Tuštuma

Liepų žydėjime
sutikau
kvepiančią nežinią.

Skendau žieduose,
nenorėdama grįžti
į pilką gyvenimą.

Ramiai svyravo šakos
bylodamos
Tavo buvimą
Danguje.

Nejučia sumindytas vabalėlis
virto begaliniu sielos skausmu.

Tuštuma baisesnė už nemigos naktį
apsiautė mane juodais sapnais,
palikdama gelsvą
lyg liepų žiedai
vienatvę...