Senasis miestas

„Visi miestai pamišę, tačiau jų beprotybė- galantiška.. “

Tai buvo viena iš tų magiškų naktų. Atsirėmęs į apdulkėjusią senamiesčio sieną pasuktinę cigaretę surūko paklydėlis iš juodai balto penktojo dešimtmečio filmo. Pasitaisęs paltą ir pakreipęs nudėvėtą skrybėlę nepažįstamasis dingsta tamsos lopynėlyje, kurio nepasiekė šalimais stovintis žibintas. Dar vienas gatvių vaiduoklis. Tikriausiai ir jiems reikia įkvėpti gryno oro...

Įsivaizduoju kaip pastarieji, išvarginti apskurusių kino teatro kolonų, kartas nuo karto išžengia iš ekranų tam, kad pasinertų į šį žavų chaosą: žmonių balsai perpildytose vyninėse, maži juodmedžio staliukai, bakalėjinių parduotuvių vitrinos. „Pastatai šiame kvartale stūkso jau keturi šimtmečiai“, - istorija pasidalina teatro prižiūrėtojas ir plačiai atveria vartus.

Tai kažką primena.. ak taip! “Purpurinė Kairo rožė“- Trumpam nuklystu.. Mintys, išblaškytos fone sklindančių vienišų klarneto garsų, grįžta ten, kur joms ir priklauso. Atsisėdusi ant akmeninės atbrailos pažvelgiau į žvaigždėtą vasaros dangų. Oranžinis pusmėnulis nusileidęs kaip niekad arti. Jo šviesa skverbėsi pro tamsių ilgaamžių pastatų viršūnes. Štai dar vienas šešėlis be tikslo klaidžioja iš vieno skvero į kitą. Šioji keistuolė avėjo juodus batelius. Viens- du, viens- du. Kiekvienas žingsnis įstiraukė į urbanistinę muziką ir diktavo vakaro ritmą.

Sakykite ką panorėsite, bet negaliu nesižavėti senuoju miestu.