Rašyk
Eilės (75029)
Fantastika (2211)
Esė (1514)
Proza (10624)
Vaikams (2524)
Slam (50)
English (1155)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sofija nusivedė mane į savo namą, iš lauko nieko nesiskiriantį nuo kitų, bet viduje! Įėjome į nedidukę virtuvę, viskas kaip paprastai, gal tik viryklė elektrinė. Už masyvių durų buvo tarsi koks tambūras, ten persirengėme gumuotais kombinezonais. „ Jie sterializuoti, juk einame į šiokią tokią laboratoriją“, Sofijos akys šelmiškai žybtelėjo ir įžengėme į tikrą chemijos pasaulį. Stelažuose stovėjo daugybė kolbų, retortų ir mėgintuvėlių. Ant rūgštimis išėsto stalo galingas „Zeiss“ mikroskopas, dezintegratorius, centrifūga, nusėsdintuvas, susiraitę destiliatorių vamzdeliai, bunzeno degikliai, įvairūs stovai laboratoriniams indams, žodžiu, kaip mokslinio tyrimo centre. Virš stalo kabojo bešešėlinis operacinės žibintas, šalimais dūmtraukis traukos spintai, darbui su pavojingais reagentais. Ir daugybė mokslinių knygų spintose rusų, anglų, vokiečių kalbomis.
- Kaip jūs gavote tokią įrangą? - Stovėjau suglumęs, - ir dar tokiame užkampyje, kur net maisto prekių parduotuvės nėra!
- Verčiamės savo jėgomis, daug ką pagamino Borisas, jis stiklo pūtimo dirbinių fanas, kas iš metalo, tai jau Matvejaus darbas, kai ką nugvelbiau iš buvusios darbovietės, kai mane nurašė į kapus. Tarp kitko, oficialiai esu mirusi, net ir pažymą turiu, taip kad kalbate su vaiduokliu! Ar nebaisu? - Sofijos akys juokėsi.
- Kaip tai mirus? - Išsižiojau, - juokaukit žmoniškai....
- Paprsčiausia situacija, kai Borisas mane pasiėmė iš ligoninės, gydytojas išrašė mirties liudijimą ir nusiėmė atsakomybę, nes gyventi buvo belikę kelios valandos, praktiškai jau buvau klinikinės mirtes glėby. Fiodoras Michailovičius apkarstė visokiomis lašelinėmis ir nugabeno pas senolį. Tik nieko iš to nepamenu, ligoninės reanimacijoje du mėnesius buvau komoje... Po to pusę metų mokiausi vaikščioti ir kvėpuoti. Kas jus stebina? Ilgai kankinama plaučių ligos pripratau kvėpuoti taip, kad kuo mažiau kankintų skausmai, o kai Prochoras mane „pataisė“ teko mokytis iš naujo. Bet gana apie tai, negadinsiu jums nuotaikos, eime į sandėliuką.
„Sandėliukas“- patalpa už laboratorijos buvo prikrautas įvairaus dydžio butelių ir dėžių dėželių tvarkingai sukrautų iki pat lubų. Įjungusi šviesą Sofija parodė į kampe pūpsantį didžiulį butelį pintame krepšyje.
- Štai jis, nuo jo ir pradėsime...
- Nieko sau vaišės nusimato!
- Cha- cha- cha, jūs tikras jumoristas! Ne, šito skystimėlio ant stalo nedėsime, tai į jūsų automobilio kuro baką, užteks gamtą teršti! Nors galite jį ir gerti, nieko blogo jums nenutiks, pagamintas iš visiškai nekenksmingų augalinių medžiagų, tai ne benzinas.
Perpylėme žalsvą skystį į kibirą, jis silpnai kvepėjo lyg tai burokais, lyg tai silosu, ar kokiomis laukų žolelėmis.
- Ar nebus kokios reakcijos su bake jau esančiu kuru? Gal variklį sugadinsiu važiuodamas tuo skysčiu, - nepatikliai žiūrėjau į kibirą.
-O ar galima sviestą išsviestuoti? Nejau manote kad senolis jums leis tuo smirdalu- nafta, gamtai kenkti? Jūsų bake jau senai benzino nė lašo nebėra, iš senolio išmokome gaminti šį biokurą, kuris visai nekenksmingas aplinkai. Ar nepasirodė keista, kad Fiodoro traktorius neturi įprastos dyzelinio kuro smarvės? Tai jis pirmas ir gavo pamoką kokį kurą reikia naudoti, aš tik padariau analizę, o Ivanas Dimitrievičius užsiima naujų augalų veislių, turinčių reikalingų komponentų, išvedimu. Jei žmonės jį pradėtų naudoti, gamta iškart atsigautų, bet... Naftos magnatai nė už ką to neleistų ir ne tik pas mus, užsienio kapitalas daug kur laikosi naftos gavyba. Manote jie sutiktų atiduoti savo milijardus vien dėl meilės gamtai?
-Bet gal tai skirta tik traktoriaus varikliui, o maniškis iškart „užsilenks“?
-Priklauso kokiu santykiu jį atskiesite, juk tai koncentratas. Štai jums šiuos tris litrus reikės atskiesti  trisdešimt litrų aktyvuoto vandens, o į traktorių reikėtų tik dvidešimties.
-Vanduo į automobilio baką? Aš dar ne beprotis! - Kartą Staska man pasakojo kaip originaliai sugadinti automobilio variklį, tereikia šliūkštelėti vandens į kurą ir amen, gali jį mesti lauk!
-Jūs pabandykite, jei kas nors nutiks mašinai, mes jums naują tokią pat nupirksime, - Sofija vėl šelmiškai šypsojosi. Supratau kad tai jau ne kartą išbandyta ir, matyt, pasiteisino. Statinėje atskiedę biokurą supylėme jį į automobilio baką. Užvedžiau variklį ir išgirdau jo tylų gaudimą. Variklis dirbo puikiai! Dar netikėdamas apibėgau mašiną ir pauosčiau išmetamas dujas- jokio atidirbusio kuro kvapo, tiesiog lengvutis garas, kaip ir turi būti šaltą žiemos dieną.
-O dabar paieškosime ko nors šventiniam stalui, - Sofija vėl nusivedė mane į savo namus, tiktai dabar jau į rūsį. Tvarkinguose stelažuose besiilsinti gausybė butelių mane nustebino.
-Turbūt kiekvieno latrelio svajonė apsigyventi tokiame rūsyje, - pajuokavau.
-Dauguma šių indų turinio dar tik brandinama, tikrą originalų skonį ir bukietą jie įgis po kelerių metų, nors  šis tas yra ir vartojamo. Paimkite šiuos du butelius nuo viršutinės lentynos ir dar tą iš apačios, turėtų būti kaip tik.
Paėmiau pūstašonius, nemažiau kaip litro talpos indus be jokų etiketčių ar užrašų. Ir kaip ji žino, kur kas randasi? 
Fiodoro namuose mus sutiko vos ne ovacijomis, ypač vyriškoji pusė. Stalas, kaip visada gausus valgiais kurie žadino apetitą. Vera su Nastia turbūt sukosi vilkeliu, kol visko tiek prigamino.
Susėdome užstalėje ir, nepaisant mano protestų, vėl atsidūriau ant krėslo, kaip koks varduvininkas.
-Draugas Arūnai, - Borisas nudaužė laką ir atkimšęs vieną butelį pripildė taureles, - žodis jums, kaip šio vakaro kaltininkui!
-Bandysiu laikytis tradicijų, už senolį! – Paskelbiau atsistodamas. Visi sukilo ir susidauždami taurelėmis linkėjo Prochorui sveikatos. Vėl gavau nustebti. Gėrimas buvo švelnus ir tuo pat metu kažin kaip keistai svaiginantis, pasijutau tarsi plaukčiau kisieliuje. Staiga visos detalės išryškėjo, o klausa tapo tokia aštri, kad būčiau išgirdęs uodą už kilometro. Vien gaminant tokį gėrimą būtų galima uždirbti milijoną!
-Sofija, jums šį gėrimą atsiuntė angelai? - Paklausiau sėsdamasis.
- O ne, tai tik žemiškų gėrybių perdirbimas laikantis senovės mokslo pasiekimų, beje, receptą kažkokioj pelėsiais apaugusioj knygoj atkasė Vera Ivanovna, jai ir dėkokite.
- Na, tos molinės lentelės nebuvo apipeliję, gal tik sunku jas buvo iškrapštyti iš po tūkstantmetį saulėje džiovinto dumblo. Dirbau tada prie Eufrato, taip sakant, civilizacijos lopšy…- Vera svajingai atsiduso, prisiminė savo jaunystės dienas. - Norėčiau dar kartą pamatyti tą šalį, kur tiek daug paslapčių! O kad žmonės jų būtų nenaikinę, kiek dabar turėtume žinių apie kurias net nenutuokiame… Gal būt senolis kaip tik ir naudojasi tuo mokslu, gal jis kažkokiu būdu atrado senai pamirštą tikrą ryšį su gamta?
- Jūs manote kad tai jau kadaise buvo, na tas “glostymas”?
- Žinoma! Tiesiog tai tikrasis ryšys su gamta, juk žmogus gamtos valdovas, jūs ką, biblijos nesate skaitęs? - Ivanas mojavo tuščia taurele. - Tik va, mes tai suprantame visai atvirkščiai, galime naikinti, medžioti, kasti viską kas papuolė ir deginti! Argi valdovai šitaip turi elgtis? Ar žmonės neturėtų saugoti ir mylėti savo valdų ir pavaldinių? Visa gyvoji ir negyvoji gamta lenkiasi žmogui, paklūsta jo valiai, tereikia trupučio pastangų tai pastebėti.
- Sutinku, bet dabar jau sunku būtų išsiversti pavyzdžiui be elektros, o kad ją gautume reikalingos didžiulės elektrinės...
- O ar bandė kas nors išmatuoti kiek elektros sukuria žaibas, arba medžių elektros lauką? Turbūt žinote, kad kiekvienas medis tai nedidelė elektrinė ir ta energija visiškai nepavojinga gamtai, tiesiog žmonių mokslas kažkuriuo istorijos momentu pasuko ne ta kryptimi. Vietoj to, kad imtume naudoti pačios gamtos mums sukurtus turtus, mes ją puolėme niokoti ir griauti, sakydami, kad apvaldėme „laukinę“ gamtą! Pasvajokime, jei bent trečdalis žmonijos būtų tokie kaip senolis, ar mums reikėtų cheminių vaistų ir naftos?
- Arūnai, - Veros žvilgsnis tapo griežtas ir skvarbus, - žmonija jau buvo kartą nusivažiavusi su savo nevaldomu išdidumu ir kvailybe. Mokslas buvo pasiekęs daug daugiau nei dabartinis, tiek medžiagų sandaros, ar genetikos srityse, bet, kaip ir visais laikais atsirado tokių, kurie vietoj kūrybinės jėgos pasirinko griaunamają. Pabandė sunaikinti savo „priešus“, bet susinaikino patys save ir tada mokslas žuvo, arba buvo uždraustas. Išliko mažos salelės trupinių išmėtytos po visą pasaulį. Truputis medicinos Kinijoje, metalų apdirbimas Indijoje, matematika ir astronomija Amerikoj, na ir dar po lašelį kiekvienoje tautoje. Mes dabar tai vadiname magija, kokia nesąmonė!
- Nusiramink Veročka, geriau paragaukime to senojo mokslo pasiekimo vaisių! - Fiodoras pripildė taureles, - už tai kad nauja, tai gerai užmiršta sena!

Keisti žmonės, ką ir bekalbėti, o Prochoras išvis nesuprantamas. Kas jis per vienas? Jei jau žmogus turi tokių sugebėjimų, kam jam slėptis nuo visų? Mano manymu jis turėtų visus mokyti naudotis tokiomis galiomis, kad ir ne visus, bent jau dalį žmonijos. Nors... Turint tokių sugebėjimų daugelis norėtų juos panaudoti piktam, tik pamanykit- pakeisti metalą, iš geležies pagaminti auksą! Kaip mat atsirastų tokių kurie norėtų tapti pasaulio valdovais ir kitus paverstų vergais.
Staiga taip siaubingai suskaudo galvą, net supykino, kas per velniava, gal po nesaikingų vaišių? Akyse pasipylė juodos snaigės, jutau kad netenku samonės...

-... ei, gana gulinėti, jau greit pietūs, o jis čia drybso bambą išvertęs! - Fiodoras negailestingai tąsė už peties, - pabusk ir dainuok, kaip sakydavo mano močiutė!
- Bjauriai jaučiuosi, leistum ramiai numirti, ar ką... - Ir tuo pat metu pajutau kad savijauta puiki, jokio pykinimo, galvoj šviesu, o kūnas toks lengvas, rodos, galėčiau skraidyti!
- Cha! Susiruošė jis mat mirti, tik pamanykit! Tiek pailsėjus mirti dar ankstoka, pusantros paros pūtei į akį, bent nusilengvink, ar gal basoną atnešti, - šaipėsi.
Pašokau iš lovos:
- Kokios dar paros, ką čia tauzyji?
- Va tokios, mat šiandien, kaip ten bebūtų keista, pirmadienio rytas, o gulei tai šeštadienio vakarą, jei atmintis neapgauna...
- Kas, po perkūnais... Tu čia ką, taip juokauji? Na pasijaučiau blogiau ir, matyt kiek pramigau, bet tik jau ne visą parą!
- Renkis, eime, prie stalo radijo paklausysim, gal tai tave atves į protą.
Greitomis apsirengiau, nusiprausiau ir kartu su Fiodoru nuėjome į virtuvę. Palinkėjau Verai labo ryto, sėdau už stalo ir ėmiau tepti sumuštinį. Radijo stotis „ Švyturys“ transliavo kažkokią muziką.
- Kaip jauties? Barzdelė tai nemenkai pažėlė, gal jau ir dalgį reiks traukti, - vis šaipėsi Fiodoras.
- Kai gerai palaistai, gerai ir želia! - Bandžiau pajuokauti.
Tuo metu muzika nutilo ir pasigirdo diktoriaus balsas: „ Dabar Maskvoje dešimt valandų trisdešimt minučių, skaitome pirmadienio, gruodžio dvidešimt antrosios dienos žinias... „
Kažkas garsiai barkštelėjo, a, tai peilis man iškrito iš rankos. Užtirpo pakaušis, tikrai visą parą atmiegojau, ne, dar daugiau! Kas čia dedasi?! Išgirdau kažkokius neartikuliuotus garsus, kažkokį kriuksėjimą. Akimis paieškojęs pamačiau Fiodorą ranka prisidengusį burną ir išraudusį kaip buroką, iš akių jam tekėjo ašaros. „Užspringo, vargšelis, reikėtų per nugarą stuktelėti.. „ Už nugaros kažkas ėmė kvatoti visu balsu, atsisukau ir pamačiau Verą, ji rodė pirštu į mane ir kvatojo. Fiodoras irgi prapliupo garsiu juoku. „ Ko jie čia dabar, gal man nosis bėga, ar ką... „
- K-k-kur Borisas, tegu fotoaparatą neša... Tokios marmūzės dar niekad neesu matęs... Bent vaikams parodysim...
- Veidrodį atnešk, tegu pats pasižiūri! - Vera niekaip negalėjo nustoti juoktis.
- Kas jums čia užėjo? Aš ką, marškinius vietoj kelnių apsirengiau? Ko čia žvengiat? - Atgavau kalbos dovaną, - kokiom žolėm mane prišėrėt? Tai kažkokie narkotikai, ar ne? Dabar jau esu narkomanas, dabar paskutines kelnes nusiausiu, kad tik jų gaučiau...
Nauja juoko banga, Verai net ašaros riedėjo skruostais. Tuo metu įžengė Borisas:
- Kokia proga linksminamės? - Pamatęs mane nusišypsojo, - kas tau nutiko? Atrodai kaip keptas kalakutas!
- Jis jau narkomanas! Dabar, sakė, visus paskutinėm kelnėm apdalins, kad tik vėl žolinukės gautų! Ne, tu pažiūrėk į jo marmūzę! - Tai buvo Fiodoro žodžiai ir paskutinis lašas perpildęs mano kantrybės taurę. Pakilau nuo stalo ir netaręs nei žodžio nuskubėjau prie durų.
Tarpdury kaktomuša susidūriau su Sofija.
- Gal vėl pavėlavau į gaisrą? - Sofija kaip visada juokavo, - O, jūs jau mus paliekate?
- Nee, tie žmogžudžiai visai iš proto išvarė, net nepaaiškina kas man nutiko! Įsivaizduojat, aš pusantros paros pramiegojau, o jie juokiasi, net nesako dėl ko... - Skundžiausi kaip mažas.
- Tai kas jums nutiko mes esam visi išbandę, tik šit kas neįprasta, mums visa tai nutikdavo Prohcoro žeminėje, o jums namuose, maždaug septyni kilometrai nuo senolio „vilos“! Ar Fiodoras jus jau apžiūrėjo?
- Kuriems galams jam į mane žiūrėti, jis tik šaiposi, - virkavau.
- Nagi nepykite jaunuoli, - Fiodoras vėl kalbėjo rimtai, - labai jau keistai atrodei, bet dabar juokus šonan, sakyk kokie negalavimai kamavo kai papuolei pas mus, o tiksliau, ar sirgai kokia liga? Gal net kokia lėtine, uždelsta forma?
- Iš kur aš galiu žinoti? Kai paskutinį kartą tikrinau sveikatą, gydytojas nieko blogo nesakė, nors...
- Nagi, nagi, drąsiau!
- Per tas komandiruotes skrandis buvo sustreikavęs, būdavo, taip skausmai suriečia, nors gyvas žemėn lįsk! Vaistus visokius saujomis rydavau!
- Štai tau ir atsakymas! Senolis tave praskenavo, rado ligos priežastį ir ją panaikino! Viena tik neaišku, kodėl nereikėjo tau pas jį į namus važiuoti, ką gi, matyt, tu jam ypač patikai. Kaip dabar jautiesi? Galva nesisuka, ausyse nespengia?
- Kaip naujai gimęs ir valgyti norisi, nors paprastai pusryčiauju tik apie pusiaudienį.
- Tai štai ką mes padarysime, tu dar nepusryčiauk, eime, praklausysiu tave, plaktukėliu pabarškinsiu, va Sofija kraujo kokią stiklinę nuvarvins... Juokauju! - Suriko pamatęs mano išraišką.
Visi linksmai nusijuokė ir pajaučiau kaip atsileidžia įtempti nervai, net nežinojau koks buvau įsitempęs. Staiga pasidarė taip linksma, kad išsišiepiau iki ausų, dar po minutėlės kvatojau susirietęs ir niekaip negalėjau liautis, o mano naujieji draugai spoksojo į mane kaip į beprotį!
- Jam turbūt nervinis šokas, - Fiodoras bandė nustatyti mano linksmumo priežastį, o mane surietė nauja juoko banga...
2011-04-13 10:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą