Kai pamatai

Ir sėdi jis ten
Nepardavęs ir neiškeitęs,
Nepametęs, nepasiilgęs.
Jis tiesiog sėdi, gal net nekvėpuoja.

Senasis sargas jį stebi -
Nepasitiki, nenori tikėti,
Bet kiekvienas jo judesys
Išdžiūsta, kaip dažai.

Žmonės jo vengia
Bijo, apeina, panaikina
Jis per daug kitoks
Per daug ramus:
Kur gi ugnis
Kur gaisras
Išdžiovinsiąs jūras
Padegsiąs žemę?...

Jis užmerkia akis
Ir nulipa nuo kryžiaus.

Laikas namo, tėve.