūrybinį aktyvumą ir pasmerkė juos gyventi rutinoje, sustabdė natūralų ir tikrą visuomenės vystymąsi. Dėl to ir pati balsavimo, apdorotoje visuomenėje, procedūra ir be tiesioginių klastojimų, negali būti laikoma visuomenės natūralių siekių išraiška.
Diktatoriai savo antivisuomeninei veiklai pridengti naudoja visokias priemones. Šiuo metu viena tokių yra „ypatinga specifinė demokratija“, kuri, sakysime, Rusijai, Baltarusijai ar Sirijai esančios ypač reikalingos ir žmonėms priimtinos. Naudodamiesi tokiomis apgaulingomis, jokios specifikos neturinčiomis sąvokomis, jie sukuria „specifinius“ būdus, kad atvirai galėtų pažeidinėti pasaulyje pripažintas ir jų pasirašytas prigimtines žmogaus teises.