2 įrašas.Meilės fanatikė

Įbėgusi į namų vidų, atidariau mamai priekines lauko duris. Mama stovėjo su trimis prigrūstais maisto produktų maišais. Tai man priminė prieš Kalėdas visuotinę pirkimo maniją, o dar vieno maišo viršuje pamačiau mandarinų - vaizduotė iškart sustiprėjo.

- Viktorija, - tėvai visuomet į mane kreipdavosi pilnu vardu, - ko čia stovi, imk vieną maišą, - nervavosi mama.

- Ak, taip. - Ir paėmiau vieną iš sunkiausių maišų. Tempiau jį per visas - 8 laiptų pakopas.

Grįžau į virtuvę, pradėjau išiminėti pirkinius, vieną po kito, nuo vištienos iki sulčių. Mama jau vaikščiojo už manęs, o aš mintyse bandžiau užregzti šneką apie Dafnės gimtadienį.

- Mama, - tyla, - mama!

- Ką? - Tyliai teatsakė. Atsisukau į ją, o ji skaitinėjo prekių čekį.

- Žinai, šiandien Dafnės gimtadienis…, - sukinėdama pėdą ir laikydama už nugaros rankas, šnekėjau.

- Mhm, - jokio susidomėjimo nerodantis atsakymas mane nudžiugino.

- Tai aš gal galėčiau eiti į Dafnės gimtadienį? Šeštą valandą?

- Na, gerai, - puiku gavau sutikimą, po neilgos pauzės mama vėl prabilo:

- O ką dovanosi, kada grįši?, - Turbūt atsiminė savo, kaip mamos pareigas.

- Dar tiksliai nežinau, gal su Gruode ką sumąstysim, o grįšiu vėlai vakare arba rytoj…- Paskutinį žodį taip tyliai ištariau, jog pati vos girdėjau. Tėvai baisiai nemėgdavo jei kur nors nakvoju.

- Rytoj? - Vis dėlto mama išgirdo.

- Na, nebūtinai.. - Pradėjau gintis.

- Geriau pagalvojus, kas tave naktį parveš? Ryt turėsiu jau eiti į darbą, o tavo tėvui irgi reiks eit anksti miegoti. - Užuodžiau gerą naujieną.

- Nakvok.

- Ok. - nuoširdžiai džiaugiausi.

Nė nenorėjau įsivaizduoti jei vakare reiktų grįžti namo, visai prakvipusia alkoholiu ir cigaretėmis. Aš neberūkau, bet Dafnė traukia kaip kaminas. Nežinau kiek dar atsilaikysiu, kai aplink visi rūko. Iš svetainės pasigirsta mamos balsas:

- O, šaunuolė…jurgynai… - Girdžiu tik mamos liaupsinimų nuotrupas lipdama į savo kambarį.

Ką rengtis? Gražiai ar patogiai? Šiandien - būsiu graži. Susiradau senai kada beužsidėtą, juodą suknelę. Trumputė, paprasta, bet skoninga - pamaniau sau. Užsimoviau kūno spalvos pėdkelnes, užsivilkau suknelę ir nutrypčiojau prie veidrodžio. Net nesitikėjau išvysti to ką pamačiau, sakyčiau tikrai neblogą rezultatą.

- Vau, - pati save pagyriau.

Gal per puošnu? Gal net pačią Dafnę aplenksiu? Negražu gi šitaip, juk jos gimtadienis. Hm, manau paieškosiu ko nors kuklesnio… Mano svaičiojimus apie puošnumą ir kuklumą pertraukia SMS:

Labas dar karta tai varai pas Dafne ar ne? Beje vakarelis prasideda anksčiau 17h. Varai? Prasau varyk.

Ir vėl nuo Gruodės. Visai pamiršau, jog net neparašiau jokio sutikimo ir net nepasipildžiau sąskaitos. Greitai nubėgu iki virtuvės, ant stalo randu papildymą. Greitai paskambinu, viską surenku ir - sąskaita papildyta 10 litų. Na štai, puolu atrašyti:

Gruode, labas, sry, kad taip greit neatrasiau, neturejau saskaitoj, zinoma kas per klausimas, zinoma varau! Tik niekaip negaliu išsirinkti ka rengtis? Galvoju apie savo ta juoda suknele tik bijau, kad nenugaleciau savo groziu Dafnes;D

Paspaudžiu siųsti. Dar kartą perskaitau gautą žinutę ir man topteli. Anksčiau! O varge, nespėsiu turiu tik pusvalandį! Kol pasiimu reikalingus daiktus, mano mintys lekioja nuo to ką dovanosiu ir nuo to ar spėsiu, ir dar retkarčiais - ar man verta persirengt… Greitai pradedu šukuoti savo tamsiai rudus, beveik juodus, ilgus plaukus. Dabar plaukai stovi tikrai ne kaip kupeta, sakyčiau visai neblogai. Supurškiu plaukus putomis, papurenu juos ir kimbu prie makiažo. Greitai veidą perbraukiu pudra, o akis padažau tušu. Viskas. Staiga suvirpa telefonas kitame kambaryje. Nukulniuoju prie jo.

Baik bajerius, niekas nekaltas, kad tu grazesne;D Renkis ja, ji tikrai tau tinka, tik paskubek, susitinkam prie jos namu, iki.

Šypsodamasi žinutę perskaitau du kartus. Nutariau sutaupyti laiko ir neatrašyti. Skubomis susirandu batelius ir rankinę. Pribėgusi prie veidrodžio padarau paskutinius savo išvaizdos štrichus, pasikvepinu, giliai įkvepiu ir šūkteliu:

- Mama, aš jau išeinu!

- Gerai, laimingai, turėk įsijungus telefoną!

- Aha, būtinai!

Išeinu iš namų ir greitai pėdinu į stotelę. Autobusas po dešimties minučių, pagalvoju ar nieko nepalikau, ar neužmiršau…Na ne, lyg ir nieko. DOVANA! Aš neturiu dovanos, o Šventas Dieve! Neturiu jos! Bet autobusas bus čia už dešimties minučių, jokiu būdu nespėsiu. Šaunu, šaunu, Vika, kaip visuomet tau atsitinka geriausia kas gali nutikti - sarkastiškai griaužiau save viduje. Nežinodama ką daryti, paskubomis rašiau žinutę Gruodei:

O Dieve, Gruode! Ka daryt?! Pamirsau Dafnei dovana, o laiko liko labai mazai!

Isteriškai suminkau išsiuntimo mygtuką. Sakyčiau super greitai gavau atsakymą:

Nesinervink viskas ore, nupirk kokiu geliu, o mano dovana bus nuo musu abieju, sutariam, po to jai tau bus nepatogu, pinigus galesi atiduoti;) Tik paskubėk.

O Gruodė, ji tikras išsigelbėjimas. Mano išsigelbėjimas buvo ir neseniai atsidariusi mažytė gėlių parduotuvė, netoli stotelės. Greitai nubėgu iki jos ir paprašau:

- Gal turit ką nors gražaus iki 30 litų? - uždususi ir šnopuodama klausiu pardavėjos.

- Žinoma: puokštės, rožės, tulpės… - Pradėjo vardinti gėlių pavadinimus, kuriuos vos išgirdus vėl užmiršau. Greitai nužiūriu prekystalį ir už mano akies užkliūna maža, daili, marga puokštelė.

- Duokit man tą už 25 litus puokštelę. - Patenkinta savo greitumu išrėžiau.

- Puikus pasirinkimas - daili, neperkrauta. Prašau. Viso geriausio. - Saldžiai atsisveikina ir nulydi žvilgsniu.

O aš greitai sprunku pro atsidariusias duris. Oras pakankamai šiltas nors ir nebuvo saulės visą dieną. Nupėdinu iki stotelės, mano laimei - suspėju į autobusą. Pradedu dardėti iki reikiamo taško.