Vasaros dienoraštis

Sako, vasara jau persirito į antrą pusę. Turbūt tai tiesa. Matau, jog žemė vis labiau puošiasi šiluma ir  grožiu. Visa tai kviečia žvelgti giliau.
Prisipažinsiu, to labiausiai ir bijau. Kai tik metu žvilgsnį pro langą, matau miesto daugiabučių stogus, akmeninį grindinį, kuriuo kaskart  praeina ieškantis pramogų žmogus. Šilta, ramu, tačiau kažko trūksta. Visa tai kelia didį nerimą. Pilna tuštybė. Žinoma, visa tai  sugretinti su vasara gana sudėtinga. Todėl nė nesistengsiu. Romantikos gana pradžiai.
O vis dėl to. Ta laisvė. Tas išėjimas iki ir ant grindinio. Atrodo, maži dalykai. Tačiau nuo jų viskas ir prasideda. Bent jau mano vasariniai ir ne tik košmarai. Tačiau apie aš čia dabar? Kas man kelia didžiausią iššūkį, ko bijau? Neseniai sutikau vieną moterį, kurią neseniai buvo apiplėšę. Ar to bijau? Nepasakyčiau. Anądien gavau žinutę, kad saugumo sumetimais užblokuota mano sena banko sąskaita. Ar kažkas išgąsdino? Vėlgi – nepasakyčiau. Gal kažkas, kaip mažytė tikrovės dulkė ir nugrimzdo kur nors laiko pakely.
Nors ir keistos šios mintys, tačiau jos ne apie tai. Žinoma, apie kažkokią baimę, kažkokį vasaros pliuralizmą, karštį ir viską kartu. Galbūt visa tai ir suponuoja svarstymą ar kažką panašaus. Baimę, ar kokiu kitokiu vardu pavadintą procesą. Ir vis labiau artėju prie tikslo. Šį kartą- minčių tėkmės. Šalia vasaros  dovanojamo džiaugsmo žvelgti giliau, matyti prasmingiau, prisimenu vieną erdvę. Aeropagas. Kažkada graikų kultūroje šis žodis reiškė valdžią, teisingumą. Vietą, kurioje galima prabilti taip, kad išgirstų. Bent jau tais laikais. Šiandien man šis žodis sietinas su pradžia, žvilgsniu, nuo kurio prasideda žodis. Taip, vasara dovanoja naujas galimybes. Net ir tas, kurių bijau labiau, nei pasikėsinimo ar susidorojimo. Tai liečia ne išorę, bet vidų. Žmogų. Tą daugio vienetą, kurio keli tūkstančiai šiandien, nė kiek tuo neabejoju, praėjo pro mano langą. Šiandien vieta prabilti – vidus. Tačiau ten patekti sudėtinga, kartais net beprasmiška. Panašiai, kaip tiesos išraiška ir jos ieškojimas areopage. To labiausiai bijau. Pavadinsiu vardu: bijau nežinomo dievo žmogaus viduje. To praeinančio. Tik ar atrandančio ir bandančio atrasti. Juk nėra didesnės beprasmybės, kaip nepažinti savęs savyje. Visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tik ar tas panašumas dar gyvas? Panašūs tiek, kiek tikime. Kiek Dievo Meilės vardas gyvas. Panašūs tiek, kiek išėję galime sugrįžti. Ne kur kitur, kaip tik į savo vidų. Vien tik išorė ne tik apgaulinga, bet ir nuodinga. Bet koks žmogui išoriškas apreiškimas padaro žmogų svetimą pačiam sau. Štai, kur dabartinio žmogaus areopagas: ar viduje dar yra tiesos, ar Jėzaus vardas, atveriantis panašumo į Kūrėją duris, dar gyvas? Dievas yra tiesa. Ir žmogus be Dievo negali sudievėti. Jis lieka mažų mažiausiai vienišas kaip oda be kraujo. Ta uždarumo perspektyva atima santykio autentiškumą.
Norisi dairytis ir nematyti. Norisi aprėpti tolius, bet nejusti savo kiemo pulso. Vasariška pašvaistė, ar ne?
Vienaip ar kitaip drąsos suteikia viltis. Kalbėti ne žodžiais, bet buvimu. Laike, erdvėje ir dabar, kartais išeinant tam,  kad atrasčiau. Ne tik kalbėjimą, bet ir gyvenimą, ne gatves, bet širdis. Vienaip ar kitaip, nėra nuostabesnio ir paslaptingesnio laiko už vasarą. Galbūt ji jau ir persirito į antrą pusę, o gal tik į naują galimybę...