skraidantis laivas

     Sveiki. Aš esu laivas. Bet ne tas laivas kur plaukioja vandenyje. Aš esu skraidantis laivas. Kažkada, senai, buvau paprastas laivas, kuris kaip ir visi laivai plaukiojo jūroje, vandenyne. Man labai patikdavo plaukioti. Dažnai matydavau beplaukdamas ir kitus laivus. Vieni plaukdavo tiesiai, kiti į kairę dar kiti į dešinę, o aš plaukdavau įvairiai, kur tik užsinorėdavau. Taip beplaukiodamas matydavau daug visokių jūros gyvūnų. Man labiausiai patikdavo delfinai. Jie labai gražūs man. Matydavau ir paukščių, didelių ir mažų. Mane labiausiai stebindavo jų mokėjimas skraidyti. Atsimenu kartą vienos žuvėdros paklausiau kodėl ji skraido. Ji man atsakė kad ji skraido dėl to kad jai patinka matyti pasaulį iš viršaus, jis labai gražiai atrodo. Nuo to karto man kilo didžiausia svajonė gyvenime- pakilti į dangų. Tik turėjau problemą: nežinojau kaip tai padaryti. Plaukiodavau labai greitai. Galvojau, kad jei labai greitai plauksiu aš pakilsiu į dangų, bet kaip nepakildavau taip nepakildavau. Atsimenu net karta pabandžiau greitai plaukti nuo krioklio. Maniau, kad jei plauksiu taip pat greitai kaip vėjas pučia aš ne nukrisiu o nuskrisiu tiesiai kaip ir vėjas. Ką jūs manot? Kai kritau aš nuo to krioklio visa žemė sudrebėjo. Atsimenu kalbėdavau su kitais laivais. Klausdavau jų ar jie norėtų mokėti skraidyti, bet nei vienas nenorėjo. Jie man sakydavo,, mes jokiais skraidymais neužsiemam, skraido paukščiai, o mes plaukiojam“ kad ir kaip mėgindavau pasakyti jog paskraidyti būtų smagu jie tik juokdavosi iš manęs. Po to jie net pradėjo nešnekėti su manimi, o tik pamatę juokdavosi šaukdami,, o čia tas laivas kuris skraidyti užsimanė ot svajoklis“. Kodėl jie iš manęs juokėsi aš taip ir nesupratau. Aš tik turėjau svajonę.
    Po daugelio nesėkmingų bandymų man iškilti į orą. Plaukiau aš sau viena jūra ir klausiausi pajuokų kurios girdėdavosi iš toli. Ir pamačiau tą pačią žuvėdrą kuri skrido sau, kaip visada, prisižuvavusi daug žuvies. Nieko nelaukęs paklausiau aš jos kodėl ji gali skraidyti o aš ne. Ji pirmoji buo kuri man vietoj to kad pasakytu frazę,, nes laivai neskraido“ ji atsakė,, nes aš turiu sparnus o tu ne“. Išgirdus šiuos žuvėdros žodžius mano blėstantis rįžtas vėl suliepsnojo. Pradėjau gamintis sau sparnus. Juos sunku atsimenu buvo pagaminti, bet aš gaminau juos su šypsena, su svajone pakilti dangun ir pamatyti viską iš aukštai. Ir pamatyti žemę, praskrist pro ją.
  Galų gale pabaigiau darytis sau sparnus. Jie buvo dideli ir gražūs. Teliko man pakilti. Pasirinkau didžiausią jūrą kurią tik žinojau. Ji buvo mano startas. Pradėjau plaukti kaip įmanoma greičiau ir kai plaukiau taip greitai kaip tesugebėjau išskleidžiau sparnus. Atsimenu net nepajutau kaip pradėjau neliesti vandens. Iš jaudulio buvau užsimerkęs. Galų gale atsimerkiau ir gražiausias mano gyvenime matytas vaizdas nublanko prieš tai ką pamačiau tą dieną.
  Taip skraidžiau visą diena, o po to ir kitą dieną. Pirmą kartą praskridau pro žemę pamačiau daug įvairiausių gyvūnų, miestu irr visko, ko būdamas vandenyje negalėjau pamatyti. Buvau labai laimingas, vis dar esu ir būsiu.
  Kiti laivai pamatę mane nustebo. Durneliu vadinti nustojo, bet su manimi nustojo išvis šnekėtis. Jie man pavydi, bet aš nesistebiu. Aš juk įvykdžiau savo svajonę. Aš išmokau skraidyti. O jie sau ir toliau plaukioja. Ir tegul sau plaukioja na, o aš. Na ką aš? O aš mano draugai skrendu.