Mažasis Jonukas (IV)

Jonukas tapo didžiuoju kačiukų globėju. Vaikas viskuo su jais dalindavosi: pieneliu, blyneliais, rūkyto lašiniuko čirškinėliu, džiovinto obuolio skiltele, bandelės trupinėliu, net keptos vištos sparneliu. Tik ne viską ėsdavo globotiniai: labai jau maži  buvo, našlaitėliai. Šiltą mamos katės kailį jiems atstodavo sena avikailio atraiža, padėta pintinėje. Jonelis negalėjo atsigrožėti jų žaidimais vienas su kitu. Tas, kur su balta apykaklaite, lėtesnis, nerangus, šiek tiek pažaidžia ir lekia paėsti. Jis daug storesnis už savo broliuką, tą, kuris visas baltas, tik kepurėlė ant galvos ir uodegėlė rainos. Šis tai labai išdykęs.  Jei dručkis rausvu liežuviuku laka pienelį: taip godžiai ir guviai lyžt, lyžt, lyžt, sakytum, labai alkanas būtų, - padūkėlis būtinai pribėgęs tik strykt ant jo, pargriauna ant šonelio. Tada jau žaidžia abu, ridinėjasi po kambarį, kartais ir lėkštutę su pieneliu apverčia. Čia Jonukas kaip tikra auklytė su skudurėliu skuba tvarką daryti, šluosto per grindis nutekėjusio pienelio upeliuką. Pavargę nuo žaidynių, kačiukai užmiega ten pat kur žaidė- ant grindų. Tada berniokėlis juos neša į pintinę ir guldo kaip vaikelius: užkloja minkštu skudurėliu, dar ir  pasupa, kad globotiniai saldžiau miegotų. Kartais ir mažasis globėjas su augintiniais užmiega ant grindų. Tada jau mamytei tenka nunešti mažuosius į jų patalėlius...
  Praėjo visas mėnuo. Kačiukai gerokai ūgtelėjo. Ėdrusis tapo dar storesnis ir lėtesnis. Kai vakarais tėvelis ima su juo žaisti, visaip kutendamas ir vartaliodamas, vis erzina: „ Mituli, tu mituli, koks užaugęs  būsi, jei dabar jau toks dručkis? „ Nieko katinukas  neatsako, matyt, laukia, kada bus leista jam pailsėti nuo „ glamonių“. Mamytė nagu paskrebena  į kėdės atlošą - mėgdžioja pelės krebždenimą. Išdykėlis tik kilst galvytę - klausosi, iš kur įtartinas garsas eina, o mitulys nė nekrusteli- kaip miegojo įbedęs nosytę į purią uodegytę, taip ir toliau miega. Mamytė klausia Jonuko:
    - Sūneli, ar nusprendei, kaip šauksime kačiukus?
    - Kac, kac, kac...
    - Betgi čia ne vardas- taip visus katinus šaukia.
  Virtuvėje pasigirsta krentančių daiktų garsas. Tėtis nueina pažiūrėti, kas ten nutiko. Už pravertų durų pasigirsta piktokas balsas:
    - Kas valgė bulvių plokštainį ir paliko neuždengtą lėkštę?
    - Tai kad niekas dar nevalgė, - nusistebėjo mama. -Tik čirškiniukais apipyliau ir apvožiau dubeniu.
    - Tas dubuo jau ant grindų voliojasi, o čirškiniukus,  tikriausiai, šitas šmikis suėdė, - pyksta tėvelis, pro duris įnešdamas išsigandusį išdykėlį.
  Jonukas strikteli nuo lovos ant grindų, atbėga prie tėčio ir sako:
    - Taigi čia ne mitulys- tas miega mano lovoje.
  Ištiesia rankytes ir pasiima kačiuką į glėbį. Glosto jo nugarėlę ir guodžia:
    -Kickiukas, šmickiukas, ar skanūs čirškiniukai, ar visus suvalgei, o gal nespėjai, gal dar nori, mažutėli? Jei dar liko, tai aš tau atiduosiu.
  Mamytė patenkinta grožisi savo vaiku. Gerai, kad sūnelis toks švelnus su gyvūnėliais- paaugs ir naminius gyvulius prižiūrėti mokės, neskriaus. Tėvelis tik galvą palingavo:
    - Matau, katinai jau turi savo vardus: Mitulys ir Šmickis.
  Mama paprieštaravo:
    -Na, koks jis Šmickis, jam meilesnio vardo reikia.
  Jonukas net stryktelėjo apsidžiaugęs - tėvo pasiūlyti vardai jam pasirodė kaip tik:
    - Šmickiukas! Vienas Mitulys, kitas Šmickiukas.
  Tėvai neprieštaravo, katinukai irgi. Iš pradžių noriau atsiliepdavo šaukiami kac-kac-kac, o vėliau priprato prie savo vardų. Mitulys kasdien augo vis didesnis ir storesnis, o Šmickiukas ne tik augo, bet ir išdaigų krėtė daug daugiau. Pamažu pradėjo nebetilpti abu pintinėje. Kur gi tilps, jei vienas Mitulys visą vietą užima. Vėlais vakarais, kai visa šeimyna užmigdavo, katinėliai patyliukais įsitaisydavo miegoti Jonuko lovoje. Mitulys mėgo atsigulti ant jo kojyčių, o Šmickis vis derindavosi įlisti po antklode ir susirangyti prie šiltos vaiko pašonės.