5 įrašas.Meilės fanatikė

Ryte, kaip bebūtų keista švietė saulė. Tai supratau net neatsimerkus, saulė stipriai švietė į mano akių vokus ragindama keltis. Vis dar buvau užsimerkus. Pradėjau galvoti kur esu, nes tikrai nemiegojau savo lovoje - jaučiau visas lovos duobes savo nugaroje. Kelias sekundes pasikankinus šiuo klausimu, nutariau atsimerkti. Keletą kartų pamirksėjus ir susinormalizavus vaizdui akyse galėjau pasakyti, jog gulėjau Dafnės kambaryje. Praėjo gal minutė, bet aš net nepajudėjau, tik laksčiau akimis nuo vieno taško iki kito. Apžiūrėjus kambarį pradėjau atsiminti. Dafnės gimtadienis... Bet daugiau nieko neatsimenu. Įnirtingai galvojau ką aš jame veikiau, su kuo atėjau... bet nieko! Nesupratau kas darosi su mano galva, kaip galima pamiršti kas įvyko vakar. Pagaliau vieną detalę atsiminiau, atėjau čia su Gruode. Atsidusau ir nutariau pagaliau pajudėti. Apsiverčiau ant kito šono ir pamačiau tikrai ne tą ką tikėjausi pamatyti. Šalia manęs gulėjo Nikas! Aš gulėjau vienoje lovoje su Niku! O, Dieve prašau, prašau, kad nieko nebūtų nutikę... Jis buvo be marškinėlių, nutariau pažėti ar jis ir be apatinių. Jau buvau prignibusi antklodės kampą ir ruošiausi jį atidengti, bet staiga kažkas pasibeldė į duris. Nuo to garso net krūptelėjau. Greitai sprukau iš lovos ieškodama ką apsirengti, ačiū Dievui buvau bent jau su apatiniais. Maldavau visų aukščiausiųjų, kad ir vakar būčiau buvusi su jais ir nė vienu drabužiu mažiau! Bet staiga mano svaičiojimus apie rūbus nutraukė nepakeliamas galvos skausmas, lyg peiliai būtų bedę tiesiai man į smilkinius. Akyse pasidarė žalia, o po to numirgėjo iki juodos spalvos. Mane išpylė šaltas prakaitas. Pasigirdo dar vienas nežymus beldimas į duris. Ausyse spengė, beveik nieko nebegirdėjau tik paklaikusios širdies dūžius. Visiškai nebevaldžiau savo kūno. Išgirdau kaip atsidaro durys ir į kambarį įėjo kažkoks žmogus.

- Vika?!, - sušuko nerimastingas žmogaus balsas ir pamatęs kaip atrodau priėjo prie manęs, - ar tau viskas gerai?

Šiuo metu tikrai negalėjau su kažkuo kalbėtis, nes aš buvau susikaupusi tik į tai kaip nenugriūti. Neaiškus žmogus mane papurtė už pečių, pamatęs, jog visiškai nereaguoju pasodino mane ant sofos. Vis dar buvau apdujusi, bet akyse ir ausyse po truputėlį traukėsi migla. Rūke pradėjo aiškėti žmogaus veido kontūrai. Porą kartų pamirksėjus atpažinau neaiškios žmogystos veidą. Tai buvo Erikas. Negalėjau patikėti, jog būtent jis stovėjo prieš mane. Kodėl jis su manim kalba? Apsimečiau, jog aš vis dar nereaguoju ir mikliai bandžiai sumastyti ką jam atsakyti, bet jis prabilo pirmas:

- Vi, kaip jautiesi? Ar tau viskas gerai? - nuoširdžiai susirūpinęs jis paklausė.

O aš vis dar tylėjau kaip žuvis ir galvojau ką jam galėčiau atsakyti. Nesulaukęs mano atsakymo jis vėl prabilo:

- Ei, ar girdi mane? - jis teiravosi lyg kokios beprotės. Bet turbūt buvau panaši į ją. Išties buvau be proto - visiškai neatsimenu ką po velniais veikiau šiame kambaryje su Niku ir apskritai ką veikiau. Galiausiai nesulaukęs mano atsakymo Erikas apsisuko link durų ir tarė:

- Einu atnešiu tau vandens.

Tik užsidarius durims aš greitai pakilau nuo sofos. Ir vėl per greitai - apsisuko galva, teko delnu atsiremti į sieną, jog nenugriūčiau. Bet šįkart viskas baigėsi greičiau. Greitai pasičiupau savo suknelę, bet pastebėjau, jog ji visa šlapia, nors imk ir gręžk! Pauosčiau ją - ji buvo permirkusi nuo šampano. Atsidusau, kiek dar reikės išspręsti „ką aš vakar veikiau? „ mįslių. Pradėjau raustis Dafnės spintoje. Ir netikėtai radau savo pačios drabužį. Atpažinau jau senai regėtą, iš Egipto gautą margą suknelę. Prašiau Dafnės ją sunaikinti, o ji ją pasisavino. Vėl atsidusau, nors man atrodė, jog mano plaučiuose oro nepadaugėjo. Neturėjau iš ko rinktis - apsivilkau rastą suknelę, kuri turėjo būti sunaikinta ir ypač tokiais atvejais. Ją man buvo padovanojęs Erikas. Vien apie jį pagalvojus kaskart iškyla skaudūs prisiminimai. Pažiūrėjus į veidrodį supratau, jog vaizdas nėra toks klaikus kokį įsivaizdavau. Bet aišku po akimis buvo nenuvalyto blakstienų tušo žymės, plaukai buvo panašūs į kupetą, o ir pačios nuotaika buvo negeriausia. Staiga išgirstu, kaip sugirgžda durų rankena ir mano širdis nukrenta kažkur į kulnus. Durys prasidaro ir pamatau Eriką - su vandens stikline. Jis šiek tiek sutrinka pamatęs, jog esu kitoje kambario vietoje ir turbūt dar labiau sutrinka pamatęs ką aš vilkiu. Jis prieina prie manęs ir nieko nesakydamas tiesia stiklinę į mane. Drebančiomis rankomis ją paimu ir galų gale šiandien pirmą kartą prakalbu:

- Ačiū. - padėkojau, pasirodo mano balsas ganėtinai užkimęs, po velniais ištikrųjų ir ką aš vakar veikiau, gal visą gimtadienį graužiau varveklius?

Jis tik palinksėjo ir išėjo iš kambario. Pagaliau širdis vėl buvo savo vietoje. Keletą kartų gurkštelėjau šalto vandens, jis skaudžiai nuvilnijo mano gerkle, bet tuo pačiu ir atgaivino. Pasigirdo atodūsis. Atsiminiau, jog šiame kambaryje esu ne viena. Atsisukau ir mano laimei Nikas dar nebuvo pabudęs. Nutariau pagaliau žvilgtelti po antklode. Giliai įkvėpiau ir pasiruošiau blogiausiam. Pakėliau antklodės kampą ir pasimatė tamsiai mėlyni džinsai - Ačiū Dievui! Vėl jį užklojus šiek tiek nusiraminau. Tikiuosi taip ir buvo kaip galvoju. Tiesiog nebeužteko vietos gultis ir... Dafnė pasiūlė jam miegoti su manimi. Taip, tikriausiai taip ir buvo. Šiek tiek pamankštinau kaulus ir nutariau eiti ir susirasti Dafnę. Atidarius kambario duris pasimatė, jog visi dar išlūžę. Perlipau per vis dar miegančius kūnus ir užsivirinau puodelį kavos. Bute visiškai nieko nesigirdėjo, nutariau apžiūrėti visus kambarius. Apžiūrėjus juos supratau, jog Erikas jau išėjęs. Grįžau į virtuvę ir pradėjau gurkšnoti kavą. Galvą nemaloniai spaudė, tad nutariau kavą išgerti lauke. Grynas oras šiek tiek nuramino, bet vis dar mane kamavo didelis klausimas ką aš vakar veikiau. Iš silpnumo, drebančių rankų ir nepakeliamo galvos skausmo supratau, jog mane aplankė stiprios pagirios, vadinasi gėriau. Ir ačiū kažkam, kad nevėmiau. Nekenčiu to dalyko. Ir kokio velnio Erikas bendrauja su manim? Ir kodėl aš jam padėkojau? Reikėjo jį pasiųsti. Belaukiant kol visi atsibus ir papasakos ką aš veikiau, mėgavausi saulės spinduliais, kurie maloniai mane ramino.