Žmones

Nejaučia ir negirdi.
Jie stovi ir laukia,
Kol byla bus išgirsta.

Miegok, mažyte,
Tu nekalta, o žodžiai
Vien vėjas

Tai praeis.

Bet dažnai jie ateina
Vingiuotais keliais
Ir išneša baldus iš sapnų.

Ša! Girdi? Girdžiu
Vakar dienos meniu!

Juk jie save plakė
Paleisk juos, tau tik buvo baisu
Suprast

Kad žmonės tokie.

Vien kančia paverčia
Mus žmonėmis.
Ji suteikia mums siela
Ji parodo viską
Atiduoda laimę
Ir praneša:
                  Hallelujah!

Evangelija jau parašyta
Ir natos surikiuotos.

Bet tu grok, kaip grojai –
Vis vien mes niekur neinam.

Nejaučiam, nematom, negirdim
Tik milžinus paleidžiam
Nuo grandiniu –
                        Šiaip, kad būtų
                                              Linksmiau.