Prieš dvyliką dienų...

Prieš dvyliką dienų,
už mano durų
sustojo tavo akys
marmurinės.

Jos buvo šiltos -
dar tebejaučiu
jų spindesį
tarp rudenio arimų...

Kažkas (labai toli)
sustabdė laiką,
belaukdamas naujos
užgimstant meilės.

Apkabinau tave,
sakei - nereikia...
Grįžau namo...
ir gimė šitos eilės...